Į ką nors lygiuodamasis originalus nebūsi

Ausra-T-2-copy-(1)Lapkričio pabaigoje „Žemaityje“ pradėjome spausdinti pokalbių su žymiais kraštiečiais ciklą apie jų požiūrį į Plungės kultūros paveldą, į šiandienos kultūros aktualijas ir tendencijas.
Pirmasis „Žemaičio“ pašnekovas buvo kraštietis profesorius Domas Kaunas. Šiandien klausimus užduodame kraštietei humanitarinių mokslų menotyros daktarei, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslo darbuotojai, dėstytojai, dailėtyrininkei Aušrai TRAKŠELYTEI.

– Per pastarąjį dešimtmetį tiek Plungė, tiek kaimyniniai miestai gerokai pasikeitė. Plungiškiai ypač dažnai žvalgosi į Telšius, kuriuose meno raiškai skiriamas nemažas dėmesys. Ko būtų verta pasimokyti iš kaimynų ir kokių klaidų nereikėtų kartoti?
– Į ką nors lygiuodamasis originalus nebūsi. Todėl svarbu ne sekti kažkieno, juo labiau artimiausių kaimynų pavyzdžiu, o būti inovatyviam. Manau, svarbiausia įsiklausyti į plungiškių nūdienos poreikius, o ne žvalgytis per petį.
Jei Lietuvoje vis dar vyksta monumentaliųjų skulptūrų, įprasminančių istorinį įvykį ar asmenį, vajus, tai, žvelgiant globaliau, šiuolaikiniame mene pastebimas bendruomeninio meno suintensyvėjimas. Jo pagrindą sudaro įvairių socialinių grupių į(si)traukimas į šiuolaikinio meno procesus. Realizuojant vieną ar kitą meninį sumanymą, skiriamas didesnis dėmesys socialinei aplinkai bei ieškoma naujų dialogo su visuomene būdų. Meno ir visuomenės bendradarbiavimo modelis, reikalaujantis aktyvesnio žiūrovo dalyvavimo, tampa alternatyva statiškam meno kūriniui. Tokio pobūdžio meninės raiškos pavyzdžių yra daug ir įvairių. Vienas tokių – tęstinis projektas „Šančiai – draugiška zona“, rengiamas Kaune nuo 2013 metų. Vieną iš projektų įgyvendino menininkė Jūratė Jarulytė, kuri keletą mėnesių bendravo su Šančių mokyklos moksleiviais ir kartu įgyvendino tris piešinius ant sienų. Tačiau šio projekto esmė ne piešiniai, kurie pagyvino niūrias pastatų sienas, o bendravimas su jaunimu. Projekto metu menininkė aiškinosi jaunimo laisvalaikio leidimo įpročius ir vietas. Tad šis projektas – neblogas pavyzdys, kaip paskatinti jaunimą dalyvauti kuriant viešąsias erdves.
Kitas projektas buvo susijęs su bendruomeninio gėlyno kūrimu. Menininkas kvietė gyventojus pasirinktą žolyną apsodinti įvairiomis namie užsilikusiomis gėlių sėklomis. Toks „suneštinis“ gėlynas nesukelia estetinio pasigėrėjimo, tačiau tampa bendruomenine erdve.
Atmintyje iškyla dar vienas pavyzdys, kiek kitokio pobūdžio nei projektai Kaune. Lankydamasi Kopenhagos pramoniniame rajone, užklydau į parką, kuris žymus tuo, kad vienas iš medžių apkabinėtas vaikiškais čiulptukais. Vėliau sužinojau, kad maži vaikai su tėvais ateina prie šio medžio ir palieka savo čiulptukus. Nuo miesto centro nutolęs parkas yra savotiškas traukos objektas ir lankoma vieta ne tik šeimų su mažais vaikais, bet ir miesto svečių.
Žinoma, dažnai bendruomeninio meno projektai itin didelį dėmesį skiria socialinėms problemoms ir reikalauja aktyvaus menininko bei visuomenės įsitraukimo. Rezultatai nebūtinai „matomi“ iš karto, tačiau perspektyvoje tai kur kas vertingesni meninio pobūdžio projektai nei atmintį aktualizuojantys kūriniai. Paminklai gerai todėl, kad sutvarkoma aplinka, tačiau miesto bendruomenei iš to daugiau jokios naudos, o svečių dėmesį jie vargu ar traukia.
Jei Plungė paseks Telšių pavyzdžiu, taps dar vienu miestu su skulptūromis viešojoje erdvėje. Tiesa, neseniai teko lankytis Šiauliuose. Įdomu, kad ten ir statomi nauji mažosios plastikos objektai, ir saugomi senieji. Tai kuria savitą miesto įvaizdį.
–  O kas turėtų įvertinti meninę tokių plastikos objektų vertę, kuo ji šiandiena matuojama?
– Viešoji erdvė lyg ir sufleruoja, kad tai „visų“ erdvė. Tačiau patys suprantame, kad taip nėra. Tai – erdvė, kurioje susikerta įvairių žmonių grupių interesai – nuo paprasto piliečio iki valdžios atstovo ar komercine nauda suinteresuoto asmens.
Kalbant apie skulptūras ar mažosios plastikos objektus viešojoje erdvėje, o tuo labiau jų „atsiradimą“, šią atsakomybę patikėčiau ne visuomenei ar valdininkams, o profesionalų (įvairių meno sričių ir būtinai ne tik vietinių) komandai.
– Ar Plungė pajėgi įgyvendinti projektus, susijusius su aukšto meninio lygio skulptūrų viešojoje miesto erdvėje statymu?
– Sunku pasakyti, nes tai priklauso nuo vizijos ir sprendimų. Tačiau gal virtualus-interaktyvus gidas, supažindinantis su kultūros ir gamtos paminklais bei reikšmingų miestui asmenų gyvenimo bei veiklos istorijomis, būtų šiuolaikiškiau? Išmaniuosius telefonus šiandien turi kone kiekvienas. Todėl virtualaus ir interaktyvaus gido dėka būtų gana paprasta tiek plungiškiams, tiek miesto svečiams suteikti įvairaus pobūdžio informacijos.
Atminimo lentos ir paminklai yra įprasti, tačiau „nebylūs“ informacijos nešėjai. Gal aplinkos pritaikymas aktyviam kultūriniam laisvalaikiui (pavyzdžiui, stabilios šachmatų lentos, riedlenčių parkas ir panašiai), išnaudojant viešąsias miesto erdves (aikštes, parką, pakrantes), būtų kur kas veiksmingesnis ir sėkmingesnis.
– Šiemet Kultūros ministerijos globojamam konkursui „Europos kultūros sostinė 2022“ paraišką pateikė ir Plungės kultūrininkai. Dalis gyventojų stebėjosi tokia drąsa, ironizavo, dalis tikėjo, kad paraiškų rengimas paskatins visuomenės grupes diskutuoti apie Plungės kultūros plėtrą, prisidės prie miesto vizijos kūrimo. Ar to Plungei reikia, ar plungiškiai gali surasti kažką, kas būtų įdomu ir aktualu šiandienos europiečiui?
– Dalyvauti tokio ar panašaus pobūdžio konkursuose būtina ir sveikintina. Tai skatina generuoti idėjas, kurios kartais realizuojamos, o kartais iš naujo įvertinamos bėgant laikui. Be to, kviečia diskutuoti.
Kas yra naujovės, sunku apibrėžti, nes tai, kas šiandien nauja, ryt – jau sena. Manau, svarbiausia išnaudoti vietinius resursus, o man tai – įdomūs, kūrybingi, socialiai aktyvūs žmonės.
Surasti, kas būtų įdomu, nėra lengva, bet įmanoma. Tam pirmiausia reikalinga aiški ir perspektyvi idėja, drąsūs sprendimai ir, žinoma, specialistų bei profesionalų komanda. Generuojant idėjas ir priimant sprendimus, į komandą verta įtraukti ne tik vietinius profesionalus, bet ir iš kitų regionų, o jei įmanoma – ir iš svetur.
– Plungiškių draugijai kilo idėja Oginskių parke įamžinti M. K. Čiurlionio atminimą – pastatyti jam paminklą. Svarstoma ir apie kitų kraštiečių įamžinimą. Kartu su specialistais tariamasi, kokią formą pasirinkti, ką daryti, kad įamžinimas būtų kuo labiau paveikus. Kokia Jūsų nuomonė?
– Deja, Lietuvoje su paminklais situacija prasta. Jie, tiek idėjos, tiek formos prasme – pasenę, neaktualūs ir dažnu atveju nepatrauklūs jokiai gyventojų amžiaus grupei. Problema ir ta, kad skulptūra neretai atsiranda anksčiau, nei jai parenkama vieta. Tada, „nei paguldžius, nei pastačius“, paminklas neranda dialogo su aplinka.
Norisi atkreipti dėmesį į tai, kad tikimasi ir pageidaujama šiuolaikiškesnių formų, bet nesuvokiama, kokie šiuolaikinio meno tikslai ir uždaviniai. O jie tikrai nėra apibūdinami standartinėmis „gražu“, „estetiška“ sąvokomis, neskirti patikti, tuo labiau – puošti.
Smagu, kad yra daug garbių plungiškių, tačiau ar pastatyti po paminklą tikrai geriausias būdas juos pagerbti? O kalbant apie M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimą Oginskių parke, pirmiausia reiktų įvertinti, kaip ir ką „įamžinti“. Tai, kad parke grojo jaunas Čiurlionis su dvaro orkestru, yra labai intriguojantis faktas. Priimant sprendimą šiuo klausimu, siūlyčiau pasitelkti ne architektą ir dailininką, o, pavyzdžiui, urbanistą (kraštovaizdžio dizainerį) ir muziką. O konkursą reikėtų skelbti ne tik rajono, bet ir tarptautiniu mastu.
Pavyzdžiui, Vilniuje Lenkijos ambasada kompozitoriui, diplomatui Mykolui Kleopui Oginskiui K. Sirvydo skvere pastatė multimedijos suoliuką. Jo forma ir medžiagos, iš kurių jis pagamintas, nėra integralios aplinkoje, tačiau tai, kad jis interaktyvus, ir žmonės gali prisėsti ant jo bei, paspaudę mygtuką, paklausyti muzikos, yra sėkmingas sprendimas. Be to, edukacinis.
– Ačiū už pokalbį.

Vienas komentaras

  • albertas:

    o kodel tik kultura o galreiketu dusidometi mokslininkais yra nemazai dirbanciu biotechnologijos srityje su vezio problemomis viena is ju saules gimnazija baigusi stase butkyte

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...