Bendruomenė ir mokykla – dvi vienos grandinėlės grandys

1510-10791Tveriškiai ne be reikalo didžiuojasi savo miesteliu. Per dešimtmetį iš pasmukusios, miestelio vardą turinčios gyvenvietės, ji virto tikru miesteliu. Nebe pirmi metai, kai į Tverus užsuka ne vien pravažiuojantieji pro šalį. Nemažai jų atvyksta čia specialiai, kad aplankytų istorines mitais bei legendomis apipintas vietas. Be išgražėjusio miestelio centro, visų žvilgsnius traukiančios bažnyčios, tveriškiai didžiuojasi ir savo mokykla, kuri ne taip seniai tapo gimnazija. Ir mokyklos, ir miestelio bendruomenė pasistengė, kad niekas nesutrukdytų gauti šį statusą. Kai svečias pagiria, jog čia – jauku ir švaru, direktorė Aldona Sūdžiuvienė sako, kad mokykla išdažyta iš Raudonojo Kryžiaus gautais dažais.

Ir buvę kraštiečiai, ir politikai padeda
Direktorė prisipažino, jog gan dažnai tenka kreiptis pagalbos į buvusius savo mokinius ar iš Tverų kilusius verslininkus. Ir pasidžiaugė, kad retai išgirsta neigiamą atsakymą. Sakė, jog ypač daug mokyklai padeda buvęs jų mokinys Egidijus Rapalis. Jis skyrė lėšų, už kurias mokykloje buvo įrengtas treniruoklių kampelis, apmokėjo už koncertą ir ne kartą prisidėjo prie įvairių renginių. Jis randa ir kitų pagalbos būdų.
„Tenka kreiptis ir į politikus. Kartą Seimo nariui Jurgiui Razmai pasiguodžiau, kad mūsų bibliotekoje labai seni ir naudoti nebetinkami kompiuteriai. Ir ką jūs manote? Gavome dovanų 3 kompiuteris bei spausdintuvą. Seimo narys – dažnas svečias mūsų mokykloje. Žadu vėl į jį kreiptis ir dar paprašyti kompiuterių, nes mokytojai vargsta su elektroniniais dienynais. Be to, jau kelinti metai negauname lėšų grožinei literatūrai. Jį sutikusi, būtinai apie tai pakalbėsiu – gal pajėgs padėti?“ – svarstė direktorė.
Bendri projektai – stiprina ryšį
Pavaduotoja ugdymui Elena Jurkuvienė sakė, kad iš mokyklos 2–3 žmonės visuomet išrenkami į bendruomenės valdybą. Ji papasakojo, jog gimnazija ir bendruomenė drauge vykdo kai kuriuos projektus. Pavyzdžiui, vienas jų buvo skirtas etninei kultūrai, tad mokykla suteikė patalpas, kur visi norintieji mokėsi, kaip reikia marginti kiaušinius, skyrė vietą Kalnams giedoti, mokyklos kabinetuose ir moksleiviai, ir tveriškiai mokėsi tapybos ant šilko.
Direktorė A. Sūdžiuvienė pridūrė, kad ir bendruomenė nemažai padeda mokyklai. Loreta Lidekauskienė, Andrius Černeckis ir bendruomenės sporto klubas „Vykintas“ įrengė žaidimo aikštelę. Visai neseniai ji bendruomenės pirmininko Aurimo Puidoko paprašė lėšų, kad mokykla galėtų nusipirkti didžiulius vazonus. Netrukus šie stovėjo prie mokyklos. Dar reikėjo ir kelių suolų, kuriuos taip pat prie mokyklos norėjo pastatyti, tad kreipėsi į Joną Varkalį. Šis paprašė parodyti kelis pavyzdžius. Vienas suolas jau stovi, kad vaikai ir mokytojai galėtų apsispręsti – tinka tokie ar norėtų kitokių.
Arbatinėje bus ir meno galerija, ir muziejus
Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas patvirtino, jog mokyklos ir bendruomenės ryšiai tikrai labai tamprūs. Seniūnas, kaip ir direktorė, pasidžiaugė ir čia gyvenančių, ir iš čia kilusių žmonių parama. Ir tuo, kad buvę tveriškiai grįžta ir įsikuria miestelyje arba šalia jo. Viena tokių – menininkė Birutė Fiodorova. Ji kartu su draugu – menininku Virgilijumi Bizausku – Lopaičiuose atstato buvusį vandens malūną, kuriame žada įrengti arbatinę, meno galeriją ir muziejų.
Menininkai pasakojo, kad norėjo malūną atkurti tokį, koks buvo, tačiau niekur nerado jokių dokumentų. Tada ieškojo to krašto analogų, nes prie Aitros buvo net penki  vandens malūnai, o jų atkuriamas malūnas – prie Pilies upelio. Pagal tai, ką pavyko rasti, lopaitiškiai stato savąjį, žinoma, viską pritaikydami savo sumanymui – arbatinei. B. Fiodorova tapo, V. Bizauskas kuria vitražus, todėl arbatinėje daug kas sukurta jų pačių rankomis. Virgilijus pagal senus kanonus padarė duris, kurių vyriai – senoviški. Abu menininkai svajoja ir apie muziejų – jam įkurti gali tekti  svirną pastatyti.
Iš kur gaus eksponatų? Senojoje sodyboje rado girnų, žibalinių lempų, rašalinių ir labai senų butelių. Viską jie renka, krauna savo sodyboje. Tai išvydę tveriškiai, lopaitiškiai, kitų aplinkinių kaimų gyventojai ėmė jiems siūlyti pačių įvairiausių daiktų, įrankių, baldų. Vienas žmogus skrynią atidavė, kitas – labai gražią spintą, kuri jau buvo išmesta į šiukšlyną. Ją pamatę menininkai pasiteiravo, ar gali pasiimti, šeimininkai be ilgų kalbų – imkit. Taigi į Tverus ir Lopaičius atvykę turistai malūne galės ne tik arbatos atsigerti, dailės kūriniais pasigėrėti, bet ir muziejuje, kuriame surinkti šio krašto etnografiniai daiktai, apsilankyti.
Aktyvo branduolys – nesikeičia
Seniūnas A. Zalepūgas visą gyvenimą, išskyrus armiją ir studijas, praleidęs Tveruose, čia pažįsta kiekvieną – ir didelį, ir mažą. Paprašę išvardinti aktyviausius bendruomenės narius, netrukus to pasigailėjome, nes vos spėjome užrašinėti tuos, kuriuos jis vardino ir vardino. Pirmiausia paminėjo buvusią tveriškę, o dabar vilniškę – Tverų bendruomenės garbės vardu apdovanotą Reginą Ratkevičienę. Po to – turistų būrius pritraukiantį Romualdą Maceiką, kuris supylė piliakalnį ir prie jo rengia šventes.
O nuolatinių aktyvistų ir rėmėjų pavardes lyg žirnius bėrė: Irena ir Stasys Laurinavičiai, Virginija ir Vilimas Kurmiai, Kristina ir Albinas Maslauskai, Virginija ir Kazys Praerai, Saulius Sasnauskas, Andrius Griguola, Judita ir Juozas Grigaliūnai, Antanas ir Vilija Budriai, Vidmantas Sasnauskas, dabartinis bendruomenės pirmininkas Aurimas Puidokas, Jonas Rekašius, Alvydas Mickus, Danielė Grauslienė, Juozas Norkevičius (jeigu kuris aktyvistas neras savo pavardės, tai ne seniūno, bet žurnalistės kaltė – nespėjo užrašyti). Prisiminė ir Anapilin išėjusį Antaną Vaizgirdą. Seniūnas apgailestavo tik dėl to, jog bendruomenės branduolys tebėra beveik toks pat, koks buvo iš pradžių, o juk miestelyje daug iniciatyvių žmonių gyvena.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...