Alsėdžių gimnazijai suteiktas signataro Stanislovo Narutavičiaus vardas

1702-3023Vasario 15-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, Alsėdžių gimnazijos bendruomenė atvertė naują istorijos puslapį. Šių metų rudenį 65-erių metų jubiliejų švęsianti įstaiga, tik prieš porą metų gavo gimnazijos statusą. O Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu, ji galės didžiuotis ir nauju pavadinimu – Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija. Šia proga, gimnazijos bendruomenė surengė daug renginių, į kuriuos atvyko gausus būrys moksleivių, buvusių ir dabartinių mokytojų, gimnazijos socialinių partnerių bei kitų svečių.

Visi jie dar prieš vidurdienį rinkosi į gimnazijos kiemelį. Ten sugiedotas Lietuvos himnas, atidengti Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos lentą patikėta Plungės rajono savivaldybės merui Audriui Klišoniui bei gimnazijos direktoriui Leonui Mockūnui. Alsėdžių švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčios klebonui Tomui Žlibinui pašventinus lentą, nuaidėjo trys Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės garbės sargybos salvės: pirmoji – už Lietuvos valstybę, antroji – už Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnaziją, trečioji – visiems, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Susirinkusieji buvo pakviesti į gimnaziją. Visus trankiais maršo garsais pasitiko Platelių meno mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas Virginijaus Valančiaus. Kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Milda Rekašiene, kuri pristatė parodą „Stanislovas Narutavičius – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras“.
Rodydama nuotraukas, moteris papasakojo įdomių dalykų, susijusių su S. Narutavičiaus asmenybe. Jis gimė tris kilometrus į šiaurės rytus nuo Alsėdžių nutolusiame Brėvikų dvare. Kituose šaltiniuose teigiama, kad gimė Telšiuose. Jo tėvas Jonas Narutavičius buvo 1863-iųjų sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. Pastarajam anksti mirus, Stanislovą labai mylėjo ir tėvą atstojo 15 metų vyresnis brolis Kazimieras iš pirmosios tėvo santuokos.
S. Narutavičius sutiko iš Akmenės rajono Klyšių kaimo kilusią Joaną Bilevičiūtę. 1889-aisiais jiedu susituokė Lenkijoje. Signataro žmona Šveicarijoje, Ciuricho mieste, baigė filosofijos studijas ir tapo pirmąja moterimi Lietuvos istorijoje, įgijusia aukštąjį išsilavinimą.
S. Narutavičius su žmona Brėvikuose apsigyveno 1904-aisiais, kai šalyje vyko neramumai. 1905-aisiais žmonės kreipėsi į S. Narutavičių, kad šis padėtų jiems apsiginti nuo nusikaltėlių, tad šios iškilios asmenybės dėka buvo įkurta vadinamoji Alsėdžių respublika. Neilgai ji gyvavo – tais pačiais metais S. Narutavičius drauge su kitais Alsėdžių valsčiaus aktyvistais, atstovaudami žmonių interesams, Didžiajame Vilniaus Seime pasisakė už Lietuvos autonomiją, savivaldą ir žmonių socialinę lygybę bei privačios nuosavybės panaikinimą.
S. ir J. Narutavičiai, turėdami universitetinį išsilavinimą, didelį dėmesį skyrė švietimui. Jie rūpinosi, kad visi vaikai, nepaisant socialinės padėties, galėtų mokytis. Todėl dar spaudos draudimo metais Brėvikų dvare buvo įrengę klasę, kurioje kabėjo tam laikmečiui neįprastas daiktas – juoda rašomoji lenta. Po ilgų svarstymų ir derybų, 1907-aisiais J. Narutavičienei buvo leista Telšiuose įsteigti mergaičių progimnaziją, o po poros metų jos vyrui – ir berniukų gimnaziją. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nes jų pavyzdžiu pasekė ir kitos šalies vietovės, ėmė kurtis mokyklos.
Matydamas, kad ir alsėdiškiams reikia šviestis, S. Narutavičius pastatė pradžios mokyklą. Deja, šis pastatas nėra išlikęs – manoma, kad per karą jis sudegė.
Tačiau didžiausias S. Narutavičiaus nuopelnas yra tas, kad jis buvo vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų. 1917-aisiais, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, kuri 1918 metų vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Parodoje buvo galima išvysti ne tik šio akto nuotrauką, bet ir Petro Kalpoko drobės fotografiją  „Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m.“, 1928-aisiais išleistą Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams skirtą atviruką, S. Narutavičiaus šeimos – motinos Viktorijos Ščepovskaitės-Narutavičienės, brolio Gabrieliaus, žmonos Joanos, dukrų Sofijos, Elenos, sūnų Kazimiero ir Jono – autoportretus.
Vienoje nuotraukoje užfiksuotas ir S. Narutavičiaus kapas Alsėdžių kapinėse. Kaip mini istorijos šaltiniai, paskutiniąją 1932-ųjų dieną Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune, o savižudybės priežastys taip ir liko neaiškios.
Visi susirinkusieji buvo pasveikinti, garbingiausiems svečiams įteikti simboliniai gimnazijos varpeliai-paukšteliai, kad jie nepamirštų kelio į Alsėdžius. Tarp svečių buvo ir Stanislovo Narutavičiaus giminės ieškojimo pradininkas, ilgametis gimnazijos mokytojas Antanas Vaitkevičius. Jis perdavė gimnazijai savo laiškus, gautus iš S. Narutavičiaus marčios- Kristinos Narutovič.
Mokytojas ne tik ilgai susirašinėjo su signataro S. Narutavičiaus gimine, bet ir  pristatė šią neeilinę asmenybę vietinėje ir respublikinėje spaudoje. A. Vaitkevičius papasakojo, kaip kilo idėja ieškoti signataro S. Narutavičiaus giminės šaknų ir kaip jam sekėsi.
Mokytojas pabrėžė, kad tai nebuvo vien jo nuopelnas, jam padėjo ir Sąjūdžio Alsėdžių rėmimo grupė. Ją sukurti paskatino alsėdiškis, jau Anapilin išėjęs, Valentinas Maliauskas. Į šią grupę įsitraukė daug aktyvių alsėdiškių, buvusių mokytojų ir moksleivių.
„Susirinkimo metu prasitariau, kad mano tetos vyras, buvęs Alsėdžių bažnyčios zakristijonas, man parodė laišką, gautą 1987-aisiais. Jame rašoma, kad tais metais gegužės 28-ąją Poznanėje (Lenkijoje) buvo palaidotas S. Narutavičiaus sūnus Kazimieras, Brėvikų dvaro savininkas. Laiške buvo nurodytas ir adresas, tad sugalvojau parašyti. Pasitelkdamas savo lingvistinius sugebėjimus, parašiau laišką, paminėdamas, kad jei jis pasieks adresatą, tegul suteikia mums informacijos apie S. Narutavičių. Ir praėjus kažkuriam laikui, gavome laišką nuo S. Narutavičiaus marčios, to mirusio sūnaus Kazimiero žmonos Kristinos Narutovič. Pirmajame laiške ji išdėstė visą S. Narutavičiaus biografiją. Plungės rajone mes buvome pirmieji, kurie šią informaciją gavome. Trijų puslapių laiške ji išsamiai aprašė S. Narutavičiaus gyvenimą. Mudu su ja pasikeitėme trimis laiškais. Kai mūsų rajono laikraštyje pasirodė mano parašytas straipsnis, remiantis šiais laiškais, tą laikraštį nusiunčiau S. Narutavičiaus marčiai. Ji labai džiaugėsi, kad apie jų šeimą rašoma lietuvių spaudoje. Mes jaučiamės padarę gerą darbą Lietuvai, tad mokyklos bendruomenei linkiu pateisinti šios iškilios asmenybės vardą“, – teigė buvęs gimnazijos mokytojas.
Kad ir Alsėdžių gimnazijos mokiniai nori kuo daugiau sužinoti apie Nepriklausomybės akto signatarą, galėjome įsitikinti išklausę literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“.
Moksleiviai kalbėjo, kad ši diena jiems reiškia tolesnį skrydį. Dieną, kai iš naujo pažįsta ir atranda Nepriklausomybės akto signatarą S. Narutavičių – žmogų, dalyvavusį svarbiausiame šalies politiniame gyvenime, pasirašant ir pristatant pasauliui Vasario 16-osios aktą.
Iki šiol istorikai dar negali atsakyti apie svarbiausio šalies dokumento – Vasario 16-osios akto – autorystę. Po S. Narutavičiaus mirties pasirodė intriguojanti publikacija, kurioje tvirtinama, kad būtent šis signataras paruošė Lietuvos Nepriklausomybės akto juodraštį, kuris paskui buvo peržiūrėtas, perrašytas ir visų Tarybos narių pasirašytas. Teigiama, kad minėtas juodraštis buvo slepiamas Brėvikų dvare buvusioje bibliotekoje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...