„Žinai, kad gausi per nagus, bet vis tiek įdomu sužinoti, kas bus toliau“

img_9500aPlungiškis Giedrius Surplys jau nuo mažens skaitė knygas ir domėjosi įvairiausiais dalykais. Smalsumas buvo ta savybė, kuri atvedė jį į LRT projektą „Auksinis protas“. Čia mūsiškis pasirodė puikiai – užėmė trečiąją vietą ir tapo „bronziniu protu“. Vilniuje gyvenantis 36-erių pašnekovas jau dirbo Vygaudo Ušacko patarėju, rašė kalbas prezidentei, dėstė Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. G Surplys – vedęs, augina du vaikus, puikiai kalba žemaitiškai ir nepamiršta gimtosios Plungės. Beje, užvakar paskelbta, kad G. Surplys bus skiriamas vidaus reikalų viceministru. O šis interviu su kraštiečiu spaudai buvo parengtas pačioje vasaros pabaigoje.

– Kaip ir kur praėjo jūsų vaikystė?
– Gimiau ir augau Plungėje. Taigi ryšys su ja niekur nedingo. Visada prisistatau kaip plungiškis ir tuo didžiuojuosi. Jei yra galimybė kalbėti žemaitiškai, būtinai tokia proga ir pasinaudoju. Iš tiesų tarmė kuria kitokį ryšį su žmogumi kur tu bebūtum – Plungėje, Telšiuose ar kitur.
Mano tėtis – šeimos gydytojas, mama – dantų technikė, o senelis buvo mokytojas. Smetonos laikais jis mokė lotynų kalbos. Turėjo didelę biblioteką, kurioje buvo tūkstančiai knygų. Galbūt dėl to kilo ankstyvas noras viskuo domėtis, skaityti, pažinti.
Atsimenu, kažkada skaičiau, jog vaikų polinkis skaityti knygas priklauso ne nuo to, ar kas nors jiems vaikystėje skaitė, o nuo to, kiek namuose buvo knygų: jei tėvai perka daug knygų, akivaizdu, kad jie domisi jomis, ir šį polinkį natūraliai perima vaikai. Aš pats nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano sūnus (jam dabar 6-eri), dar būdamas penkerių, perskaitė „Mažąjį princą“.
– Kas liko įsimintino iš mokyklos laikų? Ar jaunimas tuomet buvo kitoks?
– Mokiausi tuometinėje „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Šioje mokykloje mokytojai buvo puikūs ir retai kas būdavo „padėta ant lėkštutės“: viską reikėjo susirasti pačiam, žinojome, jog niekas „informacijos į dantis neįdės“. Toks ugdymas ne tik man, bet ir kitiems „Ryto“ vidurinės moksleiviams išėjo į naudą. Žinoma, mokytojai padėdavo, patardavo, tačiau per prievartą neversdavo nieko daryti.
– O kokią matote dabartinę kartą? Ar ji kitokia nei jūsiškė?
– Daug kas skundžiasi šia karta, mano, jog dabartinis jaunimas įsitikinęs, kad visas pasaulis jiems priklausys be pastangų ir darbo. Kiekviena senoji karta kritikuoja jaunimą. O iš tiesų viskas taip pat: kiekvienoje kartoje yra tokių, kurie kabinasi į gyvenimą, siekia aukštumų. Lygiai taip pat kiekvienoje kartoje yra ir bus tokių, kurie nesistengs.
Bet juk yra daug jaunų žmonių, kurie nori mokytis (gauna stipendijas geriausiuose universitetuose, pradeda verslus dar mokykloje) ir užtikrintai eina pirmyn. Jie taip pat pilietiški, patriotiški, atsakingi.
– O kaip jūs baigęs mokyklą rinkotės savo kelią?
– Norėjau rinktis universalią specialybę. Iki galo nebuvau tikras, ar labiau esu linkęs į tiksliuosius, ar į humanitarinius mokslus. Vilniaus universitete norėjau studijuoti politologiją. Svarsčiau ir apie žurnalistiką, nes mėgstu rašyti. Pasirinkau politologiją.
Išvykęs į Vilnių, patyriau tam tikrą lūžį. Plungėje daug ir viskuo domėjausi, žaidžiau šachmatais, kartais apie mane parašydavo laikraščiai. Jaučiau, kad tikrai daug žinau. O Vilniuje pajutau, jog nemažai kurso draugų išmano kur kas daugiau nei aš – labiau viskuo domisi, daug supranta.
Studijuodamas universitete, perskaičiau labai daug knygų ir beveik nė viena jų nebuvo skirta pasimėgauti – tam nebuvo laiko. Iš tiesų universitetą baigiau su tokia nuojauta, kad nežinau nieko – tiek daug liko nepatirta, nepažinta. Kaip sakė graikų filosofas Sokratas, – „Žinau, kad nieko nežinau.“
– Kokį darbą dirbate šiuo metu?
– Jau 10 metų dirbu viešojoje įstaigoje Jungtinis techninis sekretoriatas. Šis pavadinimas daugeliui nieko nesako. Tiesiog skirstome Europos Sąjungos paramą tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių organizacijoms. Dirbame su Lenkija, Baltarusija, Latvija.
– Ar iš pradžių neatrodė, jog darbus atlikti bus paprasta ir sėkmė nereikalaus daug pastangų?
– Šis klausimas man visada kyla pamačius jaunus žmones, kurie tik ką baigė universitetą. Šioje įstaigoje dirbu jau dešimtmetį ir matau, kiek daug naujokai nesupranta. Šis darbas reikalauja atsižvelgti į įvairius veiksnius, o nauji žmonės mano, kad išsivers su turimomis žiniomis. Mano klausimas jiems būna toks: „Ar tu iš tikrųjų gali, ar tik manai, kad gali?“
– Vadinasi, sutiktumėte su teiginiu, kad tie, kurie mažai kuo domisi, yra patys laimingiausi?..
– Tai – absoliuti tiesa. Aš ir pats kartais pagalvoju, kad norėčiau būti žemdirbys: pasėjai, išaugo, pardavei. Gamta įstato tave į vėžes ir… Kartais ilgiuosi tokios ramybės. Prieš penkerius metus pradėjau buriuoti ir supratau – kad ir kaip stengtumeisi, prieš vėją nepapūsi ir jo nepakeisi. Laivelis plauks į tą pusę, į kurią turi plaukti. Šis supratimas išmokė pripažinti gyvenimo dėsnius ir jais vadovautis.
– Tad kodėl pats nusprendėte eiti prieš vėją ir rinktis sunkesnį kelią?
– Tiesiog toks mano būdas. Nemanau, kad galėčiau plaukti pasroviui ir gyventi įprastai. Be to, man taip įdomiau. Žinai, kad gausi per nagus, bet vis tiek įdomu sužinoti, kas bus toliau.
– Portale „15min“ paskelbėte savo straipsnių politine, socialine tematika. Jie gimė iš asmeninių ambicijų ar noro šviesti visuomenę?
– Niekada nerašau siekdamas konkrečių tikslų. Jei tema aktuali, įdomi, pasidomiu ja ir parašau. Manau, aktyvumas labai svarbu, ypač žinant, kad jaunimas yra pasyvus politikoje. Tai labai liūdina. Jei būtume aktyvesni politiniame gyvenime, viskas būtų kur kas geriau. Manau ir bendruomeniškumas, ir pilietinė atsakomybė yra labai svarbu. Šias temas ir analizuoja šie keli mano tekstai. Tikiu argumentų galia.
– Studijavote Birmingamo universitete. Kuo sudomino studijos užsienyje?
– Britų taryba skelbė konkursą šešiems žmonėms studijuoti užsienyje. Sutikau dalyvauti ir laimėjau konkursą. Pasinaudojau galimybe. Taigi mokslus baigiau ir ten, ir čia. Tie metai paliko savo pėdsaką: pamačiau, kad žmonės mokosi kitaip, turi kitokį požiūrį. Mes ne tik studijavome, bet ir dalyvavome susitikimuose su vietos verslininkais, politikais. Programa buvo skirta sukurti geram įspūdžiui apie Britaniją. Ir iš tiesų savo tikslą pasiekė – supratau, jog universitetas yra ne tik biblioteka.
Tai – žmonės, kuriuos sutinki, ir žinios, kurias gauni bendraudamas su jais. Visada sakau, kad universitete kartu mokaisi galbūt su būsimais direktoriais ar kitokiais vadovais – juk geri santykiai ne mažiau svarbūs nei išmokti dalykai.
Grįžęs po studijų į Lietuvą įsivaizduoji, kad gali kalnus nuversti, esi visų geidžiamas ir įdomus. Iš tiesų taip nėra – viską reikia įrodyti darbu ir labai stengtis. Aišku, užsienio universitetas suteikia „šviežesnį“ požiūrį, naujų pažinčių, tačiau, reikia pripažinti, kad ir Lietuvoje universitetai jaunus žmones paruošia gerai.
– Kaip jums padėjo užsienyje įgytos žinios ir tas „šviežesnis“ požiūris? Galbūt kažką pritaikėte Lietuvoje?
– Nemanau, kad ką nors pritaikiau konkrečiai. Labiau sakyčiau, jog atsirado globalesnis supratimas, daugiau drąsos veikti ir eksperimentuoti. Pradėjau dėstyti Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje politologiją, diplomatiją ir Amerikos studijas. Vėliau nepabijojau iššūkio tapti užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarėju – galbūt jam patiko tai, kad mąstau nepopuliariai.
Kai rašiau kalbas prezidentei Daliai Grybauskaitei, padėjo globalesnis supratimas, labiau suvokiau kitų šalių gyventojų požiūrį. Tikrai pripažįstu, jog vertėjo studijuoti Birmingamo universitete. Palaikau tuos, kurie renkasi studijas užsienyje.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...