Vienytis laisvės kovai paskatino artimų bičiulių netektys

1702-2618„Tai gražu miške,/ Lietuvos krašte!/ Paslaptinga yra čia…/ Tarp ošiančių miškų,/ Šimtamečių ąžuolų/ Lietuvis prisiglaus,/ Kai jį prispaus…“ Buvo metas, kai šios dainos žodžius plačia krūtine traukė dažnas lietuvis. Dainavo, bet kaži ar tuomet jų širdys nujautė, kad ateis diena, kai dėl žiaurios svetimtaučių priespaudos jiems teks tuose apdainuotuose miškuose ieškoti prieglobsčio. Ką reiškia gyventi medžių apsuptyje, slapstytis nuo priešo, miegoti atmerktomis akimis, jausti nuolatinę baimę bei įtampą, žino ir plungiškis Bronius Armalis. Miške jis, būdamas dar visai jaunas, praleido metus. Vėliau – areštas ir ilgi metai Sovietų sąjungos lageriuose. Be artimųjų, sunkiai dirbant. Plungiškio gyvenimo istoriją, kurio biografijoje yra įrašas – „politinis kalinys“, „Žemaičiui“ sutiko papasakoti B. Armalio sūnus Gintaras.

Jį aplankėme darbe – Plungės trumpalaikės globos centre. Ant stalo jau buvo sudėtos nuotraukos iš B. Armalio gyvenimo lageriuose, albumai bei dokumentai, bylojantys apie plungiškio dalyvavimą antisovietinių organizacijų veikloje, areštą bei paskirtą bausmę.
Anot G. Armalio, jo tėvo savijauta šiuo metu nėra pati geriausia. Dėl garbingo amžiaus šlubuoja ne tik sveikata, bet ir atmintis. Tačiau jis tėvo istoriją žino tarsi savąją. Nuo vaikystės girdėjo pasakojant prisiminimus iš tų metų, kuriuos tėvas praleido miške bei už daugybės kilometrų nuo gimtosios šalies esančiuose sovietų lageriuose – priverstinio darbo stovyklose.
Globos centro vadovas tikino, jog gerai prisimena keliones autobusu pas Kretingoje gyvenusią močiutę – tėvo mamą. „Kol iš Plungės nuvykdavome pas ją, tėvas daug pasakodavo. Kas kartą jam grįždavo vis naujų prisiminimų. Važiuojant pro miškus, tėvas rodydavo į juos pirštu ir pasakodavo, kur teko glaustis. Į miškus išėję vyrai, namo dažniausiai nebesugrįždavo. Susibūrę jie apsiginkluodavo ir pasiryždavo verčiau žūti negu eiti kariauti už sovietus. Kai tėvas, būdamas  dar visai jaunas, išėjo į mišką, jame jau buvo daug vyrų, pabėgusių nuo tironų. Žmonės išėjusiuosius vadino partizanais, miškiniais, žaliukais.
Tarp jų ir sovietų virė tikras karas. Miškinius rusai persekiodavo, gaudydavo, grūsdavo į kalėjimus. Pasipriešinti išdrįsusių tautiečių lavonai buvo tempiami į miestų ir miestelių aikštes, kur net keletą dienų jų kūnai išgulėdavo nelaidoti. Tėvo atmintyje iki šiol išlikę vaizdai, kai žmonėms, suvarytiems į aikštes, pilnas priguldytų lavonų, liepdavo  atpažinti savo artimuosius.
Bijodami keršto ir kančių, tėvai neatpažindavo net savo žuvusių vaikų. Šalia nužudytųjų išrikiuoti žmonės bijodavo ne tik ašarą nubraukti, bet ir ne taip pažiūrėti ar giliau įkvėpti, kad tik ir jų neištiktų panašus likimas“, – tėvo pasakojimus prisiminė G. Armalis ir patikslino, jog B. Armalis nėra „grynas“ plungiškis. Jo šaknys – Kretingoje.
Būtent šiame mieste, besimokant gimnazijoje, B. Armalis ir susidomėjo antisovietinių organizacijų veikla. Kaip sakė pašnekovas, domėtis  paskatino artimų bičiulių netektys. Tėvas yra pasakojęs apie sušaudytus draugus ir norą priešintis visa naikinančiai sovietų valdžiai.
Dokumente, kurį mums rodė G. Armalis, rašoma, jog tėvas 1947-aisiais, dar būdamas Kretingos gimnazijos moksleiviu, įstojo į pogrindžio organizaciją „Baltasis erelis“, tų pačių metų spalio mėnesį perėjo į nelegaliai veikusią Butauto (rusiškai surašytame dokumente – Butanto) vadovaujamą grupę, kur jam buvo suteiktas Romano slapyvardis. B. Armalis gavo net automatą.
1948-aisiais ši grupė Palangoje užpuolė kelis sovietų pareigūnus. Išpuolio metu buvo nušauti penki sovietų aktyvistai. Tarp žuvusiųjų – ir valsčiaus pirmininkas bei milicijos viršininkas.
„Tėvas buvo suimtas draugės namuose. Čia svečiuodamasis, jis išgirdo žingsnius. Pažiūrėjęs per langą, pamatė, jog būriuojasi rusų karinio dalinio kareiviai. Iškart suprato, jog yra susektas. Bandydamas išvengti susidūrimo su jais, tėvas pasislėpė rūsyje, į kurį patekti buvo galima, atkėlus grindyse esantį dangtį.
Į namus įsiveržę rusai viską apžiūrėjo ir… pamatė dangtį, po kuriuo tirtėjo tėvas. Sukaustytas baimės, jis į rusų kareivį nutaikė ginklą. Jei būtų šovęs, galbūt būtų sugebėjęs pabėgti. Tačiau jaunas amžius ir stingdanti baimė pakišo koją. Tėvas sudvejojo: šauti ar ne? Tuo pasinaudoję, rusai jį suėmė.. Po 1948-ųjų spalio 31-ąją įvykusio karo tribunolo nuosprendžio, prasidėjo jo kelionės po lagerius Susumane, Vorkutoje, Magadane“, – pasakojo G. Armalis.
Tuomet Bronius Armalis, kaip ir dauguma jo likimo draugų, buvo nuteistas pagal kelias 58-ojo Sovietų sąjungos baudžiamojo kodekso straipsnio dalis. Šis straipsnis, kaip sūnui yra pasakojęs tėvas, tuo metu buvo baudžiamojo kodekso „pažiba“. Į jį buvo sudėta visa sovietinė „išmintis.“ Pagal šį straipsnį galėjai sulaukti bausmės nuo trejų metų kalėjimo iki sušaudymo. Jis buvo taip surašytas, jog tiko visam pasauliui, visoms tautoms ir visiems žmonėms teisti ir bausti.
Sovietinio teisingumo „skonį“ pajuto ir B. Armalis. Jis buvo teisiamas už tėvynės išdavimą, teroristinius aktus prieš sovietų valdžią bei dalyvavimą antisovietinėje organizacijoje. Už tai jaunuolis buvo nuteistas 25-eriems metams nelaisvės. Bausmę turėjo atlikti dirbdamas lageriuose. Daugiausia B. Armalio nelaisvės metų prabėgo, liejant prakaitą statybose. Tiesa, 1955-ųjų gegužės 20-ąją bausmė buvo sumažinta iki 15-os metų nelaisvės be teisės grįžti į Lietuvą.
G. Armalis prisiminė, jog tėvas yra pasakojęs, kad lageriuose politinius kalinius stengdavosi apgyvendinti su „bytavikais“ – kriminaliniais nusikaltėliais. Pastarųjų privengdami, politiniai kaliniai apie pogrindinę veiklą lageryje bijodavo net pagalvoti. B. Armalis artimiesiems yra pasakojęs, jog tarp jų, suprask, politinių kalinių, ir „bytavikų“ kildavę konfliktų, dažnai pasibaigdavusių apsistumdymais, muštynėmis. Didžiausi karštakošiai esą būdavę ukrainiečiai.
„Sunku papasakoti visą šią istoriją, nes tėvas niekada jos nuosekliai nepasakojo. Jis klaidžiojo ne tik laike, bet ir susipainiodavo pasakodamas įvykius. Prisimindavo tik atskirus momentus, epizodus. Dabar dėl garbingo amžiaus jo atmintimi apskritai nebegalima pasikliauti“, – žurnalistams sakė G. Armalis ir pridūrė, kad jei ne lageriai, tėvo gyvenimas būtų buvęs kitoks, nes ir su savo žmona susipažino per kartu kalėjusį pastarosios brolį Kazį Katkų.
Iš Rūdaičių kaimo kilęs K. Katkus taip pat buvo nuteistas už pasipriešinimą okupantams. Tačiau jis su savo organizacija veikė ne Žemaitijoje, o Vilniuje, kur mokėsi. Tiesa, K. Katkus su bendraminčiais veikė be išpuolių. Tačiau lagerio išvengti tai nepadėjo.
B. Armaliui išėjus į laisvę, K. Katkus dar liko kalėti. Bičiulio jis paprašė parvežti žinių savo artimiesiems. „Taip tėvas ir susipažino su mama. Tiesa, grįžęs į Lietuvą, jis kelias paras laisvę šventė Vilniuje, o pakeliui namo su kalėti likusių bičiulių žiniomis aplankė ne vieną šeimą, kol galiausiai atsidūrė pas mano mamą“, – tėvų istoriją pasakojo G. Armalis.
Netrukus po jų pažinties įvyko vestuvės. Jas jaunavedžiai atšoko tais pačiais metais, kai B. Armalis grįžo į Lietuvą, – 1959-aisiais. Po poros metų šeimai gimė sūnus.
Pastarasis tikino, jog tėvas niekada nesureikšmino politinio kalinio statuso, anuometinių pasipriešinimo kovų bei jų išprovokuotų pasekmių.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...