Muziejuje – išeivijos menininko paroda

1702-3160Praėjusį šeštadienį Žemaičių dailės muziejuje atidaryta Kazio Varnelio (1917–2010) paroda „Gyvenimo ir kūrybos ritmai“, skirta dailininko šimtosioms gimimo metinėms. Iki gegužės 14-osios lankytojų lauksiančios parodos ekspozicijoje – paveikslai, gilų pėdsaką meno istorijoje palikusio menininko sukurti jam gyvenant Amerikoje bei Vilniuje. Tiesa, į pastarąjį K. Varnelis grįžo pačiame savo gyvenimo saulėlydyje.

Būsimasis dailininkas, kolekcininkas bei bibliofilas gimė 1917-ųjų vasario 25-ąją Alsėdžiuose, tuomet garsaus dievdirbio Kazio ir darbščiosios audėjos Teofilės šeimoje. Augdamas kuriančių žmonių aplinkoje, K. Varnelis dar vaikystėje išsiugdė grožio pajautimą. Dėl to ne vienoje publikacijoje, pasirodžiusioje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, apie mūsų kraštietį yra rašyta, jog jis tiesiog gimė būti menininku.
Stebėdamas skulptūras bei paveikslus kuriantį tėvą ir sudėtingiausias raštų kompozicijas audžiančią motiną bei žvilgsniu tyrinėdamas nepaprasto grožio kraštovaizdį, jaunasis talentas netruko savyje užčiuopti menininko, kūrėjo gyslelę. Būdamas devynerių, K. Varnelis pirmą kartą išgirdo apie meno studijas Kaune ir panoro tapti dailininku.
Kaip tarė, taip ir padarė. Baigęs gimnaziją, pasirinko studijas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Žinių ir patirties sėmėsi iš žymaus lietuvių dailininko modernisto Stasio Ušinsko, vadovavusio dekoratyvinės tapybos studijai.
Talentingą jaunuolį domino ir istorija, todėl, dar studijuodamas, pradėjo rinkti liaudies meno dirbinius. Šiai veiklai įkvėpė ir paskatino muziejininkas Paulius Galaunė. K. Varneliui teko paragauti ir muziejininko duonos, mat dvejus metus – 1941–1943 m. – stovėjo prie Bažnytinio meno muziejaus „vairo“. Dirbdamas čia, K. Varnelis įgijo patirties tiek kaip rinkinių saugotojas, tiek kaip ekspozicijų architektas. Akiratį praplėtė studijuodamas Vienos dailės akademijoje (1943–1945), Štutgarte susipažino su modernaus meno kolekcininku Ottomaru Domnicku.
Po Antrojo pasaulinio karo K. Varnelis į tėvynę nebegrįžo. Pasitraukė į JAV. Su žmona Gabriele jis įsigijo namus Čikagoje. Savi namai, aplinka ir mylimas žmogus šalia padėjo dar labiau atsiskleisti kūrėjo talentui. Dailininkas ėmė tapyti geometrines abstrakcijas, sukūrė konstruktyvių ir minimalistinių reljefų, skulptūrų. Rinko meno ir knygų kolekciją.
1949-aisiais Čikagoje jis įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, kur buvo kuriami vitražai, altoriai, interjerai maldos namams. Netrukus talentingą lietuvį pastebėjo akademinio sluoksnio atstovai. 1967-aisiais K. Varnelis pakviestas dėstyti Čikagos miesto koledže. Po šešerių metų nuoširdus lietuvio darbas buvo įvertintas – jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Iš Alsėdžių kilusio menininko kūrybinį kelią puošia ir gausybė apdovanojimų. Už novatoriškus dailės kūrinius 1969-aisiais ir 1974-aisiais jis  pelnė Čikagos dailės instituto Vielehrio premiją. Dar po metų – 1975-aisiais – K. Varneliui skirta „National endowment for the arts“ stipendija, o 1977-aisiais – Lietuvių dailės fondo premija.
Maždaug tais metais, kada dailininkas pradėjo dėstyti Čikagos koledže, susiformavo ir originalus jo tapybos stilius, jungiantis konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinės dailės elementus. Įsitvirtinęs tarp Amerikos moderniojo meno kūrėjų, menininkas ėmė rengti asmenines parodas Čikagoje, Vašingtone, Milvokyje ir Sityje. 1988-aisiais išskirtiniai darbai atkeliavo ir į gimtąją šalį, į Vilnių.
Mūsų kraštiečio darbų didžiuojasi turintys Gugenheimo muziejus Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus Čikagoje, taip pat Budapešto ir Vilniaus dailės muziejai. Didelę dalį K. Varnelio darbų saugo ir privatūs kolekcininkai.
Pačiame savo gyvenimo saulėlydyje išsipildė ir lietuvio noras grįžti ir gimtąją šalį. Su žmona į Lietuvą jis persikėlė 1998-aisiais. Padedant Kultūros ministerijai ir Vilniaus dailės akademijai, Vilniuje buvo įsteigti Kazio Varnelio namai-muziejus, kur buvo įkurdinta pusšimtį metų kaupta išskirtinės vertės dailės šedevrų kolekcija, vienas didžiausių pasaulyje istorinės kartografijos rinkinių muziejus bei didelė ir vertinga K. Varnelio biblioteka.
2003-iaisiais K. Varnelio namai-muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. 2007-aisiais mūsų kraštietis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Tiesa, 1993-iaisiais K. Varnelis savo nuopelnus praturtino ir Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro apdovanojimu.
Už galimybę prisiliesti prie išskirtinių kūrinių Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas sakė esantis dėkingas Lietuvos nacionaliniam muziejui, su kurio direktore Birute Kulnyte parodos organizaciniai klausimai buvo pradėti derinti jau prieš metus. Anot A. Bakanausko, paskolindamas mums, plungiškiams, savo eksponatus, muziejus rodo išskirtinį pasitikėjimą.
Bendradarbiavimu su Žemaičių dailės muziejumi džiaugėsi ir Nacionalinio muziejaus darbuotoja Jolanta Bernotaitytė bei menininką parodos atidarymo dalyviams pristačiusi vyriausioji Žemaičių dailės muziejaus fondų saugotoja Danutė Einikienė.
Gražiu parodos atidarymo iškilmių akcentu tapo ir koncertas, kurį dovanojo Lietuvos folkloro, džiazo ir kitų žanrų dainininkė Rasa Sera bei jai talkinęs Saulius Šiaučiulis – vienas ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...