„Nekeik tamsos, o užsidek savo žvakę“

 1302-6765x1302-6764xŠiandien „Žemaičio“ skaitytojams norime pristatyti Virginiją ir Gintarą Končius.
Gintaras Končius – fiziko ir etnografo prof. Igno Končiaus vaikaitis, kartu su šeima atgaivinęs savo senelio sodybą Purvaičiuose. Daug metų dirbo mikrobiologijos laboratorijose Lenkijoje, diegė naujus tyrimo metodus. Jis ir jo žmona Virginija – aktyvūs visuomenininkai, reprezentavę Lietuvos kultūrą Lenkijoje. Lietuvos Respublikos ambasadoje Varšuvoje ir kitose vietose surengė ne vieną aukščiausio lygio kultūros renginį. Jie – Lietuvos intelektualų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų įsteigto Jerzio Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo nariai.
„Darbo reikalais daug kartų su žmona Virginija keliauta ir buvota įvairiose pasaulio šalyse, susitikta su įdomiais žmonėmis – „Žemaičiui“ rašo G. Končius. –  Jungtinėse Amerikos Valstijose mus dažnai palaikydavo vokiečiais, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje – skandinavais. Išgirdę, jog esame lietuviai, retas žinodavo, kur ta Lietuva, o apie Žemaitiją beveik niekas nebuvo girdėjęs. Tad klausimų apie Lietuvą ir jos Žemaičių kraštą būdavo daug, o atsakyti norėdavosi išsamiai, nuoširdžiai…“

– Jūsų, gerbiamasis Gintarai, giminės šaknys yra Plungės krašte, Jūs jame dažnai lankotės, tad kokių sentimentų jaučiate Plungei, ar ji Jums svarbi ir artima?
G. K. – Mano proseneliai ir seneliai yra žemaičiai – senelė Marija Kentraitė-Končienė gimė ir augo Palangoje, senelis profesorius Ignas Končius – purvaitiškis, gimęs Purvaičių sodoje, kuri yra Medingėnų kelyje, nuo Plungės vienuoliktame kilometre. Aš pats jau gimiau Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Gedimino kalno papėdėje, ir čia, Vilniuje, užaugau.
Atėjus vasarai, buvau vežamas į Palangą (reikia turėti omeny, kad tai buvo 1959–1965 m., kelionė automobiliu trukdavo apie 6–8 valandas). Porą kartų važiavome „netradiciškai“, aplankėme Drakšus Purvaičių kaime (dar karo metais pats profesorius Ignas Končius Drakšų šeimą priėmė į savo gimtąją sodybą). Tų apsilankymų metu iki tol „abstraktūs“ pasakojimai apie senelį pradėjo įgyti „žemiškąjį pavidalą“. Pats pabuvimas žemaitiška tarme šnekančioje puikioje Drakšų šeimoje, kurie buvo bendravę su seneliu, daug ką reiškė, o Drakšų Juzis ir jo man padovanota pirmoji jojimo ant arklio pamoka – liko kaip vienas iš ypatingų vaikystės prisiminimų.
Plungėje gyvena teta Jadzė, kuri vasarą mus aplankydavo Palangoje, o kartais ir Vilniuje. Ir V. Mačernio gatvę Plungėje, kur teta gyvena, kaip ne kaip, jau žinojau nuo vaikystės. Ir apie senelių kapus, esančius Kantaučiuose, žinojau. O kai prieš penkiolika metų mano Virginija sužinojo, kad parduodama senelio gimtoji sodyba, buvo giminėje pati pirmoji, neabejojanti, kad reikia ją pirkti. Manau, kad akademiko D. Kauno anksčiau ta pačia tematika rašytame straipsnyje apibrėžta sąvoka „plungiškis“, leidžia mudviems vadintis plungiškiais.
V. K. – Nesu gimusi Plungėje nei Žemaitijoje. Gimiau ir augau Dainavos krašte. Tarp dainų, pasakų ir padavimų. Dainavos krašto folklorą pažinau savo močiutės dėka. Ir galbūt todėl, atvykusi į Plungę, į Purvaičius, gerte gėriau žemaitišką šnektą, kalbas, pasakojimus, mane supančios gamtos ir dangaus spalvas. Ir šiandien, prabėgus penkiolikai metų, tą žemaitišką būdą kalbėti, dirbti ir dainuoti kaskart išsivežu išvykdama iš Plungės. Bebūnant užsieniuose, dažnai lyginu tenykščių žmonių gyvenimo ir bendravimo būdą su žemaitišku. Išvykusi iš Plungės, jos ilgiuosi ir vis kuriu planus, kuo galiu prisidėti, ką dar padaryti Purvaičių ir Žlibinų žmonėms.
– Kalbant apie Plungės, jos apylinkių tapatybę, dažniausiai raktiniais žodžiais skamba Oginskiai, muzika, sakralinis paveldas. Kas, Jūsų nuomone, dar galėtų ar net privalėtų papildyti šį sąrašą?
G. K. – Pritariame gražiai akademiko Domo Kauno minčiai, kad „…plungiečiai labai skolingi knygai“. Biblioteka „laikrodinėje“ yra puikus paminklas Knygai, bet nauji akcentai su knygos ženklu tik papuoštų Plungę.
Manome, kad plungiškių menininkų kartos, taip pat medžio meistrai, amatininkai yra svarbus veiksnys ir „neišnaudotas potencialas“. Gal reikėtų pretenduoti į  „medinukų“ regioną (antai Varėna – grybų miestas) ir pakovoti ta linkme – mugės, turgūs, seminarai, parodos, įvairūs darbo su medžiu kursai, pavyzdžiui, drožybos pamokos, kviečiant norinčiuosius ir iš užsienio.
V. K. – Manau, kad kalbant apie Plungės ir jos apylinkių tapatybę, pirmiausia  reikia kalbėti apie žemaičio tapatybę. Juk visur ir visada svarbiausias yra žmogus. Reikia kalbėti apie išsaugotą žemaitiškumą, jo istorinę raidą ir dabartinį, modernų žemaitį.
– Įvairiuose susitikimuose ne kartą esate kalbėję apie Plungės įvaizdį. Kokį Plungės rajoną ir pačią Plungę matote? Kokia ji galėtų būti?
G. K. – Kai kalbu apie Plungę, noriu pabrėžti, kad tai – Vakarų Žemaitija, Lietuvos vakarinė dalis, labai gražus, ypatingas kraštas su savita kultūra, tarme, įdomia istorija. Būtent dėl to ji įgyja šventovės įvaizdį su sava širdimi – Žemaitijos nacionaliniu parku.
Šiais laikais, kai visi skuba, patogiausias maršrutas į Platelius yra 253-me Vilniaus–Klaipėdos automagistralės kilometre pasukti į kelią Tauragė–Mažeikiai. Vykdami šiaurės kryptimi, patenkame į „kultūrinės ašies“ vektorių – Rietavas–Plungė–Plateliai–Žemaičių Kalvarija–Seda–Mažeikiai. Šioje kultūrinėje ašyje svarbiausias taškas yra Plungės miestas, kurį aš vadinau ir vadinu vartais į Žemaitiją-Šventovę.
Mano galva, Plungė yra istoriškai susiformavusių dviejų labai svarių susikertančių komunikacijos srautų taškas. Vienas jų – per Tauragę į Mažeikius, o toliau – į Liepojos uostą einantis ne tik vietos, bet ir tarptautinis traktas, antrasis – nuo Vilniaus ir Kauno pro Telšius į Klaipėdos uostą vedantis svarbus vidaus kelias. Todėl Plungėje, tą liudija ir statistika, yra pastovesnis miesto ir rajono gyventojų skaičius negu, pvz., telšiškių. Miesto ir rajono gyventojai bei nemažai pravažiuojančiųjų ir lankančiųjų Žemaitijos nacionalinį parką asmenų sudaro tą potencialą, kuris turėtų užtikrinti plungiškių gyvenimo kokybę. Šiuo metu plungiškių yra apie 35000, tad ir šviesuomenės yra nemažai ir, ja remiantis, tikrai galima gerinti gyvenimo kokybę mieste ir rajone.
Norėčiau atkreipti dėmesį į sąvoką „provincija“. Man atrodo, kad „provincijos miestas“ turės naują prasmę ir netolimoje ateityje Plungėje gyvens trijų tipų žmonės: a) aukštos kvalifikacijos specialistai, vykstantieji teikti paslaugas į užsienį arba dirbantieji IT srityje ir „sėdintieji“ vietoje; b) įvairias paslaugas teikiantieji vietoje (mano galva, netrukus Plungė turėtų tapti atokiau esančiu Klaipėdos „miegamuoju rajonu“, juk yra puikus susisiekimas geležinkeliu) arba dirbantieji aukštųjų technologijų gamyboje; c) laisvųjų profesijų žmonės. Šie gyventojai ir kurs sau patogią gyventi civilizuotą aplinką. Todėl manau, kad gal Plungei geriau siekti „provincijos miesto lyderio“ vardo.
Svarbiausias Plungės kultūrinis turtas ir kultūrinis „įrankis“ geroms permainoms yra Žemaičių dailės muziejus su Oginskių parku, Viešoji biblioteka dvaro laikrodinėje bei jos filialai; toliau – „Saulės“ gimnazija su pagrindinėmis mokyklomis,  M. Oginskio meno mokykla; po to – Kultūros centras, Bažnyčia, kurios erdvė galėtų būti ir klasikinės muzikos koncertų salė.
V. K. – Gerai, kad tarp Telšių ir Plungės esama tam tikros konkurencijos, tai skatina abu miestus pasitempti. Aš manyčiau, jog reiktų mažiau žiūrėti į Telšius ir daugiau koncentruotis į Plungę. Juk sakoma. „Nekeik tamsos, o užsidek savo žvakę“. Kokia ta žvakė ir kur ji, turėtų nuspręsti patys Plungės žmonės.
– Kartas nuo karto plungiškiai išsikelia sau iš pirmo žvilgsnio nelengvus tikslus. Kartais pasiseka, kartais – ne. 2009-aisiais Plungė tapo Lietuvos kultūros sostine, neseniai turėjo ambiciją tapti Europos kultūros sostine. Tačiau tam lyg ir pristigo europinio lygmens. Ar plungiškiai gali surasti kažką, kas būtų įdomu ir aktualu šiandienos europiečiui?
G. K. – Turiu du draugus, kurie yra šiandienos europiečiai: vienas – skulptorius lenkas, antras – mokslininkas anglas. Skulptorius labai džiaugiasi, matydamas pastatytus ir statomus naujus, gražesnius namus, tvarkingesnę aplinką, išsaugotais istoriniais bei kultūriniais ženklais, paminklais. Anglas pirmiausia vertina kokybės lygmenį. Mudu su žmona kartais juokaujame, kad „English is the best“ (kas angliška, tas geriausia), o mano anglas maloniai nustemba ir džiaugiasi, jei randa aukštesnę kokybę negu jis įpratęs matyti. Manau, kad plungiškiai, ieškodami kelių ir rūpindamiesi savo gyvenimo kokybe, visuomet būtų įdomūs visiems. Šiandienos europiečiai tokie pat kaip mes, tik nepatyrė tokių žiaurių istorijos išbandymų, todėl turintys kultūrinės, civilizacinės tąsos vientisumą, juos išskiriantį mūsų aplinkoje.
V. K. – Kalbant šia tema, man visų pirma toptelėjo mintis apie vangų visuomeninio Plungės gyvenimo vystymąsi. Ne kultūrinį gyvenimą, o būtent visuomeninį. Man norisi daugiau kalbėti apie žmogaus vertę visuomeniniame Plungės gyvenime. Kaip jis jaučiasi atėjęs į Savivaldybę tvarkyti savo reikalų, koks tarnautojų požiūris į jį, kaip sprendžiamos jo problemos, kaip žmogus jaučiasi, stovėdamas kraupiose eilėse prie odontologo, arba su kokiomis mintimis ir jausmais jis grįžta namo, susidūręs su abejingumu ir arogancija.
Šie padrikai nupiešti vaizdeliai nėra tokie nekalti, kaip kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro kalbama apie žmogaus orumą, kuris yra demokratijos ir europinio lygmens pagrindas ir matas. Sutinku dėl europinio lygmens stokos – Plungėje kiekviename žingsnyje stinga žmogaus orumo formavimo, ugdymo ir puoselėjimo. Apmaudu, kad Plungės spauda šiam europinio lygmens formavimui beveik neskiria dėmesio. Spauda užgrūsta gaisrų, muštynių, avarijų fiksavimu. Plungės žiniasklaida, man regis, vis dar nesijaučia socialiai atsakinga ir labai silpnai demonstruoja vertybines orientacijas. O tai, mano galva, ir yra svarbūs faktoriai, formuojant ir ugdant europinę dimensiją.
– Plungiškių draugijai kilo idėja įamžinti M. K. Čiurlionio atminimą, pastatyti jam paminklą. Kartu su specialistais svarstoma, kokią formą pasirinkti, ką daryti, kad tas įamžinimas būtų kuo labiau paveikus? Kokia būtų Jūsų nuomonė?
G. K. – Manau, kad idėja pastatyti M. K. Čiurlioniui paminklą Plungėje yra labai gera. Reikėtų, kad siūlomi vietos ir paminklo variantai būtų plačiau išdiskutuoti, o sprendimą palikti plungiškiams.
Vieno iškiliausio Lietuvos menininkų M. K. Čiurlionio asmenybės aura yra dalis Lietuvos valstybės auros. Tai ir nepriklausomos, laisvos Lietuvos ženklas. Mano galva, Plungėje yra vieta, kurioje didžiausi žmonių srautai ir kuri visada turėjo ypatingos vietos statusą. Tai – Vytauto–Telšių, J. Tumo-Vaižganto ir Dariaus ir Girėno gatvių susikirtimo vieta, aikštė, turinti, leisiu sau pastebėti, sinergetinį pobūdį. Kažkada čia stovėjęs sovietinis V. Rekašiaus paminklas išnyko, užleisdamas vietą tam, kas būtų tikra, svarbu, kas duotų peno žmogaus sielai. Gal Čiurlionio paminklas taip paveiktų tą vietą, kad nors teisingai, bet labai biurokratiškai skambantį „Plungės r. savivaldybės kultūros centrą“ pradėtume vadinti Plungės meno rūmais.
V. K. – Sunku be architektų ir skulptorių diskusijų ir konsultacijų rasti M. K. Čiurlionio paminklui vietą. Tai itin atsakinga – juk liks ateinančioms kartoms. Man norėtųsi keisti centrinę Plungės aikštę – regis, ji yra beveidė. Svarstyčiau galimybę šioje aikštėje statyti paminklą. Juk jį turi lankyti žmonės, savi ir atvykusieji. Kas iš to, jei paminklas bus nepatogioje žmonėms vietoje.
– Netrukus švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Įvairiuose Lietuvos miestuose vyksta diskusijos, kaip šį jubiliejų pažymėti. Ko plungiškiai turėtų nepamiršti, pasitikdami šią sukaktį?
G. K. – O ką, jei 2018 m. vasario 16 dieną Plungėje ir rajone nebūtų namo, nepasipuošusio tautine vėliava? Visi namai! Tegu kiekvienas, gal net koks suvargęs girtuoklėlis, kuriam kaimynai suaukos vėliavai, pakels akis į dangų ir jo fone pamatys plazdančią Lietuvos vėliavą ir pasijus Lietuvos dalimi, kurioje yra visokių žmonių.
Ką reikėtų padaryti, kad per šalį nueitų gandas, jog Plungėje gyvena patys mandagiausi žmonės Lietuvoje? Iš pradžių gal užtektų sveikintis ir šypsotis, sakyti „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“, „atleiskite“, įėjus moterims į patalpą, vyrams atsistoti, vyrams vaikščioti užsagstytais švarkais, sėdant juos atsisegti, laukti, kol sveikinantis ranką išties moteris ar vyresnis asmuo. Ir susitarti, kad nuo vasario 16 d. vadovai darbovietėse, mokytojai mokyklose, kunigai iš sakyklų paskelbs mandagesnio gyvenimo pradžią Plungėje.
V. K. – Į šį klausimą man sunku atsakyti. Be to, manyčiau, kad nereikia pamiršti čia gyvenančių ir kuriančių žmonių, jų žemaitiško gyvenimo ir mąstymo būdo, jų kūrybiškumo – tai yra Žemaitijos ir Lietuvos turtas.
– Ko pasigendate sugrįžę į Plungę? Ką jums asmeniškai tai reiškia?
G. K. – Norėčiau, kad Plungėje, patogioje vietoje, miesto centre, būtų šviesi ir erdvi kavinė su dideliais langais, su patogiais krėslais ar kėdėmis, su spaudos leidinių krūvele, su labai skanių valgių meniu (jame turėtų būti ir keletas nebrangių patiekalų, kurių kainos prieinamos ir mokiniams bei gimnazistams), su gero džiazo ar tinkamos tokiai vietai muzikos fonu, su gera kava bei arbata. Ir kad netoliese būtų kur automobilius pastatyti. Tokia visiems miela susitikimų vieta.
V. K. – Pasigendu aktyvios spaudos, kuri demonstruotų vertybinę motyvaciją, pasigendu diskusijų, „apskritųjų stalų“, opozicijos skilties laikraščiuose, pasigendu priemonių, kurios kelia žmogaus orumą.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...