Sovietinių metų etiketė – politinio kalinio sūnus

1701--2517Algirdas Matas Duoblys. Tie, kurie Plungėje gyveno Atgimimo metais, žino, kad šis žmogus 1990–1995-aisiais buvo Plungės miesto deputatų tarybos pirmininkas ir aktyvus Plungės sąjūdžio valdybos narys, siuntęs telegramas Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui ir pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. Gyvenę čia sovietiniais metais, pažįsta jį kaip buvusios Plungės dirbtinių odų gamyklos vyriausiąjį mechaniką, vėliau – kapitalinės statybos skyriaus viršininką. O senieji plungiškiai A. M. Duoblį prisimena nuo tada, kai jis dar lankė vidurinę mokyklą ir buvo įsimylėjęs savo būsimą žmoną Janiną Malakauskaitę. Tačiau oficialioji sovietinė Plungės valdžia ir, žinoma, sovietinis saugumas apie jį turėjo savo nuomonę – politinio kalinio sūnus, politinio kalinio brolis, žmogus, kurio giminėje tremtinių bei politinių kalinių ne du ir ne trys.

Tarsi šunis iš ūkio išvijo
A. M. Duoblys prieš 85-erius metus gimė tuometinėje Kretingos apskrityje, Kartenos valsčiuje, Papievių kaime. Šis kaimas dabar priklauso Šateikių seniūnijai. Jo tėvas Ignas Duoblys buvo ūkininkas ir Papievių kaimo seniūnas bei šaulys. Šeima valdė 39-is hektarus žemės. Su iš Nasrėnų kilusia žmona Barbora Vaičiute juodu susilaukė devynių vaikų, iš kurių trys mirė dar visai mažiukai. Jeigu ne karas, ne okupacija, A. M. Duoblio tėvų šeima, kaip ir dauguma panašių šeimų, būtų ramiai ūkininkavusi. Ir tikrai, kad jų gyvenimuose nebūtų buvę nei Vorkutos, nei Magadano. Ir ūkį vienam iš vaikų būtų perdavę. Tačiau viskas susiklostė kitaip: vos įžengę į Lietuvą, sovietai daugybę ūkininkų šeimų, tarp kurių buvo ir Duobliai, tarsi kokius šunis iš nuosavų ūkių išvarė.
Iki šiol plungiškis gerai prisimena 1945-ųjų kovą, kai į namus įvirto 12 stribokų ir perskaitė raštą, kad jų ūkis bei visas turtas konfiskuojami. Kiekvienam leido pasiimti tik tiek, kiek panešti gali, ir įsakė išeiti. Tėvas bei vyriausias brolis Ignas tuomet jau slapstėsi, tačiau būtent Ignas kruopščiai užrašė, ką tuomet stribai iš jų atėmė: 5 pastatus (gyvenamąjį namą, klėtį, tvartą, jaują, dar vieną ūkinį pastatą), du arklius, penkias melžiamas karves, du jautukus, šešias avis, šešias kiaules, 60 centnerių įvairių grūdų, 40 centnerių bulvių, namų apyvokos daiktų, patalynės… Surašė, matyt, vildamasis, kad vis tiek ateis laikas, kai viską, kas atimta, teks grąžinti.
Patikėjo sovietine valdžia – atsidūrė Vorkutoje
Šeima išsibarstė kas sau. Vėliau paaiškėjo, jog būtent tai juos ir išgelbėjo, nes tais pačiais, 1945-aisiais, jų šeima, išskyrus tėvą, buvo įrašyta į sąrašą tų, kurie gyvuliniais vagonais jau dardėjo į rytus… Stribai, atvykę Duoblių išvežti, konfiskuotą ūkį rado tuščią. A. M. Duoblys kartu su vyriausiuoju broliu Ignu apsistojo pas ūkininkus netoli Salantų esančiame Imbarės kaime. „Aš ten piemenavau, o jis tarnavo. Kartą mačiau, kaip Ignas iš šieno ištraukė šautuvų, juos valė, o po to atidavė partizanams. Man jis nieko nepasakojo, bet aš supratau, kad Ignas – partizanų ryšininkas. Vieną kartą stribai jį suėmė, nuvežė į Kretingą, ten sumušė, bet paleido. Tačiau kai suėmė antrąkart, nebepaleido. Nuteisė dešimčiai metų, iš kurių šešerius jis praleido Magadane“, – prisimena A. M. Duoblys.
Mama, išvaryta iš ūkio, su dukterimis prisiglaudė Nasrėnuose. Kur kitur ji galėjo eiti – tik į tėviškę. Vos B. Duoblienė išgirsdavo, kad buožės (taip būdavo vadinami turtingesni ar valdžiai neįtikę ūkininkai) bus vežami į Sibirą, slėpdavosi miške. Netoliese slapstėsi ir tėvas. Dienomis jis būdavo miške, o naktimis ateidavo miegoti į daržinę. Vieną kartą, išvydęs kareivius, tėvas puolė bėgti. Bet jį sučiupo ir suėmė. Tada mama kareiviams nuvežė didžiulį kumpį ir šie tėvą paleido. Taip I. Duoblys slapstėsi iki pat amnestijos. Patikėjęs sovietinės valdžios pažadais, jis pasidavė ir… dešimčiai metų iškeliavo į Vorkutos lagerį. Visus tuos metus vyras sunkiai dirbo kasyklose.
Brolio Igno jaunystė – Magadano kasyklose
Brolį Igną suėmė anksčiau už tėvą. Tėvas vis dar tebesislapstė, bet jam rūpėjo sūnų likimas. Jis norėjo, kad sūnūs mokytųsi, tad Algirdą Matą ir jaunesnįjį Antaną nuvežė į tuometinę Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, kur juodu mokėsi vienerius metus. Tuo metu šeima prisiglaudė Plungėje. Vaikai buvo priimti į tuometinę pirmąją vidurinę mokyklą. Dar besimokydami Klaipėdoje, kartą juodu pamatė savo vyriausiąjį brolį Igną – jis mūrijo kalėjimo tvorą. Klaipėdoje brolis kalėjo apie porą metų, po to buvo išvežtas į Magadaną, kur šešerius metus dirbo aukso ir anglies kasyklose.
„Ne kartą brolio prašiau papasakoti apie partizanus, klausiau, kokios jų pavardės, bet jis tylėjo. Bijojo. Kartą yra prasitaręs, kad jų vadas buvo Kazys Kontrimas. Minėjo ir Gadeikio bei Zaleckio pavardes. Kai mėgindavau ką nors daugiau išgauti, atšaudavo: „Kam tau žinoti?“ Tik gerokai vėliau sužinojau, kad Magadano lageryje jis kalėjo su plungiškiais Broniumi Armaliu bei Adele Steckyte. Ji vėliau ištekėjo ir tapo Radvilavičiene. Net ir apie 2000-uosius brolis vis dar tebebijojo“, – prisiminė A. M. Duoblys.
Nuolatinės palydovės – baimė ir įtampa
Plungiškis nežino, kaip mamai pavyko įsikurti Plungėje, Mozūrų gatvėje, agronomo dėdės Juozo Duoblio name. Dėdę dar 1940-aisiais sovietai ištrėmė į Sibirą. Vieną, nes žmonai su vaikais pavyko pabėgti į Jungtines Amerikos Valstijas. Kai Duoblių šeima įsikūrė minėtame name, čia jau gyveno J. Duoblio žmonos, pabėgusios į JAV, brolis. Vaikai ėmė lankyti mokyklą, tačiau A. M. Duoblys prisipažino visą laiką jautęs baimę ir įtampą.
Iki pat šiandien prisimena, kaip vieną dieną, rašant lietuvių kalbos diktantą, per klasės langą išvydo ginkluotų kareivių būrį. Supratęs, kad vėl kažką išveš į Sibirą, siaubingai išsigando. Pasiprašė išleidžiamas į tualetą. Tualetai buvo lauke, tad išbėgęs į kiemą, iškart pasileido geležinkelio stoties link. Ten jau stovėjo ešelonas. Apibėgo visus vagonus, bet saviškių nerado. Vis dar persigandęs puolė į namus ir tik savo akimis įsitikinęs, kad jiems pavojus negresia, parbėgo į mokyklą. Pats nesuprato, kodėl mokytoja jam leido tą diktantą baigti rašyti.
Leisdavo tik prie vartų priartėti
Ėjo 1951-ieji. A. M. Duoblį iš devintosios klasės paėmė į sovietų kariuomenę. Tuomet tarnauti tekdavo trejus metus. Iš pradžių pateko į Ukrainą, seržantų mokyklą. Dar jos nebaigus, buvo paskirtas į dalinį netoli Odesos, kur tarnavo finansų skyriuje. Tarnyba sekėsi – net atostogų buvo grįžęs. Vaikinas dažnai mintyse stebėdavosi, kad niekam jo biografija nekliūva ir kad jam leido taip neblogai įsitaisyti. A. M. Duoblys, būdamas seržantu, dirbo viršila ir gaudavo gerą atlyginimą. Tačiau po poros metų KGB išsiaiškino, kad jo tėvas ir brolis – lageriuose kalintys politiniai kaliniai. Priešai! Kilo triukšmas, tad seržantą kuo skubiau perkėlė prie Maskvos – ten kareiviai statė raketinę bazę.
Jam paskyrė „angelą sargą“ – „zampolitą“. Tik šiam nelengva buvo savo saugomąjį ganyti, mat plungiškis daug sportavo: jis buvo divizijos futbolo komandos vartininku, o tinklinį teko žaisti visai šalia Kremliaus – Petrovkos gatvėje. A. M. Duobliui buvo skirtas 10–15 kareivių būrys. Juokingiausia, kai jis savo būrį palydėdavo iki raketinės bazės statybvietės vartų ir… toliau eiti jam nebeleisdavo. Pavaldiniai dirbo, o jis turėdavo likti šiapus tvoros. Todėl, baigus tarnybą, jį nustebino pasiūlymas likti. Jis parašė tuo metu jau iš Sibiro grįžusiam dėdei Juozui Duobliui ir paklausė patarimo. Šis patarė neabejoti ir grįžti į Lietuvą.
Mokėsi, nes mokslo ant kupros nešiotis nereikia
A. M. Duoblys, kaip ir jo tėvas, vertino mokslą, tad, grįžęs iš armijos, nuėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Dar prieš armiją, besimokydamas vidurinėje, įsimylėjo savo būsimą žmoną, kurios tėvų namuose Duobliai dabar ir gyvena. Tarnaudamas rašė jai laiškus, o kai grįžo, netrukus ir susituokė. Šiemet jau 61-eri, kai juodu drauge eina tuo pačiu keliu. Po trejų santuokos metų gimė sūnus Arvydas, dar po penkerių – Girvydas. Vyresnėlis dabar gyvena Paprūdžio gatvėje – name, kurį pasistatė ir ilgai gyveno Algirdas su Janina. Sūnus ne tik namą, bet ir mamos bei močiutės profesijas paveldėjo – abi jos kepė nuostabiai skanius tortus ir išgarsėjo visoje Plungėje. Šiuo metu juos kepa Arvydas. O Girvydas gyvena Vilniuje ir vadovauja Pilietinių iniciatyvų centrui.
Baigęs vidurinę, A. M. Duoblys įstojo į Kauno maisto pramonės technikumo tabako pramonės skyrių. Mokslus baigė su pagyrimu. Pats jis nerūkė, bet kai dirbo tabako fabrike „Kova“, norom nenorom tekdavo į kišenę įsikišti pakelį, kitą, kuriuos vėliau atiduodavo draugams. Kol to nedarė, bendradarbiai į jį šnairavo ir jo bijojo. Tokia buvo sovietinė mada – kas nevogė iš darbovietės, kėlė įtarimą, kad paskųs kitus. Baigęs technikumą, jis įstojo į tuometinio Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių. Žmona keltis gyventi į Kauną nesutiko, tad teko grįžti į Plungę. Iš pradžių vyras dirbo „Linų audiniuose“, vėliau – Dirbtinių odų gamyklos vyriausiuoju mechaniku.
Sąjūdis. Atgimimas. Šie du žodžiai brangūs daugybei Lietuvos žmonių. Tačiau jam, politinio kalinio sūnui, žmogui, kurio giminėje politinių kalinių, tremtinių ar į užsienį spėjusių pabėgti artimųjų daugybė, šie žodžiai reiškė labai daug. Jis, nė akimirką nesuabejojęs, įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Darė viską, kad tik Lietuva būtų laisva, kad niekas ir niekada nedrįstų lietuvių tremti į pačias baisiausias pasaulio vietas, kad niekas neatiminėtų jų turto, neišdraskytų šeimų. Jo tėvas buvo Papievių kaimo seniūnas, o jo sūnus tapo Plungės miesto tarybos pirmininku.
Dėdės dovana gimtinei – senelių namai Nasrėnuose
Pasakojant A. M. Duoblio istoriją, negalima nutylėti ir dar vieno iškilaus jo giminės vyro, kurio likimas persipynė su plungiškio likimu. Tai – jo mamos brolis Stasys Vaičius. Plungiškiams šio vyro pavardė gal ir nieko nesako, tačiau bet kuris Kretingos rajono Nasrėnų kaimo gyventojas jums pasakytų, kas jis. Tai – buvęs agronomas, Smetonos laikais mokęsis Dotnuvoje, o nuo 1937-ųjų buvęs Marijampolės cukraus fabriko direktoriumi. Užėjus rusams, buvo pasodintas į Marijampolės sunkiųjų darbų kalėjimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kaliniai, išlaužę kalėjimo duris, išėjo į laisvę. O S. Vaičius ir vėl vadovavo tam pačiam fabrikui. Kalbant apie šį ištvermingą vyrą, reikėtų dar kartą grįžti prie tremtį iškentusio A. M. Duoblio dėdės Juozo Duoblio. Jis ir S. Vaičius buvo tarp tų, kurie išvadavo ir prie Lietuvos prijungė Klaipėdos kraštą.
Antrąkart užėjus rusams, S. Vaičius pasitraukė į Vakarus, o vėliau atsidūrė Amerikoje. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jis 1993-iųjų rugpjūčio pradžioje parašė A. M. Duobliui, kad turi juodai dienai pasidėjęs santaupų, už kurias norėtų savo gimtajame kaime, Nasrėnuose, pastatyti senelių namus. „Labai norėjau, kad jis tuos namus pastatytų Plungėje, bet dėdė nesutiko. Tuomet supažindinau jį su tuometiniu Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi. Juodu dėl visko susitarė. Pirmiausia, dėdė atsiuntė jam 10 tūkst. dolerių  Motiejaus Valančiaus paminklui pastatyti. Šių pinigų nepakako, tad prisidėjo ir kiti rėmėjai. Dar vėliau dėdė atsiuntė 150 tūkst. dolerių senelių namams. Po kiek laiko – dar 50 tūkstančių. Tų pinigų užteko ir senelių namams, ir ūkiniam pastatui šalia jų“, – pasakojo plungiškis.
Taip jau susiklostė, kad, Nasrėnuose pastačius senelių namus, Telšių vyskupijai ėmė vadovauti vyskupas Jonas Boruta, kuris iš pradžių apie tą statinį nelabai girdėti norėjo. Dvejus metus namai stovėjo tušti ir A. M. Duobliui tapo tikru galvos skausmu. Laimė, pagaliau jie buvo apgyvendinti ir dabar yra Rietavo parapijos senelių namų filialas. S. Vaičius taip ir neišvydo už jo pinigus statytų namų, kuriuose apsigyveno jo gimtinės žmonės. Ir su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi Lietuvoje nesusitiko, nors buvo gerai pažįstami. Dar 1949-aisiais Vokietijoje, Augsburgo mieste, prieš išvykdami į JAV, abu nusifotografavo su anglų kalbos juos mokiusia moterimi. S. Vaičius mirė 2003-iaisiais ir į gimtuosius Nasrėnus jo palaikai parvežti urnoje.
Prisiminimui liks jo surinkta giminės istorija
Tokia A. M. Duoblio gyvenimo istorija. Grįsta skausmu, neviltimi, netektimis, žinių troškuliu ir dideliu, nesugriaunamu ryžtu kuo daugiau išsaugoti istorijos faktų.  Visą savo gyvenimą jis kruopščiai rinko įvairią spausdintą medžiagą, nuotraukas, užrašinėjo pasakojimus ir atsiminimus. Apie 20 metų dainavo Plungės tremtinių chore – surinko medžiagą ir apie jį. Rinko medžiagą ir apie savo giminę, jos šaknis iš tėvo ir motinos pusės. Rinko nuotraukas, darė jų kopijas ir dėjo į albumus: sūnums, anūkams jų jau padovanojo ir dar dovanos Plungės, Kretingos bibliotekoms, muziejams. Plungiškis išsaugojo net laiškus, kuriuos prieš 65-erius metus iš armijos rašė savo būsimajai. Jis ir dabar užrašinėja ir tremtinių, ir politinių kalinių istorijas – viską, kas tik patenka jo akiratin. O ir pats jis – gyva istorija. Žmogus, kurio šaknys, kaip, beje, ir visos jo giminės, taip giliai į Lietuvos žemę įleistos, kad okupantai niekaip jų išplėšti nepajėgė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...