Vieni kentėjo Sibire, kiti – Lietuvoje

1702-2655Poryt – Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Diena, kai kiekvienas mūsų turime jaustis labai laimingi ir išdidūs, nes netrukus bus 27-eri, kai esame vėl laisvi ir 99-eri, kai atkūrėme savo valstybę. Tiesa, pusę amžiaus buvome okupuoti, tačiau sugebėjome tuos pančius nusimesti. Ši diena ypač svarbi ir brangi tiems, kurie, okupavus Lietuvą, buvo atplėšti nuo Tėvynės, tėvų, vaikų, artimųjų ir, sugrūdus juos į gyvulinius vagonus, išvežti kančioms į pasaulio kraštą. Ši diena brangi ir tėviškėje likusiems jų artimiesiems, kurie buvo daužomi, kankinami, metami į areštines bei KGB rūsius, reikalaujant išduoti į miškus pasitraukusius savo šeimų narius. Jie buvo atitempiami prie nužudytų partizanų kūnų ir verčiami atpažinti savo tėvus, brolius ar seseris. Tarp tokių – ir  Rietave gyvenanti 84-erių Konstancija Padagienė, buvusi Darkšaitė.

Brolio ir sesers kapai iki pat šiol nežinomi
Gausi Juozapinos ir Petro Darkšų šeima gyveno Endriejavo valsčiaus Toliotų kaime, kur valdė 40 hektarų žemės. Tėvas iš pirmosios santuokos turėjo penkis vaikus: du sūnus ir tris dukras. Tiek pat gimė ir antrojoje santuokoje, tik šįkart – vienas sūnus ir keturios dukros. Konstancija – priešpaskutinė. Po metų gimė dar viena sesuo Rozalija, kurią artimieji ir pažįstami visą laiką vadino ir tebevadina Rūta. Vyresnieji iš pirmosios santuokos P. Darkšo vaikai netruko išsiskirstyti – išėjo tarnauti. Kai tėvas vedė antrąkart, pačiai mažiausiajai Juozapinai tebuvo treji. Ji su antrąja tėvo šeima ir gyveno. Su K. Padagienės motina ir į tremtį buvo išvežta.
Pokaris. Vos į Lietuvą įžengė rusai, tėvas Petras Darkšas buvo įkalintas Šilutėje. Tai nutiko 1945-aisiais. O 1946-aisiais Konstancijos brolis Steponas išėjo pas partizanus, po metų – ir sesuo Antanina. Mama Juozapina Darkšienė ir įdukra Juozapina 1946-aisiais buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą. Po trejų metų ten pat atgabentas ir tėvas. Iš išvardintų K. Padagienės artimųjų gyva liko ir į Lietuvą apie 1956-uosius sugrįžo tik mama, kuri iš pradžių gyveno pas seserį Rūtą Rietave, Vatušių gatvėje, vėliau, iki pat mirties, – pas Konstanciją. Ji palaidota Rietave. Atgimimo metais (1989-aisiais) karste iš Sibiro parvežtas šalia jos atgulė ir tėvas. O brolio ir sesers kapai iki pat šiol nežinomi… Spėlionių daug, bet kur iš tiesų juos užkasė, niekas nežino.
Vieną dieną namai – pilni, kitą – klaikiai tušti
Tėvą įkalinus, abi paauglės – Konstancija ir Rūta – vis dar lankė Veiviržėnų progimnaziją. Veiviržėnuose  juodvi ir gyveno. Ėjo 1946-ieji. Vieną dieną pas jas atbėgęs kaimynų sūnus iš Toliotų pasakė, kad jų namai visiškai  tušti: Elvyra ir Antanina Darkšaitės suimtos, o mama pabėgo ir pasislėpė. Tačiau ilgai slapstytis jai nepavyko. Netrukus prie tos sodybos, kur motina buvo prisiglaudusi, partizanai susikovė su stribais. Po mūšio ji buvo sugauta ir ištremta.
Išgirdusios apie nusiaubtą sodybą ir išblaškytus namus, abi paauglės leidosi į Toliotus. Tai, ką išvydo, iki pat šios dienos akyse stovi. Viskas sujaukta, išdraskyta, išvogta. Gyvuliai išvaryti ar papjauti. Nebebuvo ir po žeme paslėptos mėsos. Pasirodo, stribai atsivedė šunį ir liepė jam ieškoti. Šuo tą mėsą ir užuodė. Troboje jos rado tik netikrą seserį Juozapiną, kuri, jas išvydusi, tepasakė: „Valgyt neturiu, kur norit, ten ir eikit.“ Pabandykit įsivaizduoti dvi, vos prastypusias paaugles, kurias pasiuntė… į visas keturias puses.
Svetimi čia namai tarp žmonių svetimų
K. Padagienė, matyt, prisiminusi klajones po svetimus namus, susigraudino. Abi su seserimi buvo dar beveik vaikai, o jau nebeturėjo nei savo kampo, nei duonos kąsnio. Kur joms eiti? Lelėnuose gyveno mamos sesuo Pranciška Pociutė, tad mergaitės ir patraukė pas ją. Tai buvo vieta, kur juodvi su sese visuomet galėjo prisiglausti. Teta patarė nemesti mokyklos, tad mergaitės vėl grįžo į Veiviržėnus, kur gyveno viena tėvo pažįstama. Ji turėjo žemės, gyvulių, tad sutiko Konstanciją priimti. Rūtą išsivedė jos draugė. Taip Darkšaitės baigė trečiąją klasę, o kai seserims reikėjo eiti į ketvirtąją, jų niekas pas save priimti nenorėjo.
Žmones galima suprasti – kas norės nemalonumų su naująja valdžia. Kažkas į prie mokyklos augusį beržą įkėlė trispalvę – tuoj pat buvo suimta Konstancija. Ją tris dienas areštinėje laikė ir tardė. Kitą kartą suėmę, reikalavo pasakyti, kas proklamacijas apie tai, jog žmonės į kolchozus nestotų, po miestelį išplatino. Vėl trims dienoms uždarė. Galų gale toks senas rusas ją atvedė į kabinetą ir liepė gultis ant grindų. Kai ši atsigulė, jis ėmė aiškinti: „Jūs – banditų dukterys. Viską žinot, žmonės jums viską sako, tad ką nors išgirdusios, ateikit ir man pasakykit.“ Po to paleido. Ir tai kartojosi nuolat: nesvarbu, diena ar naktis – ateina ir išsiveda.
Daug baisumų rietaviškė matė, tačiau baisiausia buvo tuomet, kai 1949-aisiais Spraudžio kaime nušovė 24-ejų brolį Steponą. Ją vėl atvežė į saugumo kiemą, kur prie tvoros gulėjo sumesti partizanų kūnai. Karininkas, pagriebęs už rankos ją tempia prie lavonų ir liepia brolį atpažinti. „Iš siaubo sustingau. Jis mane velka, o aš spiriuosi, kiek tik galėdama, ir neinu. Ėmiau klykti, tada rusas ir sako: „Pamatė brolį ir rėkia.“ Nieko aš nemačiau, išsprūdau iš jo rankų ir puoliau bėgti. Nežinau, kodėl jie tada manęs nesivijo. Širdį skauda, jog iki pat šiol nežinau, kur jis palaidotas, – susijaudinusi pasakojo K. Padagienė. –  Spraudžio kaime, kur brolis ir kiti partizanai žuvo, yra jiems pastatytas paminklas. O kapo nėra…“
Nuo stribų kulkų krito ir sesuo
Kai niekas seserų nepriėmė, jos vėl atėjo pas tetą į Lelėnus ir paprašė, kad ši duotų joms grūdų. P. Pociutė grūdų neturėjo, bet su dukterėčiomis pasidalino viskuo, ką tik rado. Mergaitės jau žinojo, kad netikra jų sesuo Juozapina ištremta, tad ūkyje niekas negyvena. Grįžusios į namus, dar rado šunį, kurį išmainė į grūdus. Juos sumalė ir virė viską, ką tik išmanė. Taip ir maitinosi, kol baigė ketvirtąją progimnazijos klasę.
O tuomet ir vėl teko prieglaudos ieškoti. Veiviržėnuose viena moteris Konstancijai pasakė: „Jeigu eisi į kolūkį dirbti, priimsiu ir valgyti duosiu.“ Taip ir sutarė. O Rūtą išvežė į Klaipėdą – vaiko saugoti. Tik neilgai saugojo, netrukus ši vėl atsirado Veiviržėnuose. Buvo 1947-ieji, kai, būdamos pas tetą Lelėnuose, Darkšaitės išgirdo, kad žuvo jų sesuo Antanina. Gal ši ir nebūtų į mišką išėjusi, bet kai ją dėl brolio (partizano) suėmė pirmąkart, baisiai kankino. Ne tik sumušė iki sąmonės netekimo, bet dar ir plaukų kuokštų išrovė. Todėl, kai tik paleido iš kalėjimo, ši ir  išėjo pas brolį.
Ilgą laiką jie abu buvo viename partizanų būryje, tačiau Antanina įsimylėjo partizaną iš kito būrio, tad išėjo su juo. Naujasis būrys veikė Girėnų kaimo apylinkėse, Šilalės rajone. Antanina pagimdė sūnų, kurį užaugino pažįstama moteris. (Jos sūnus Vincas Jurgaitis iki pensijos buvo Laukuvos gimnazijos direktorius.) Seserį ir jos vyrą nušovė Šilalės rajone, šalia miško esančioje ganykloje. Jie abu dar spėjo tvorą peršokti ir… krito pakirsti kulkų. Abiejų kūnus stribai padrėbė Šilalės centre, aikštėje. O pas P. Pociutę atėjęs stribas pasakė: „Antosę nušovė.“ Konstancija spėja, kad Antanina su vyru ir palaidota Šilalėje, miškelyje. K. Padagienė apgailestauja, jog nuo tada, kai sesuo išėjo pas partizanus, juodvi nesimatė. Rūta buvo Antaniną sutikusi – atsisveikino.
Naivus tikėjimas išsaugoti ūkį
Kai Petrą Darkšą po trejų metų (1948-aisiais) paleido iš kalėjimo, jis pirmiausia prisiglaudė pas brolį Zorūbų kaime. Brolis dar Smetonos laikais buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas. Grįžęs nusipirko didelį namą, kuriame vėliau buvo įkurta mokykla. Kai tėvas sužinojo, kad jo paties ūkis tuščias, nusprendė grįžti namo. Kaimynas jam atidavė arklį, kurį, išeidama partizanauti, šiam atvedė Antanina. Įsigijo jis ir karvę, ir kitų gyvulių. Ėmė dirbti žemę ir naiviai tikėjo, kad jam bus leista ūkininkauti. Viskas baigėsi tuo, kad 1949-aisiais atėjo rusai ir išvežė jį, kaip žmonės tuomet sakydavo, pas baltąsias meškas – į Krasnojarsko kraštą, kur jau buvo nuboginę žmoną Juozapiną ir jos bendravardę dukterį iš pirmosios santuokos. Jo dukra dirbo prie sielių, o žmona buvo susiradusi auklės darbą.
Juozapina Darkšienė nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, tačiau per kitus lietuvius jai pavyko susisiekti su Lelėnuose gyvenančia seserimi. Ši tremtiniams ne tik siuntinius siuntė, bet ir apie vaikus pranešė. Gaila, jog dauguma žinių buvo liūdnos. Gan ilgai niekas nieko nebuvo girdėjęs apie trečiąją Konstancijos bei Rūtos seserį Elvyrą. Vėliau pavyko išsiaiškinti, kad po to, kai stribai ją iš areštinės paleido, ši nuvažiavo pas motinos brolio dukrą ir ten prisiglaudė. Elvyra turėjo vieną vaiką, tačiau gyvenimo pabaigos sulaukė Stonaičių pensione.
O tuo laiku Konstancija ir Rūta daugiau į ūkį nebegrįžo – taip ir blaškėsi iš vienos vietos į kitą, kol kartą vyresnioji neatvažiavo į Rietavą. Šios kelionės tikslas buvo įtaisyti seserį Rūtą pas mokytoją vaiko prižiūrėti, namų tvarkyti. Sesuo ten buvo, kol ištekėjo ir tapo Vainoriene. Mokytojos šeima pasirūpino, kad Rūta mokytųsi. Ji mokėsi ir Rietave, ir Klaipėdoje, kur įgijo buhalterės specialybę ir visą gyvenimą dirbo „Bangos“ kolchoze buhaltere. Rietave liko ir Konstancija – įsidarbino baldų fabrike.
Už skausmą ir skriaudas atlyginta – užaugino nuostabius vaikus
Rietave Konstancija Darkšaitė sutiko savo būsimąjį vyrą Povilą Padagą. Juodu buvo pažįstami ir anksčiau, mat Povilo šeima gyveno Lelėnų kaime. Jo mama buvo siuvėja, o tėvas dirbo miške. „Man buvo nesvarbi jos praeitis, – šypsodamasis kalbėjo P. Padagas. – Buvo jauna, graži, todėl ir atkreipiau dėmesį, kai ši lankydavosi pas tetą.“ Juodu 1956-aisiais susituokė, o pernai atšventė savo deimantines vestuves. K. Padagienė iš baldų gamyklos išėjo į polikliniką, iš ten – į tuometinio technikumo vaikų lopšelį-darželį, kur dirbo iki pat pensijos. P. Padagas, jaunystėje Vilniuje baigęs automechanikų kursus, dirbo Rietavo miškų pramonės ūkyje.
Šeima susilaukė keturių vaikų. Visus užaugino, į mokslus išleido ir šiandien didžiuojasi savuoju ketvertu. Didžiuojasi, nes gerais ir darbščiais žmonėmis užaugino. Tokiais, kurių labai reikia Lietuvai. Vyriausiasis Vytautas Padagas gyvena Plungėje, kur turi savo verslą. Egidijus įsikūrė Klaipėdos rajone ir taip pat turi savo verslą. Dalia Padagaitė, o dabar jau Dalia Baliutavičienė – Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos direktorė, o jauniausioji Rasa Padagaitė-Viršilienė gyvena Kuliuose, ten turi savo parduotuvę.
Laisvė – ne dovana
Kasmet, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos  6-ąją ir per kitas valstybines šventes, K. Padagienė prisimena visą savo šeimą, giminaičius, kurie kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, tylėjo kankinami ar žuvo už laisvę. Jų ir dar tūkstančių Lietuvos žmonių krauju ta laisvė aplaistyta. Todėl tremties ir lagerių keliais klampoję mūsų tautiečiai šiandien nesupranta tų, kurie nuolat viskuo nepatenkinti, kurie zyzia dėl kiekvienos smulkmenos ir, gėda net sakyti, su nostalgija prisimena laikus, kai gyvenome okupuoti. Tik dideles kančias iškentę žmonės moka vertinti ir branginti laisvę, nes ji – ne dovana ir veltui niekam neduodama.

P. S. Gerbiami „Žemaičio“ skaitytojai, gal ir jūsų šeimos ar giminės likimas persipynęs su pokario įvykiais: tremtimis, partizanavimu, kitais to laikotarpio sunkiais ir skaudžiais įvykiais. Parašykite mums, mes su jumis susisieksime ir papasakosime jūsų istoriją. Galite paskambinti ir telefonais: 72474 ir 72145.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...