Naktis prie televizijos bokšto

1701-2145„Naktis buvo vėsoka. Kai kur degė laužai. Televizijos bokšte budėjo apsaugos darbuotojai. Žmonės televizijos programą žiūrėjo lauke. Apie puolimą nė nenujautėme, tačiau prieš pirmą iš bokšto pranešė, kad iš Šiaurės miestelio televizijos bokšto link pajudėjo tankų bei šarvuočių kolona. Prie bokšto minia ėmė augti. Tamsoje išvydęs per aukštą tvorą lipančius žmones, pamaniau, jog mus supa kareiviai. Netrukus paaiškėjo, kad tai – šalia gyvenantys žmonės. Staiga išgirdome lyg tris iš tanko paleistus šūvius. Pradėjome bokštą juosti gyvomis žmonių eilėmis – susidarė gal dešimt tokių juostų. Visi skandavome: Lietuva! Lietuva! Dainavome. Nuo bokšto niekas nesitraukė…“ Tai – Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojo Viktoro Vaitkaus atsiminimai. Jis vienas pirmųjų Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanotas dar 1992-aisiais.

Tankų šokis
Siekdamas, kad iš atminties neišdiltų tos nakties įspūdžiai, nuotaikos, nuojautos,  mokytojas visa tai, ką jautė, išliejo popieriuje. „Apie pusę dviejų nakties tankai ir šarvuočiai, sutraukę tinklinę tvorą, pasiekė televizijos bokštą ir jį apsupo. Žmonės nesitraukė. Stovėjome ir skandavome: Lietuva! Lietuva! Iš tankų išlipę kareiviai stovėjo ir laukė komandos. Žvilgtelėjau į laikrodį – buvo be dešimt minučių dvi valandos nakties. Kaip tik tą akimirką ir buvo duota komanda pulti. Netoliese stovėjęs policininkas bandė pastoti kelią ir tikriausiai reikalavo neatakuoti bokšto, tačiau kareivis, kad trenks jam šautuvo buože. Pareigūnas parkrito. Rusų kareiviai artėjo prie mūsų. Likus keliems žingsniams – kad driokstelėjo! Mus, buvusius pirmosiose eilėse, oro banga pargriovė ant žemės. Kai atsipeikėję pašokom, kareiviai po mūsų kojomis mėtė dūminius sprogmenis ir šaudė į bokšto langus. Ant žmonių pažiro stiklai. Aplink dejavo pirmieji sužeisti žmonės…“
Kiekvienam, skaitančiam V. Vaitkaus įspūdžius, nejučia pašiurpsta kūnas. Atrodo, jog apie tai daugybę kartų girdėjome, matėme per televiziją, tačiau ten buvusio žmogaus taip gyvai perduoti įspūdžiai leidžia pajusti tų žmonių drąsą, pasiryžimą stovėti iki galo, negalvojant apie save. Mirti su Lietuvos vardu ir patriotine daina lūpose. Tai suvokus, užgniaužia gerklę. Mokytojas rašo, kad visus buvo užvaldžiusi tokia didžiulė meilė savo šaliai, jog vieno žmogaus gyvybė tarsi ir nieko nereiškė – su krauju sumišęs lašelis nevilties ir skausmo jūroje. V. Vaitkus suprato, kad jis – kontuzytas, bet nebuvo laiko galvoti apie save – puolė nešti sužeistųjų. Atmintin įstrigo vaizdas, kai, įkėlus vieną sužeistąjį į kalvos apačioje laukiantį greitosios medicinos pagalbos automobilį, mokytojas atsigręžė ir išvydo tiesiai į juos atropojantį tanką. Dar akimirka – ir jis pervažiuos per mašiną ir žmones, tačiau staiga pasuko į šalį.
Rusų kariškiai, suvokę, jog susirinkusieji nė nemano trauktis, ėmė juos tankais ir šarvuočiais gąsdinti. „Aš tai pavadinau tankų šokiu“, – atsiminimuose rašo V. Vaitkus. Tai  buvo keistas šokis: tankai dideliu greičiu ratu lėkė aplink televizijos bokštą, tą ratą vis plėsdami. Taip jie privertė žmones trauktis. „Kai priartėjome prie tvoros, kareiviai ėmė šaudyti mums po kojomis. Žemė nuo tų šūvių tarsi virė. Stumdami mus, jie aukštas po aukšto šturmavo televizijos bokštą. Kurį aukštą užima, ten užgęsta šviesa. Šeštajame plevėsavo mūsų trispalvė. Prieš užgęstant šviesoms ir šiame aukšte, kareiviai ant žemės numetė vėliavą. Dar viena trispalvė pleveno pritvirtinta prie tvoros. Kai bokštas jau buvo užimtas, išgirdome per garsiakalbį „gelbėjimo komiteto“ kreipimąsi. Susirinkusieji jį palydėjo švilpimu.“
Ne tik laužai – vilniškių gerumas šildė ir graudino
Tą 1991-ųjų sausio 12-ąją iš Plungės į Vilnių budėti prie Parlamento išvažiavo du pilnutėliai autobusai. Kas laukia sostinėje, nenumanė nei juos išlydėjęs jau Anapilin išėjęs Antanas Lapukas, nei kiti žmonės. V. Vaitkų kartu važiuoti pakvietė kaimynas Juozas Juškevičius. Mokytojas nedvejojo ir nesvyravo. Pasiekę Vilnių, prie Parlamento plungiškiai išvydo didžiulę žmonių minią, prie kurios ir jie prisidėjo. Prieš vidurnaktį išgirdo pranešimą, jog prie televizijos bokšto trūksta žmonių. Plungiškiai tuoj pat nusprendė važiuoti ten. Taip mūsiškiai atsidūrė pačiame šiurpiausių įvykių sūkuryje.
Išstumti iš bokšto teritorijos, plungiškiai susirinko prie įkalnėje paliktų autobusų. Paaiškėjo, kad per šaudymus išdaužyti autobuso langai. Ten palikti termosai su arbata irgi buvo sušaudyti. Lauke – žvarbu, širdyse – šalta. Žmonės jau žinojo, kad yra žuvusiųjų, nemažai sužeistųjų. „Nustebino vilniškių gerumas, – pasakojo V. Vaitkus. – Šalia televizijos bokšto esančių namų gyventojai atrakino savo butus ir kvietė visus užeiti atsigerti karštos arbatos, užkąsti. Siūlė paskambinti į namus ir nuraminti saviškius. Nustebino ir vienas vyriškis, kuris mums pasiūlė važiuoti į transporto įmonę ir pažadėjo sudėti autobusams langus, kad plungiškiai galėtų grįžti į namus. Mes paprašėme, kad vairuotojai nuvežtų mus prie Seimo, o patys važiuotų į tą transporto įmonę. Kai sutvarkyti autobusai grįžo, išvažiavome.“
Tuo metu V. Vaitkaus namuose netrūko įtampos ir ašarų. Pasirodo, žmona Janina per televiziją išvydo žuvusiųjų pavardes. O tarp jų – V. Vaitkaus pavardę. Vėliau moteris vyrui pasakojo, jog neteko žado ir nebežinojo, ko griebtis, kur lėkti. Laimė, kad tą pačią dieną vyras grįžo, ir ji savo akimis įsitikino, jog Viktoras – gyvas. Tiesa, nelabai sveikas, nes per sprogimus jam plyšo ausies būgnelis. O dėl tos pavardės – netruko paaiškėti, kad tarp žuvusiųjų buvo Vytautas Vaitkus. Tačiau pirmąją dieną po šturmo nebuvo skelbiami vardai, tad plungiškio žmona tikėjosi pačios baisiausios žinios. Jos sulaukė kita Vaitkų šeima.
Kai įsižiebė laisvės liepsna…
Laisvės dvasia mokytojui V. Vaitkui gyva dar nuo 1972-ųjų, kai, jam studijuojant tuometiniame Kauno kūno kultūros institute, susidegino kauniškis Romas Kalanta. Tąkart V. Vaitkus drauge su kitais studentais, moksleiviais, būriais kauniškių, norėdami pagerbti žuvusįjį, ėjo į Kauno muzikinio teatro sodelį. Su draugais jis rengėsi dalyvauti ir R. Kalantos laidotuvėse, tačiau, atvažiavę prie jo namų, išgirdo, kad vaikinas jau palaidotas. „Degtukas buvo uždegtas, tačiau nuo tos dienos iki Sąjūdžio susikūrimo reikėjo laukti dar 16 metų, – sakė jis. – Tąkart pirmąkart širdimi pajutau, kas yra laisvė, kokia ji svarbi ir brangi kiekvienam, ir kaip sunkiai pasiekiama. Reikėjo laukti. Vertėjo laukti, nes mes ir šiandien tebesame laisvi.“
V. Vaitkus – plungiškis. Gimė ir augo sovietmečiu vadinamoje Komjaunimo, o dabar J. Tumo-Vaižganto gatvėje. Šeimoje buvo 9 vaikai: 5 – iš pirmosios tėvo santuokos, 4 – iš antrosios. Šiandien iš devynių likę keturi: du broliai ir dvi seserys. Tėvas Vincas Vaitkus visą gyvenimą dirbo siuvėju, o motina Marija Vaitkienė augino vaikus. Pats Viktoras su žmona Janina užaugino dvi dukras – Loretą, kuri, baigusi Muzikos akademiją, išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten pasiliko. Ji augina du sūnus – Adomą ir Luką. Antroji dukra – Jurgita, baigusi Rietavo kolegiją, liko Plungėje ir dirba virėja. Jurgita tėvams padovanojo du anūkus – Žygimantą bei Viktoriją.
Kada nors V. Vaitkus duos anūkams perskaityti, ką užrašė apie tą baisiąją naktį. Ir apie tai, kad drauge su kitais dalyvavo dainuojančioje revoliucijoje. Ir apie savo vaikystę papasakos: kaip, vos sulaukęs šešiolikos, nuėjo dirbti į tuometinį ryšių skyrių, nes labai norėjo kreditan nusipirkti… televizorių. Netikite? Taip, televizorių, mat nebuvo kito būdo stebėti Vilniaus „Žalgirio“ futbolo varžybų. Nuo pat vaikystės V. Vaitkaus galva buvo pramušta sportu, tačiau jis suprato, kad jei nesimokys, nieko nepasieks. Todėl baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno kūno kultūros institutą – ledo ritulio specialybę. Žiemomis studentai žaidė ledo ritulį, vasaromis – futbolą.
„Reikėtų – vėl būtume tokie, kokie buvome nepriklausomybės pradžioje“
Mokytojas V. Vaitkus sako, kad Lietuvos sąjūdžio metų mokiniai patriotizmo turėjo kur kas daugiau negu dabartiniai. Ir dėl to nereikia kaltinti šiandienos jaunimo. To meto vaikai kartu su tėvais ėjo į mitingus, dalyvavo Baltijos kelyje, budėjo prie Seimo, televizijos bokšto, kitose vietose, kur tik Lietuvos nepriklausomybei iškildavo pavojus. „Ar dabar būtume tokie, kokie buvome tais metais? Apie tai ne kartą su žmona kalbėjomės ir aš ne tik jai, bet ir kitiems sakau: jeigu norėtume būti laisvi – vėl būtume tokie, kokie buvome Lietuvos atgimimo metais“, – įsitikinęs Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanotas mokytojas.

8 komentarai(-ų)

  • Veronika P.:

    Daugelis Viktorą pažįsta kaip aktyvų, energingą,linksmą, mėgstantį pajuokauti, mokantį pakelti nuotaiką žmogų. Kas nežinojo, perskaitę straipsnį dabar pamatė ir kitą jo pusę, jog tai žmogus, labai turtingas savo vidumi, gyvenimiška patirtimi, drąsus, mylintis ne tik jį supančius žmones, bet ir savo kraštą, Lietuvą.

  • Jurgita:

    Visada malonu sutikti šitą žmogų. Sveikatos jums :)

  • Anonimas:

    Tikrai neabejoju,tai žmogus is didziosios raides,jis mano teitis .myliu ji ,gerbiu,o visa kita ka jis daro tai del musu geresnes ateities …visa galva lenkiu žemai už tave,valio laisves gynejams!!!

  • Loreta:

    Aciu uz Mano gyvenime suteiktas galimybes myleti,dziauktis tuom ka turiu, ir visa gyvenima esu dekinga uz Tave, ir uz Mama! Nors ir labai toli esu, bet visada myliu savo gimta sali- Lietuva !

  • Mokytojui:

    Visada malonu ką nors gražaus išgirsti apie šitą žmogų. Norisi ir jam tą patį pasakyti – šaunus, linksmas, kultūringas, tolerantiškas, malonus bendrauti.
    Smagu prisiminti metus, kartu praleistus ,,Ryto“ pagr. mokykloje. Sėkmės tau , Viktorai.
    Buvusi kolegė .

  • Buvusi mokinė:

    Tik geru žodžiu galiu apibūdinti šį žmogų… Jis mokė mane, dabar moko mano vaikus. Stiprybės, sveikatos ir kuo didžiausios sèkmės, mokytojau…..

  • aš:

    aš jo nepažįstu, bet ką jūs vis sakot apie šį žmogų tai labai gražu

  • Didvyris:

    Pabuvo vieną naktį ir jau ,,didvyris,,Tik tiek…

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...