Bites reikia ne tik suprasti, bet ir pajausti

1605-113639Vos prabudus gamtai, prasideda bičių triūsas. Tada į darbus pasineria ir bitininkai, ypač tie, kurie turi prižiūrėti kelias dešimtis šių darbštuolių šeimų. Jeigu jų daugiau nei visas šimtas, tenka plušėti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tokiu įtemptu dienos ritmu gyvena Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Pučkorių kaime įsikūrę Vida ir Irmantas ANGELSKIAI. Prieš daugiau nei dešimtmetį ši kalbinta jauna bitininkų šeima dar tik ruošėsi įgyvendinti Europos Sąjungos remiamą projektą „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Tąsyk Vida ir Irmantas laikė 60 bičių šeimų ir galėjo tik pasvajoti apie dideliam bitynui reikalingas patalpas bei įrangą. Dabar jų svajonės virto tikrove – naujose patalpose puikuojasi elektrinis medsukis, žiedadulkių džiovykla, korių atakiavimo stalas, medaus fasavimo indai, o bityne dūzgia beveik du šimtai darbštuolių šeimų.

Susidomėjo bitėmis dar vaikystėje
Susitikome mes pačiame Žemaičių Kalvarijos miestelyje, V. Angelskienės tėvų  Marijos ir Vaclovo Budreckių namuose. Ten, kur ir prasidėjo moters pažintis su bitėmis. Vida susižavėjo jomis, kai, būdama dešimties metų, kartu su tėvais padėjo prižiūrėti kolūkio bityną kaimynystėje gyvenančiai bitininkei Onai Vaitkevičienei. Kaip pasakojo moteris, nors į bityną bėgdavo visa šeimyna – trys seserys ir brolis – jai vienai labiausiai patikusi ši veikla. Todėl, baigusi vidurinę mokyklą, nedvejodama įstojo į tuometinį I. Mičiurino ūkį-technikumą mokytis bitininkystės amato.
Bitininko specialybę įgijęs ir jos vyras Irmantas. Tiesa, iš Raseinių rajono kilęs vyriškis iš pradžių krimto statybininko mokslus, kol galiausiai suprato, kad bitės – jo pašaukimas. Mat šia veikla užsiiminėjo ir jo tėvas, ir senelis. Tačiau statybininko profesija labai praverčia – vyras pats sumeistrauja avilius ir rėmelius. Pastaruosius moka gaminti ir Vida, technikume susipažinusi su stalystės pagrindais.
Svetimų pagalbos neprašo
V. Angelskienė, kaip ir dauguma kitų bitininkų, iš pradžių turėjo tik dvi augintinių šeimas. Moteris pasakojo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji perėmė kolūkio bityną su 90 šeimų ir tapo oficialia šios srities specialiste. Nuo tada jos bitelių šeimų skaičius svyruodavo apie šimtą, kol pastaraisiais metais apsistojo ties 170–180. Susitvarkyti su tokiu gausiu darbštuolių būriu jai padeda ne tik sutuoktinis, bet ir keturiolikmetė dukra Saulė.
V. ir I. Angelskių šešiolikarėmiai ir daugiaaukščiai aviliai įkurdinti ne tik Žemaičių Kalvarijoje ir Pučkorių kaime, bet ir Šarnelės, Rotinėnų, Visvainių ir net Pakutuvėnų apylinkėse. Sutuoktiniai be vietinių mišrūnių laiko Karnikos veislės bites. Ši veislė pasirinkta dėl puikių savybių – dabštuolės yra grakščios, vidutiniškai ramios, anksčiau už kitas pradeda auginti vikšrus, todėl šeimos greičiau sustiprėja.
Moteris prisipažįsta, kad, nors ir sunku, svetimų žmonių pagalbos neprašo: „Ne bet kuris gali prižiūrėti bites. Reikia turėti potraukį ir mokėti su jomis elgtis – tad nelabai ką ir pasisamdysi. Jei įgels ir pasirodys, kad žmogus alergiškas, reikės kviesti greitąją, o įgeltajam – mažiausiai tris dienas gulėti lovoje. Ką ir bekalbėti apie tuos, kurie vien tik bičių dūzgesio bijo. Tad, kaip išmanydami, sukamės vieni patys.“
Turi nemažai nuolatinių pirkėjų
Dalį savo žemės V. ir I. Angelskiai apsodina medingaisiais barkūnais, facelijomis, o kartais – ir garstyčiomis, kad augintinės turėtų kur „ganytis“. Sutuoktiniai, žydint pievoms, bites perkelia ir prie miškingesnių vietovių. Viskas tam, kad darbštuolės suneštų kuo daugiau ir įvairesnių žiedų nektaro.
Nors šiemet gamta vėlavo prabusti, pavasarinio karklų, gluosnių, klevų, blindžių  medaus darbščiosios bitutės Vidai ir Irmantui jau suskubo prinešti – iš vieno avilio šiemet bus maždaug po 10–12 kilogramų. „Didesnį derlių pririnksime vasarą, kai prasidės pagrindinis medunešis, tada sustiprėjusi bičių šeima iš liepų, baltųjų dobiliukų, vaismedžių žiedų suneš maždaug 50, o iš pavienių avilių – net ir iki 100 kilogramų medaus. Nemažai saldžiojo nektaro bitės prineš ir iš raudonųjų dobilų“, – pasakojo moteris.
Pasiteiravus apie medaus realizavimą, Vida prisipažino turinti nemažai nuolatinių pirkėjų: „Kasmet prekiauju per Kalvarijos atlaidus, nemažai medaus atvažiuoja žmonės ir į namus. Nuo praėjusiųjų metų liepos pradėjome prekiauti Klaipėdos turguje. Ir ten jau turime nuolatinių pirkėjų, pamėgusių ne tik mūsų medų, bet ir žiedadulkes, pikį, bičių duonelę. Dažnai žmonės prašo ir bičių pienelio, kuris veikia kaip antibakterinis vaistas, pagerinantis žmogaus sveikatos būklę ir prailginantis gyvenimą.“
Dukra – jaunoji bitininkė
Paklausta, ar įmanoma pragyventi iš šio verslo, moteris šypsodamasis atsako: „Nereikia galvoti, kad tu iš bitininkystės ar kitokio verslo uždirbsi aukso kalnus. Svarbiausia, kad darbas patiktų ir viską darytum su meile. Bitininkystė – daug jėgų ir laiko reikalaujantis darbas. Kasdien turi rūpintis šiais vabzdžiais, negali numoti ranka ir sakyti, kad gal šiandien nevažiuosiu prie jų. Jei uždelsi, laiku kažko nepadarysi, daug vargo turėsi. Bitės labai protingos – jas reikia ne tik suprasti, bet ir pajausti.“
Tą gali patvirtinti ir Angelskių dukra Saulė, kuri, dar nemokėdama vaikščioti, motinos glėbyje sukinėjosi aplink avilius. Mergaitė nuo pat mažens padeda tėvams prie bitininkystės ūkio ir kitų darbų. Septintą klasę baigianti Saulė įstojo ir į Plungės draugiją „Spiečius“, kuri suteikia galimybių kartu su kitais šalies jaunaisiais ūkininkais keliauti po įvairias Europos šalis. Pernai Vidos ir Irmanto atžala buvo Slovakijoje, šiemet žada aplankyti Čekiją. Gal mergaitė kada nors nuvyks ir į Šveicariją – ten, kur prieš šešiolika metų, bitininkų kongrese, susitiko jos tėvų keliai.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...