Rimantas Laima – menininkas, kuriantis iš širdies

2016-06-03-zemaitis-1Jau keletą savaičių važiuojančius nuo Plungės Mažeikių link sankryžoje Plateliai–Alsėdžiai maloniai stebina ir džiugina įvairiomis pozomis įsitaisiusių šešių didelių vilkų skulptūros. Šalia – nedidelis vežimas su rąstais. Tai – meno kūrėjo Rimanto Laimos, gyvenančio netoli šios vietos, Skirpsčių kaime, pusės metų darbas, kurį užsakė VĮ „Telšių regiono keliai”. Kompozicija simbolizuoja legendą apie tuo keliu važiavusius kunigaikščius Oginskius ir šioje vietoje juos užpuolusią vilkų gaują. Netoliese yra Vilkų alkakalnis, todėl ir sankryža vadinama Vilkų. Dideli, ąžuoliniai, sunkūs, gerai pritvirtinti vilkai nuo piktavalių saugomi net ir vaizdo kamerų.

Apie Rimanto kūrybą ir gyvenimą jau ne vienas straipsnis publikuotas Lietuvos spaudoje, menininkų šeima turi savo paskyrą ir socialiniame tinkle „Facebook“, kur galima pamatyti Rimanto darbus, sodybos grožį. Šis laisvasis menininkas jau daug metų yra žinomas kaip kryždirbys, padaręs 19 kryžių ( Plungės rajone – 3), 20 koplytstulpių (Plungės rajone – 5), kuria bareljefus, dideles ir mažas skulptūras. Surengta 18 autorinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose. Jo darbus vertina ir privatūs asmenys, ir įvairios įmonės, organizacijos. Didžioji dalis darbų rado savo vietą Žemaitijoje, Rimanto darbus mielai perka vokiečiai, o pats naujausias darbas – keturi mediniai Florijonai – keliaus į Plungės miesto šventę.
Savamokslio medžio drožėjo Rimanto ir buvusios audėjos Akvilinos Laimų šeima įsikūrė Alsėdžių seniūnijoje beveik prieš vienuolika metų. Pirmąkart išgirdusi šią pavardę, perklausiau, ar gerai nugirdau, ir įsitikinusi, kad neklystu, kažkaip apsidžiaugiau – koks grožis! Rodos, kad šitokia pavardė tarsi savaime užprogramuoja laimingam gyvenimui…
O kaip yra iš tikrųjų? Ar lengva menininko duona?
Savo pasakojimą apie šiuos įdomius žmones norėčiau pradėti nuo jų susipažinimo ir meilės istorijos, kurią abu prisimena su šypsena. O susipažino jiedu Palangoje prieš 30 metų. Rimantas, manydamas, kad ji – ne lietuvaitė, pakalbino rusiškai, o Akvilina visiškai nenorėjusi bendrauti, nes buvo ką tik po skaudžių skyrybų ir atvykusi iš Radviliškio atostogų į pajūrį su dviem mažametėmis dukrytėmis. Bet Rimantas labai patiko Akvilinos dukroms, kurios mamai tiesiog liepė eiti ir bendrauti su „tokiu gražiu ir geru“ vyruku. Kas jai beliko… Akvilina ir Rimantas taip romantiškai, nenerdami į bendrą buitį, draugavo apie 15 metų. Ji atvykdavo pas jį į Žemaitiją, Skuodiškės kaimą, jis lėkdavo savaitgaliais pas ją į Radviliškį. Dabar Akvilina prisimena, kaip kažkada, prieš 25-erius metus, važiuodama pro dabartinę gyvenamąją vietą, garsiai prasitarusi, kad norėtų ateity čia gyventi, nes taip gražu… Ir svajonė išsipildė. Prieš 11 metų nusipirko Skirpsčių kaime senesnę nei 100 metų sodybą, kurią iki šiol tvarko, apsodino įvairiausiais medžiais, gėlėmis, dekoratyviai sudėliojo akmenis. Norint, kad sodyba gražiai atrodytų, teiktų džiaugsmą, reikia dirbti, kaip sako Akvilina, be išeiginių ir atostogų, atiduodant visą širdį ir jėgas, nes prižiūrimas plotas didokas – 85 arai.
Atvykę į Laimų sodybą, žmonės žavisi puikiai sutvarkyta, išpuoselėta aplinka su  daugybe skulptūrų ir senutėle klėtimi, jų vadinama muziejumi, kuriame eksponuojamos darbų fotografijos, parodoms ar parduoti skirti dirbiniai. Laimai  teigia, kad jų sodyboje jau yra apsilankę per 20 000 smalsuolių ir meno gerbėjų. Žinoma, labiausiai džiugina tie, kurie ne tik žavisi darbais, bet ir pageidauja ką nors užsisakyti, supranta kūrinių vertę.
Sodybos šeimininkė, siela bei vadybininkė Akvilina (Rimantas sako, kad ji dar ir dizainerė bei kūrybinė bendradarbė) labai atvira ir nuoširdi. Su menininku gyvendama 30 metų, yra puikiai perpratusi kūrinio atsiradimo istoriją, kūrėjo psichologiją, numato visus pakilimus ir nesėkmes. Ji – tikra atrama savo vyrui, pavargusiam nuo darbų, kuriam norisi tylos ir ramybės, kai nervina ant galvos griūnantys buities rūpesčiai. Tada Akvilina imasi net pačių sunkiausių, bet gyvybiškai būtinų darbų (pvz., stogo klojimo) organizavimo, ir tas jai puikiai sekasi. Mokėjimo vadovauti iš jos neatimsi. Žino, ko reikia buičiai gerinti, ir visų numatytų tikslų siekia atkakliai, su jai būdingu užsidegimu. O ramus Rimanto būdas gal iš tiesų susijęs su tuo, kad nuo pat mažens norėjo turėti savo kampą (privertė tėvą įleisti jį gyventi į palėpę, atskirai nuo brolių) ir troško dirbti su medžiu. Jis teigia: „Aš – vienišius, mėgstu būti vienas, dirbti vienas. Medis mane tiesiog traukte traukė nuo mažens, ir dabar, kai pavargstu drožti, žolę papjaunu, ką nors dar nuveikiu, bet ilgiau kaip dvi dienas be medžio neištveriu.“
Rimanto ramybė ir Akvilinos karštas temperamentas puikiai papildo vienas kitą, padeda sutarti. Akvilinos meilė savo vyrui tiesiog trykšta iš kiekvieno jos žodžio, žvilgsnio. Ji yra pirmoji jo darbų vertintoja ir garbintoja, nes tikrai žino, kiek jėgų kainuoja tie visi žmonėms gražiai atrodantys tokie „lengvi“ darbai. Akvilina sako: „Tikro menininko duona yra labai sunki, juk darbas prasideda nuo medžio parinkimo, džiovinimo, apdirbimo. Rimanto visi darbai autoriniai, jie ne staklėmis, o rankomis pagaminti. Tam reikia laiko, kartais – daug laiko.“ Ji prasitarė, kad Rimantas kairiarankis ir visi jo darbai atliekami kaire ranka – „nuo širdies“. Abu įsitikinę, kad medžio darbai neša gerą menininko energiją ir tiesiog gydo žmones. Tą, anot jų, patvirtina dirbinius įsigiję žmonės, kurie ir toliau palaiko ryšį su menininkais, užvažiuoja pasidomėti, kaip šiems sekasi, užsako angeliukų ar kitokių darbelių savo draugams, giminėms. Iš tiesų jų meškiukus, angeliukus, kaukes taip ir traukia paliesti, glostyti, laikyti rankose.
Laimų sodyba yra atokiai nuo kelio, todėl labiausiai juos džiugina pavasariai, pražydusios senos obelys, trešnės ir nuo ankstyvo ryto skambančios paukščių giesmės, prabėgančios stirnos. Rimantas ir Akvilina džiaugiasi gamta, giliai jaučia ją ir galvoja, kad tyros gamtos prieglobstis yra pati didžiausia laimė žmogui,  jo dvasinis turtas. O žmonės… Išgirdau keletą ne pačių maloniausių istorijų apie kai kurių iš didesnių miestų atvykusių turistų nepagarbų elgesį, šiukšlinimą net Laimų sodyboje. Vargsta jie ir su benamėmis katėmis, kurias žmonės išmeta iš mašinų netoli jų sodybos. Akvilina atsidūsta: „Kažkas darosi su žmonėmis, nebėra širdingumo, atjautos silpnesniam, bet reikia tikėti gėriu, o gerų žmonių tikrai sutikau daugybę, labai labai daug…“
Pasisvečiavusi pas Laimus, paglosčiusi jų liūtus, kaukes, didelį angelą, išaugusį iš gėlės žiedo, kurį Rimantas išdrožė prieš gerą dešimtmetį Alsėdžiuose žuvusioms dviem mergaitėms atminti, supratau, kad šie du žmonės yra ypatingi, jų širdžių šiluma tikrai perduodama ir jaučiama drožiniuose. Vilkų sankryžoje, kurioje seniau įvykdavo labai skaudžių avarijų (net buvo kalbama, kad čia veikia nežemiškos jėgos), dabar stovintys Rimanto Laimos išdrožti didžiuliai vilkai, manau, taip pat neša kažkokią žinią…

3 komentarai(-ų)

  • akvilina ir rimantas laimos:

    dekojame tik nesusireiksminkime visi meno zmones savaip idomus ir saviti mes uz visus,tiek Ausrai ir Zemaitis laikrascio redakcijai nuosirdziai dar karta dekojame,rasykite ir apie kitus Plunges krasto menininkus ju is tiesu labai daug ,linkime jums grazios vasaros

  • Anonimas:

    Niekograzuasnetikrimeninkaitikmokagirtis.

  • Birute:

    Nieko grazaus tik moka daug girtis daugiau nenorieciau aplankyti.lt

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...