Vorkuta. Šešiasdešimt septintoji paralelė

1702-2601„Vorkuta. 67-oji paralelė“ – taip vadinasi naujausias keliautojo, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario Raimondo Puišio fotografijų albumas apie Vorkutą. Kiekvienam lietuviui, išgirdus šio atšiauraus Komijos (Rusija) krašto pavadinimą, pirmiausia  kyla su trėmimais, šachtomis, Gulago lageriais susijusios asociacijos. Į vadinamąją amžino įšalo žemę ne savo noru buvo išvežta įvairių tautų piliečių, tarp jų – ir nemažai lietuvių. Prieš daugiau kaip šešis dešimtmečius ten stūksojo dideli barakai, kuriuose gyveno tūkstančiai politinių kalinių, tremtinių, dirbusių anglies kasyklose. Dabar apie tai tik primena ištuštėjusios šachtos, apleisti kvartalai, aplūžę, į pusnis susmegę mediniai kryželiai, kurie ir liudija apie vieninteles Vorkutoje išlikusias tremtinių kapinaites. Jose 1953-iaisiais palaidoti 72 per sukilimą nušauti kaliniai, iš kurių 25 – lietuviai. Dar daugiau nei šimtas žmonių mirė nuo žaizdų…
Pamatyti, kaip atrodo Vorkuta, plungiškiai galėjo vasario 1-osios pavakarę apsilankę Viešojoje bibliotekoje. Joje buvo pristatytas albumas apie Vorkutą. Renginyje dalyvavo ne tik pats autorius R. Puišys, bet ir žinomas Lietuvos fotomenininkas Aleksandras Macijauskas.

Svečių vizitu džiaugėsi bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. Pasveikinusi visus susirinkusiuosius, papasakoti apie šią parodą ji pakvietė fotomenininką A. Macijauską. „Raimondo fotografijose tikėjomės pamatyti apleistą, kažkada anglies kasyklų ir šachtininkų miestą. Tačiau išvydome šiuolaikišką Vorkutą. Tad, man sudarinėjant šį albumą, tai nebuvo įdomiausia dalis. Labiausiai mane domino komiai (čiabuvių tauta, auginanti elnius), jų gyvenimas jurtose ir, žinoma, kapinės bei paminklai, skirti Lietuvos tremtiniams“, – teigė fotomenininkas.
A. Macijauskas akcentavo, kad viena iš įdomiausių detalių buvo ir ištisi Vorkutos  rajonai, kuriuose stūkso namai be langų ir durų. Pasak žymaus fotografo, kai kurioms šachtoms bankrutavus, žmonės paliko savo namus ir išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Menininkas apgailestavo, kad nors R. Puišiui ir nepavyko nusileisti į šachtas, bet nuotraukose užfiksavo viską, kas tik
buvo įmanoma.
Kokią pamatė Vorkutą ir kaip kilo idėja ten nuvažiuoti, pasakojo pats fotoalbumo autorius R. Puišys. Jis minėjo, kad šį albumą jam pasiūlė sukurti pažįstamas verslininkas iš Sankt Peterburgo Pavelas Eretnovas, kuris Vorkutoje praleido savo gražiausius metus – vaikystę ir jaunystę. „Į šį miestą važiavau tris kartus – kovą, birželį ir rugsėjį. Pirmosios kelionės metu nufotografavau paminklą su užrašu „Tėvynė Lietuva verkia“, skirtą Lietuvos tremtiniams. Ir apie pirmą valandą nakties užfiksavau, kad termometro stulpelis rodo 38-is laipsnius šalčio“, – pasakojo fotografas.
R. Puišys prisipažino, kad dažnai jį sutikę žmonės klausia apie tremtį, likimą bei prašo ką nors papasakoti apie Vorkutoje gyvenančius mūsų tautiečius. Tačiau fotografas ir keliautojas sakė, kad ten neteko sutikti lietuvių. „Visi lietuviai tremtiniai žuvo arba išvyko. Tų žmonių, kuriems teko gyventi Vorkutoje, dažnai sutinku Lietuvoje, o vienas tremtinys dažnai aplanko ir mane. Vorkutoje, kaip ir Lietuvoje, gyventojų mažėja. Vorkutiškiai myli savo kraštą, gamtą, o senesni žmonės, kuriems teko pažinti lietuvių, apie juos atsiliepia teigiamai – juos gerbia ir vertina“, – kalbėjo R. Puišys.
Jam įsiminė ne tik nuoširdūs žmonės, bet ir tvarkingi kapai bei įspūdingi paminklai, skirti politiniams kaliniams atminti. R. Puišys akcentavo, kad vietiniai gyventojai nori pamiršti praeitį, nes nenorėjo parodyti tų vietų, kur yra buvę lagerių.
Fotografui vis dėlto pavyko pamatyti nemažai apylinkių, nuvažiuoti į kapus prie Karos jūros. R. Puišys apsilankė ir komių bei nencų stovyklose, apvaikščiojo ištuštėjusius, apleistus miesto kvartalus.
Po pristatymo autorius vieną fotoalbumą apie Vorkutą padovanojo Viešajai bibliotekai. Į jį sudėta daugiau nei 200 nuotraukų, tad kiekvienas bent šiek tiek gali susipažinti su buvusiu tremtinių miestu.
Nuotraukose galima išvysti ir kasdienybės akimirkų: jurtos šonuose iš lentų sudėtas grindis, vidury paliktą atvirą žemę ugniakurui, virš jo – suodinus katiliukus.
Meninėse R. Puišio nuotraukose atsiskleidžia ir nuostabus gamtos grožis, matome ir ten gyvenančius, šiuolaikiškai apsirengusius suaugusiuosius bei vaikus, ir mieste statomus naujus namus bei gatvėmis važinėjančius modernius automobilius.
Tačiau svarbiausia, kad nuotraukose galime pamatyti, kas mums brangu ir artima. Tai – vienintelės mūsų tautiečiams skirtos kapinaitės. Negalime pamiršti, kad 1930-aisiais geologai Vorkutą įkūrė kaip anglių kasyklos centrą-gyvenvietę. 20-ojo amžiaus penktajame dešimtmetyje čia buvo ištremta tūkstančiai žmonių, tarp jų – ir lietuvių, o 1951-aisiais tremtinių skaičius siekė daugiau nei 70 tūkstančių.
Dabar Vorkutoje iš dešimties šachtų liko trys, o iš 300 tūkst. gyventojų liko tik 70 tūstančių. Tad nenuostabu, kad fotoalbume matome apleistuose namuose dūlančius baldus, paliktus daiktus, o kai kur net ant sienos dar kabančias artimųjų nuotraukas…
R. Puišio fotografijose atsispindi Vorkutos praeitis ir dabartis. Jose užfiksuotos žmonių emocijos, skausmas, liūdesys, ironija, linksmybės. Vienoje nuotraukoje matome ant apleisto pastato seną užrašą „Taika. Draugystė“, kitose – žaidžiančius vaikus, senąjį tikėjimą išpažįstančius, per amžius žvejyba, medžiokle ir elnininkyste besiverčiančius čiabuvius, medines dėžes, kuriose dūla mirusiųjų palaikai, keltuvu kylančius šachtininkus ir garbės lentas. Žiūrėdami į jas, tarsi jaučiame stingdantį šaltį…

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...