Ne kiekvienas orkestras yra grojęs Eifelio bokšte, o plungiškiams – teko

Petreikis_2015_10_01Lapkričio pabaigoje „Žemaityje“ pradėjome spausdinti pokalbių su žymiais kraštiečiais ciklą apie jų požiūrį į Plungės kultūros paveldą, į šiandienos kultūros aktualijas ir tendencijas.
Pirmasis „Žemaičio“ pašnekovas buvo kraštietis profesorius Domas Kaunas. Šiandien tuos pačius septynis klausimus užduodame kraštiečiui humanitarinių mokslų daktarui, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto lektoriui, Vilniaus Martyno Mažvydo bibliofilų klubo pirmininkui Tomui PETREIKIUI.

– Esate kilęs iš Plungės, ką išsivežėte išvykdamas iš šio miesto? Ar šiandien jis Jums svarbus ir artimas?
– Vaikystės metais teko gyventi Juodeikių kaime, prie Minijos, o tėvams išsikėlus į miestą, apsistojome trumpiau ar ilgiau Telšių, Rietavo ir Paprūdžio gatvėse. Tad tiek Plungės rajono, tiek miesto gyvenimą teko justi keletą dešimtmečių. Oficialiai iš Plungės esu išvykęs tik vienerius metus, bet jau daugiau nei dešimtmetį tenka gyventi Vilniuje. Atrodo, sostinėje, kur dursi, vis pataikysi į plungiškį, tad emociškai su Plunge nesu nutraukęs ryšio. Iš jos po palyginti dažnų apsilankymų  parsivežu gabalėlį tos Plungės, kurią pažįstu.
– Kalbant apie Plungės, jos apylinkių tapatybę dažniausiai raktiniais žodžiais skamba Oginskiai, muzika, sakralinis paveldas. Kas, Jūsų nuomone, dar galėtų ar net privalėtų papildyti šį sąrašą?
– Mes galbūt taip galvojame patys, kai įsivaizduojame, kad šie išvardyti dalykai reprezentuoja Plungę ir jos rajoną, bet dažniau Vilniuje išgirstu, kad tai – nesukalbamų žmonių kraštas, kur, paklausus kelio, yra išgirstama trumpa frazė – „tėisē kiaurā“, ir suprask tai, kaip nori. Aš manau, kad mums kažkokių specialių tapatybės ženklų nė nereikia kurti, kokie esame – tokie esame unikalūs. Kalbant apie turizmo infrastruktūros plėtrą, žinoma, unikalių objektų gausa ir jų tinkama reprezentacija gali padidinti tiek pačių plungiškių kepurės aukštį, tiek svečių norą susipažinti, svarbiausia – čia užsibūti. Ne naujų kultūros objektų reikėtų ieškoti, bet susitelkti į jau išviešintų, o kartais ir apleistųjų tvarkybos darbus.
– Plungės kaimynystėje esantys Telšiai plungiškiams yra miestas, su kuriuo tikriausiai visais laikais buvo stengiamasi lygintis. Pastaruoju metu Telšiai labai pasikeitė, savitai kuriamas Žemaitijos sostinės įvaizdis. Ko būtų verta pasimokyti iš kaimynų ir kokiu keliu turėtų sukti Plungė?
– Plungės ir Telšių idėjinė priešprieša juntama seniai. Tik XIX a. Plungėje atsirado Telšių gatvė, iki tol ji vadinta Vilniaus, o amžiaus pabaigoje užfiksuotuose padavimuose apie Plungės vardo reikšmę yra minimi Telšių bajorai, kurie esą plungiškius įžeidę plunskiais vadindami. Vėliau ši dviejų miestų priešprieša tik didėjo. Bet juk konkurencija yra geras dalykas, kai ji veja bendrojo gėrio link. Regionas be sostinės yra nevisavertis, tad plungiškiai turėtų susitaikyti su telšiškių pasiekimais. Telšių simbolis yra šv. Stanislovas, tad visi Žemaitijos miestai ir miesteliai laisvai gali naudoti ir Žemaitijos heraldinį lokį (pas mus vadinamą meška). Niekas meškos nėra „užpatentavęs“, tai suprato ir kunigaikštis Mykolas Oginskis, dvejetą skulptūrinių meškų įkurdinęs dvaro vartuose.
Telšiai yra geras simbolinio mąstymo pavyzdys, kai, išnaudojant istorinius vaizdinius, yra kuriama vienoda ideologizuota simbolinė erdvė, kurioje dera meno, viešojo sektoriaus ir verslo sanglauda. Generalinės idėjos paieškos užtrunka, bet plungiškiai turėtų matyti savąjį kontekstą regiono simbolių erdvėje.
– Pernai Kultūros ministerijos globojamam konkursui „Europos kultūros sostinė 2022“ paraišką pateikė ir Plungės kultūrininkai. Dalis gyventojų stebėjosi tokia drąsa. Konkurso ekspertų sprendimas buvo palankus kitiems. Kaip rimtesnius trūkumus Plungės programai ekspertai nurodė naujovių ir europinio lygmens („dimensijos“) nepakankamumą. Ar reikia to Plungei ir ar plungiškiai gali surasti kažką, kas būtų įdomu ir aktualu šiandienos europiečiui?
– Plungė yra Europoje, bet pirmiausia – Žemaitijoje, tad gal niekada ir neatsiras progos sukurti ekspertų pageidaujamų lygmenų, bet tai tėra vienalaikė nuomonė apie Lietuvos kultūros integralumo paieškas europiniame kontekste.
Dar Zubovų laikais tarp plungiškių sklido pasakojimai, esą dvaro ekonomas taip turtingai gyveno, kad net siųsdavęs savo marškinius plauti į Paryžių. Julija Žymantienė-Žemaitė yra rašiusi, jog vaikystėje mokėsi prancūzų kalbos, kad galėtų kada nors prancūzus mokyti nesuprantamos, todėl „poniškos“ žemaičių kalbos. Iš tiesų ne kiekvienas Lietuvos orkestras yra grojęs Eifelio bokšte, o Plungės Oginskių orkestrui yra tekę! Tad argumentų galima rasti visur, ypač žinant tai, kad aukštosios kultūros ir mokslo reiškiniai iš esmės nėra vien nacionaliniai, bet dažniau – internacionaliniai.
Lengva ieškoti sąsajų, bet sunkiau atsigręžti į savąją esmę, pačiam susivokti ir parodyti kitiems nepakartojamą „dimensiją“, kurios nė vienas užsienietis atkartoti negali. Škotai nešioja kiltus, grąžina į gyvenimą savąją gėlų kalbą ir dirbtinai neieško neatrastų „dimensijų“. Tad kartais protingą nuomonę išklausius, reikia neskubėti jos įgyvendinti, bet atsigręžti į savąją galvosenos esmę.
– Plungiškių draugijai kilo idėja Oginskių parke įamžinti M. K. Čiurlionio atminimą, pastatyti jam paminklą. Kartu su specialistais svarstoma, kokią formą pasirinkti, ką daryti, kad tas įamžinimas būtų kuo labiau paveikus? Kokia būtų Jūsų nuomonė?
– M. K. Čiurlionis Žemaitijoje yra mūsų stiprybė: Gandingos piliakalnis, Karklėnų kaimas ir Plungė yra dažniausiai minimos jo jaunystės dienų vietos. Jei ne Oginskių kapitalas ir globa, vargu ar
M. K. Čiurlionis būtų tapęs muzikos ir dailės genijumi. Plungė davė jam ir žmoną – Plungės klebono dukterėčią Sofiją Kymantaitę. Statyti M. K. Čiurlioniui paminklą reikia, bet tai turi būti atlikta pagal visas procedūras, planuojant jo lankomumą ir naudą visai miesto turizmo vizijai.
Pagal 1973 m. Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, su M. K. Čiurlioniu Plungėje buvo siejama tik klebonija, kurioje jis su žmona 1909 m. svečiavosi ir net keletą paveikslų nutapė. Šis daugelį metų turistų žinomas vaizdinys yra palyginti senas ir istoriškai pagrįstas. Reiktų prie klebonijos ar priešais ją surasti tinkamą vietą, kurioje paminklas atsiskleistų. Sustiprėtų naujas lankytojų traukos centras, atidesnis lankytojų dėmesys persikeltų ir į Plungės senamiestį. Paveldo komunikacijos požiūriu didelė lankytinų vietų koncentracija viename taške neišjudina lankytojų pasižvalgyti po apylinkes, turizmo objektai tampa tik vienadieniai, pravažiuojamieji, tad reikėtų stengtis dirbtinai nekoncentruoti memorialinių objektų.
– Netrukus švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Įvairiuose Lietuvos miestuose vyksta diskusijos, kaip šį jubiliejų pažymėti. Ko plungiškiai turėtų nepamiršti, pasitikdami šią sukaktį?
– Lietuvos valstybė nepakankamai ruošiasi savo pačios atkūrimo sukakčiai: numatyta programa – simbolinė, be tikslinio finansavimo ir be didesnės išliekamosios vertės. Mokslo bendruomenė yra pasimetusi, nes vien paradais ir iškilmingomis kalbomis tokie jubiliejai nešvenčiami. Atrodo, net tuometė valdžia valstybės atkūrimo dešimtmečiui labiau ruošėsi. Savivaldos kontekste reiktų suprasti, kad ne vien Lietuvos valstybė 1918 m. atkūrė valstybingumą, bet ir daugelis šalies miestų, tarp jų – ir Plungė, atkūrė savivaldą. Šis akcentas dar mūsų neišnaudotas ir nesuvoktas: juk daugelis net nepasakytų, kas buvo pirmieji Plungės valsčiaus viršaičiai ar Plungės burmistrai. Šia kryptimi galima nuveikti reikšmingų darbų, turinčių išliekamąją vertę. Savąjį indėlį į tai galėtų įnešti ir miesto valdžia. Reiktų neužmiršti nepriklausomybės kovų savanorių atminimo. Savanoriai visi yra suregistruoti ir žinomi, bet atminimas apie juos neįprasmintas. Reiktų atnaujinti ir iš tiesų atkurti Nepriklausomybės paminklą Plungėje, dabar esama daugiau ikonografinės medžiagos tam atlikti.
– Ko pasigendate sugrįžęs į Plungę? Ką Jums asmeniškai tai reiškia?
– Kartkartėmis, skaitant Plungės spaudą, akis užkliūva už esminių kultūros ir švietimo problemų, tad kartais, atrodo, ne vien sugrįžtantieji, bet ir gyvenantieji čia pasigenda skaidrių ir išdiskutuotų sprendimų.
Vienu iš pastaruoju metu keistesnių nutikimų galima laikyti Plungės „Varpo“ knygyno uždarymą. Žinant šalies nepriklausomų ir savivaldybių išlaikomų knygynų problemas, Plungės knygyną reikėjo ne uždaryti, bet reorganizuoti, pakeisti personalą ir atnaujinti. Jei ir šios priemonės negelbėtų – jungtis prie tinklinių knygynų.
Pagal 2013 m. ir 2016 m. atliktus tyrimus, nepriklausomų knygų mažėja, bet iki šiol savivaldybės stengiasi išlaikyti savo pozicijas šiame sektoriuje. Kelmėje kaip savivaldybė, įmonė veikia „Kelmės knygynas“. Kituose miestuose savivaldybės perėjo prie UAB veiklos organizavimo formos. Tokia forma savivaldybių išlaikomi knygynai veikia Kaune („Centrinis knygynas“), Šiauliuose („Žiburio knygynas“), Pasvalyje („Pasvalio knygynas“) ir kitur.
Esama atvejų, kai savivaldybės įmonės steigia knygynus. Antai UAB „Nemenčinės komunalininkas“ yra „Nemenčinės knygynas“ savininkas, šiame knygyne teikiamos ir draudimo paslaugos. Jei būtų einama šia kryptimi, plungiškiai turėtų neformalią kultūros įstaigą.
Reiktų suprasti, kad rajono biblioteka negali patenkinti visų gyventojų poreikių, o knygynas yra dar viena knygos kelio iki skaitytojo stotelė, kurią praradus tik nuskurdinsime savo gyventoją. Su reikšmingų dalykų praradimu traukiasi ir rimtas požiūris į šių dienų problemas ir ilgalaikius sprendimus, nebūtinai grindžiamus komercine logika. Investicijos į kultūrą teikia socialinę grąžą, kurios pinigais neišmatuosi, bet mes tiesiog jaučiamės geriau, mažiau esame linkę rinktis migracijos ir emigracijos kryptis.
– Ačiū už atsakymus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...