„Nėra gėlelės, kurios nebūčiau pačiupinėjusi“

1605-113633Retas žino, kad garsi Plungės Telšių gatvėje gyvenanti gėlininkė Birutė Anastazija Bagdonienė, kurios užauginti žiedai puošia ne vien mūsų, bet ir aplinkinių rajonų sodybas, kapines, skverus, kitus gražius kampelius, yra kilusi iš bajorų giminės. Ir kad jos močiutė – tėvo mama, visomis išgalėmis siekė, jog devyni jo sūnaus vaikai (7-ios dukros ir 2 sūnūs) baigtų mokslus. Ir lenkė juos prie knygos bei prie Dievo. Visa šeimos istorija sudėta į sesers, garsios medikės, profesorės Elenos Eringienės išleistą knygą „Iš Moncevičių giminės“. Kalbėdama apie savo šeimą, gėlininkė sako: „Mes – tylūs, nemėgstame girtis ar išsišokti, todėl daug kas mūsų nė nepažįsta.“ Jos šeimos istoriją „Žemaitis“ išgirdo tik tada, kai B. A. Bagdonienė užsuko į redakciją atsiimti loterijoje laimėtų 30 eurų.

Pirmasis pamiltas vyras ir buvo tas – tikrasis
Plungiškė kilusi iš Kretingos rajono Grūšlaukės parapijos Mončių kaimo. Kažkada jos giminė valdė 200 hektarų dvarą, tačiau prieš sovietų valdžiai atimant žemes, jos tėvui jau bepriklausė tik 64 hektarai. Moters tėvas ir jo mama labai gerai kalbėjo rusiškai, tad šeimai tremčių išvengti pavyko, tačiau giminėje tremtinių buvo nemažai. Močiutė aplinkiniams skaitydavo ir versdavo iš Rusijos platybių atsiųstus artimųjų laiškus. B. A. Bagdonienė, mirus jos abiem tėvams, persikėlė pas Klaipėdoje gyvenančią savo seserį.
Ten ji ir sutiko, kaip pati sako, savo pirmąją ir vienintelę meilę Alfredą Jaunutį Bagdoną. Ištekėjo, tačiau jaunavedžiai neturėjo savo kampo, tad
A. Bagdonas ją ir parsivežė į Plungę, kur buvo persikėlę ir Telšių gatvėje nedidelį namelį nusipirkę jo tėvai. Jie iš savo 45 arų atrėžė gabalą ir sūnui. Gėlininkė sako, kad čia juodu ir pasistatė namą. Čia gimė abu jų vaikai: dukra Violeta ir sūnus Alfredas. Šypsodamasi plungiškė prisipažino, kad vardus jiems parinko pagal operą „Traviata“. Ir pridūrė, kad ir jos vyro vardas Alfredas, tad sūnus gavo dvigubą dovaną.
Sūnus spaudimui nepasidavė ir pasirinko ne muziką, o sportą
Moteris yra baigusi Kauno technologijos, jos vyras – statybos technikumus. Ji ilgus metus dirbo tuometiniame Plungės kooperatyve. Jaunystėje pati eilėraščius rašiusi, o vėliau klasėje juos ir deklamavusi, kartais ir bendradarbių vakarėliuose  eilių paskaitydavusi. Ne savų, o žinomų poetų. Savų deklamuoti taip ir nesiryžo. Mamos talentą, matyt, paveldėjo jos duktė Violeta, kuri kelerius metus vadovavo vienam rajono laikraščiui.
B. A. Bagdonienė sakė, kad jos vyras turėjo labai gražų balsą, kurį paveldėjo sūnus. Ji papasakojo, jog abu su vyru norėję, kad sūnus pasirinktų muziką – dainavimą, tačiau šiam galva buvusi pramušta vien sportu. Dabar A. Bagdonas – verslininkas ir valdo visą jų šeimos gėlininkystės ūkį. Moteris abu savo vaikus giria, abiem džiaugiasi, tačiau ypač daug gerų žodžių skiria sūnui Alfredui. „Pavargęs ar ne, jis visada pradarys duris ir paklaus – mama, kaip tu? Aš marčiai ir sakau, kad jeigu vyras myli savo motiną, jis mylės ir žmoną. Labai geras vaikas. Ir darbštus, nors jam ir ne tokio likimo linkėjau.“
Gėlė – ir meilei, ir laimei
Plungiškės gėlės – nuostabiai gražios (dovanų gavome ir mes, žurnalistai). Šio verslo pradžia nebuvo labai lengva. Ir jeigu ne Jurbarke gyvenanti sesuo Barbora, kažin ar plungiškė būtų gėlininkyste susidomėjusi. Viskas prasidėjo su Lietuvos atgimimu. Atėjus krizei, daug kas prarado darbą. Kuo užsiimti, suko galvas ir Bagdonai. Tąkart sesuo ir pasiūlė užsiimti gėlėmis –  pati jas augino, nors ir  nedaug. Abu Bagdonai apsisprendė – pabandom. Pabandė. Ir ko tik juodu neaugino: ir gvazdikus, ir rožes, ir kitas gėles, kol nesusidomėjo begonijomis, kurios dabar užima didžiąją dalį jų šiltnamių. Mirus vyrui, verslo našta užgriuvo jos pečius, tada sūnus ir atėjo į pagalbą.
Kiek pirkėjai po turgų besiblaškytų, vis tiek grįžta prie jos išaugintų begonijų, nes gražesnių rasti sunku. „Dauguma pardavinėjančiųjų gėles – perpardavėjai. O mes – tikri ūkininkai. Tas gėles nuo sėklos iki žiedų išauginame. Nėra mūsų namuose gėlės, kurios mano pirštai nebūtų palietę. Pasėjame dar žiemą, vėliau tenka pikuoti, kitus darbus padaryti. Džiaugiuosi, galėdama vaikams padėti“, – pasakojo gėlininkė. Ir pridūrė, kad, pavargusi nuo darbų, ji atsiskleidžia „Žemaitį“ – juk įdomu, kas rajone dedasi. O paskui ir vėl žvilgsnis į žiedus krypsta. Juk ne be reikalo sakoma, kad gėlė – ir meilei, ir laimei skirta.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...