„Vienintelė viltis – bendruomenė“

1511-110377„Lyja, skėčio neturiu, o iki namų toli – keturi kilometrai. Stoviu ir verkiu. O čia toks besišypsantis vyriškis mane kalbina: „Ko liūdi? Gal neseniai čia atsikraustei, visas simpatijas ankstesnėje vietoje palikai?“ „O kaipgi kitaip“, – jam atsakau. Taip žodis po žodžio pradėjom kalbėtis, susidraugavom. Vėliau atšokom vestuves, susilaukėm trijų atžalų. Gražiai pragyvenome 40 metų. Bet jau dešimtmetis, kaip mano vyro nebėra. Mylimasis amžinai užmerkė akeles – mirė netikėtai, rytą… ant mano rankų“, – tokią jųdviejų meilės istoriją papasakojo mokytoja, kraštotyrininkė, muziejaus „Mėiga“ įkūrėja, Aleksandravo bendruomenės „Vizijos“ puoselėtoja Veronika SIMUTIENĖ. Ši netrukus 78-erių metų sulauksianti moteris, rinkusi vietinius buities reliktus, išvaikščiojusi visus aplinkinius kaimus, išklausiusi šimtus žmonių pasakojimų, dabar atskleidė savo gyvenimo istoriją.
Keturių seserų likimai
Visų aleksandraviškių mėgstama ir gerbiama kraštotyrininkė, meiliai vadinama Verute, pasidalijo ne tik džiugiomis, bet ir skaudžiomis gyvenimo akimirkomis. „Gimiau prieš Antrąjį pasaulinį karą, per patį viduržiemį, Kulių valsčiaus Repšaičių kaime, ūkininkų Prano ir Magdalenos Drungilų šeimoje. Buvau vyriausioji dukra, po manęs viena po kitos pasaulį išvydo Elena ir Bronė. O po karo gimė ir mūsų jaunėlė Magdalena. Iš keturių seserų likom trys. Tokia lemtis, kad 1985-aisiais turėjom laidoti ne tik mūsų mylimą tėvelį, bet ir 40-ies sulaukusią seserį Bronę. Iškart po tėvo laidotuvių ji ir žuvo. Tai buvo baisi tragedija. Po poros metų netekom ir mamos. Per dvejus metus – trys skaudžios netektys“, – su širdgėla pasakojo V. Simutienė.
Tačiau paklausta, kaip susiklostė kitų dviejų seserų gyvenimai, moteris nusišypso ir sako, kad abi jos yra aukštuosius mokslus baigusios ir daug ko gyvenime pasiekusios: „Elena Gedvilienė ilgai mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje. Ji daugiau padarė negu aš. Būdama biologijos mokytoja, išugdė ne vieną garsų Lietuvoje mediką. Dabar sesė gyvena Kaune, pas savo vaikus – irgi gydytojus. Jaunesniąją seserį Mildą Pranckevičienę, gavusi paskyrimą, išsivežiau pas save. Pagailo man jos, kad tokiai mažutei toli eiti iki mokyklos. Pasakiau, kad abi nepražūsim, ir išleidau į mokslus. Iš pradžių Milda lankė aštuonmetę mokyklą, paskui Maskvoje  baigė vidurinę ir įgijo patentologės specialybę. Dabar ji gyvena Vilniuje, yra  Valstybinio patentų biuro patikėtinė.“ Moteris mums atskleidė, kad ir žuvusioji sesuo turėjo aukštojo mokslo diplomą, buvo žemės ūkio specialistė.
Pati Veronika nuo mažens irgi gerai mokėsi, ypač sekėsi matematika. Baigusi Repšaičių pradinę, Vieštovėnų septynmetę ir  Klaipėdos pedagoginę mokyklas, V. Simutienė iš pradžių mokė vaikus matematikos Dovainių, paskui – Aleksandravo septynmetėse. Tačiau ir tada moteris nesustojo, neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute įgijo geografijos mokytojos specialybę. Pedagoge ji dirbo beveik 45-erius metus, iš jų – daugiau nei dvidešimt buvo Aleksandravo pagrindinės mokyklos direktore. Keturių seserų likimą moteris gali nusakyti vienu sakiniu: „Mes visos iš tokio urvo išėjom – už tai turime būti dėkingos savo amžiną atilsį tėveliams.“
Daugiadieniai žygiai
Veronikai į mokyklą ir atgal kasdien tekdavo žingsniuoti po 11 kilometrų,  nesvarbu, kokiu oru, vienai pačiai per miškus: „Ne tik į mokyklą tipenau pėsčiomis. Pamenu, kai, būdama kokių vienuolikos metų, ėjau 14 kilometrų iki Plungės, pasikeisti „smetoniško“ paso. Aišku, tada tėvų buvau išbarta, bet norėjau viską tvarkyti pati. Esu nukulniavusi ir dar daugiau kilometrų. Būdama penktokė, iš Vėžaičių išėjau į Vieštovėnuose surengtą Eglutės šventę. Tąsyk sukoriau 23 kilometrus. Bet man tai buvo nė motais – labai norėjau pasišokti, pasibūti su draugais.“
V. Simutienė sakė, kad būtent tokie vaikystėje įveikti daugiadieniai žygiai ją privertė ir ateityje būti drąsią, nieko nebijoti. Laimei, per gyvenimą jai teko sutikti daug gerų žmonių. Bene ryškiausiai Veronika prisimena, kaip ja pasirūpino viena vieštovėniškių šeima: „Buvau smulkutė, ir žmonės manęs labai gailėjosi, o vieni net apgyvendino savo namuose. Nors pačių troba buvo nukentėjusi nuo gaisro, bet, pamatę mane sulytą, parsivedė, pervilko sausais drabužiais ir apavė kaliošais. Nepatikėsite, kaip aš jais džiaugiausi. Ir mintyse planavau – kai baigsiu mokyklą, pirmasis mano pirkinys bus kaliošai. Lig tol nebuvau jų net mačiusi, visada nešiodavau kietus, sunkius pusbačius, o kartais ir basa eidavau, kai kojas spausdavo.“
Visko išmokė pedagoginė mokykla
Moteris teigė, kad gyvenimo pagrindų ją išmokė pedagoginė mokykla. Ten Veronika suprato, kad mokytojo darbas – tai pašaukimas. Ne veltui nuo 14-os metų juokais ją vadindavo „tamsta mokytoja“.
Niekada neieškojau kažko geresnio, nors galėjau… Siūlė man būti kolūkio pirmininko pavaduotoja, bet aš už jokius pinigus nesutikau. Galėjau išeiti ir į didesnę, geresnę mokyklą, bet nenorėjau. Beveik visada turėjome nedaug mokinių, kelis kartus buvo kalbama net apie mokyklos uždarymą. Matydama tokią situaciją, juk galėjau palikti viską ir išsikraustyti kitur. Labai mylėjau savo mokinius, nes taip mums buvo įskiepyta pedagoginėje mokykloje. Meilė vaikams man padėjo įveikti sunkius gyvenimo etapus“, – kalbėjo buvusi mokytoja.
Bendruomenė – didžiausia viltis
Išėjus iš darbo, o vėliau ir mirus vyrui, vienintelė Veronikos viltis buvo 2004-aisiais susikūrusi Aleksandravo bendruomenė „Vizijos“. Moteris nuo pat pradžios iki šiol aktyviai dalyvauja jos veikloje: „Sėdėdama namuose, sukurdavau įvairių planų. Pasidalijusi savo idėjomis su kaimo aktyvistais, rašydavau daug projektų.  Pamažu pradėjome vesti mūsų bendruomenę į priekį. Dabar projektus rašo kiti,  aš prisidedu tiek, kiek galiu.“
V. Simutienė prasitarė, kad dabar jos darbas daugiau fizinis nei protinis. Moteris dirba su viešiesiems darbams paskirtais žmonėmis, tvarko aplinką, o kartais tiesiog paprotina jaunesniuosius: „Toks tas mano charakteris, kartais įkišu liežuvį ten, kur reikia ir kur nereikia. Bet juk jaunimą verta pamokyti.“
Čia pat moteris priduria, kad dabar, nors yra kita jaunų žmonių komanda, bendruomenė yra stipri. „Šiuo metu mūsų planuose – verslo projektai. Džiaugiamės ir vienu neseniai įvertintu projektu, kai į bendruomenę atkeliavo graži mobilioji pirtis. Dabar didžiausias mūsų rūpestis – surasti jai tinkamą vietą, išsiaiškinti visas šios pirties panaudojimo galimybes“, – sakė Veronika Simutienė.
Atsisveikinant moteris apgailestavo, kad jie visi – bendruomenės namai, medicinos punktas, biblioteka, kultūros namai – turi glaustis po vienu nedideliu stogu: „Svečiams priiminėti mums vietos užtenka. Tačiau, kai susirenka moterų klubas, vos telpame. Galimybių kurti verslą, turint tokias mažas patalpas, neįsivaizduoju, čia net virtuvėlės neįrengsi. O juk pagrindinis tikslas yra išlaikyti bendruomenę ir nešti jai naudą.“

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...