Dukart savanoris Leibas Bunka

Leibas-Bunka-Plungėje-apie-1921-m.1895 metais Šilalėje kantoriaus Jakovo Bunkos šeimoje gimęs Leibas Bunka ir jaunesnysis brolis Dovydas anksti neteko tėvų. Tikslių žinių neišliko, tačiau giminėje sklandantys pasakojimai byloja, kad našlaičius brolius priglaudė giminaičiai Izraelis ir Gita Efrosai.
Izraelis buvo baigęs chemijos studijas Berlyno universitete, Gita – gydytoja stomatologė. Kurį laiką jie gyveno Plungėje, čia jiems 1914 metų lapkričio pirmąją gimė būsimasis nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Vilniaus chirurgų ir Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų draugijų garbės narys, medicinos mokslų daktaras, pirmasis Lietuvoje planinę širdies operaciją 1958 metais Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje padaręs sūnus Borisas.

Efrosai iš Plungės išsikėlė į Šilalę, augino tėvų netekusius Leibą ir Dovydą. 1920 metais persikėlė gyventi į Kauną, su savimi pasiėmė ir Dovydą, kuris tapo pedagogu ir žurnalistu.
Regis, dar buvo 1907 metais gimusi sesuo Chaja Chasė Bunkaitė. Matyt, našlaite ji liko visai mažutė, ją augino kažkas iš giminaičių ar pasiėmė bevaikiai žydai. Bet apie tai, kad brolių ir sesers keliai buvo susikirtę, žinių nėra. Tik po daugiau kaip šimto metų iš archyvų netikėtai išniro dokumentai, bylojantys, kad 1932 metų balandžio 15 dieną ji gavo Klaipėdos krašto direktorijos vidaus pasą Nr. 97422.
Kai Leibui buvo dvidešimt dveji, Lietuvoje prasidėjo didieji pokyčiai, po kurių šalis atgavo Nepriklausomybę. Bet ją dar reikėjo apginti. Leibas buvo vienas iš pirmųjų, užsirašęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose už valstybės išlikimą.
Vėliau jis juokaudavo, kad kariuomenėje gavo rusišką milinę, vokiškus batus, o kovėsi ir su rusais, ir su vokiečiais.
Nėra žinių apie tai, kur ir kokiuose mūšiuose jaunasis šilališkis dalyvavo, tačiau, matyt, vaikinas buvo geras kareivis, nes, kovoms pasibaigus, jis ne grįžo į Šilalę, o buvo pasiųstas į Plungę kurti čia žandarmeriją.
Tais suirutės laikais iš pakampių lindo plėšikai, vagys, kontrabandininkai, tad darbo žandarams buvo. Netgi sklando kalbos, kad Plungėje po Nepriklausomybės paskelbimo buvo kažkas panašaus į mafiją. Ir žemaičiai, ir žydai turėjo savo konkuruojančias gaujas. Kai žandarai pradėjo lipti joms ant kulnų, gaujos susivienijo, bet ilgai neišsilaikė.
O Leibas sutiko Taubę, ją vedė 1920 metų gruodžio 28 dieną.
Taubė Eidė Rilaitė buvo iš giminės, kurios protėviai atsikėlė į Plungę maždaug prieš tris šimtus metų. Dar tada, kai Plungė tik kūrėsi ir neseniai – 1570 metais – valsčiaus centro titulą buvo perėmusi iš Gondingos.
Taubės tėvų statytas namas tuometiniame vargingųjų apgyvendintame rajone Rietavo gatvėje tebestovi iki šiol. Tarpukariu jo numeris buvo 25-as, dabar – 21-as. Namelis mažulytis, bet jame tilpo ir jaunavedžiai, ir jaunosios tėvai, buvo vietos ir karšinamai giminaitei, ir dar didžiulei krosniai, kurioje Taubės tėvai kepdavo riestainius parduoti, iš to ir pelnėsi pragyvenimui.
Taubės tėvas Mendelis Plungėje ir apylinkėse garsėjo dar ir tuo, kad gydydavo žmones užkalbėjimais. Jo anūkas, Taubės ir Leibo sūnus Jakovas pasakojo, kaip jis per durų plyšį stebėdavo senelį, pirštu vedžiojantį apie vandens butelį ir kažką šnabždantį. Paskui tą butelį senelis atiduodavo ligoniui ar jį atlydėjusiesiems, pasakydavo, ką su jame įpiltu vandeniu daryti. Ir jokio užmokesčio neimdavo aiškindamas, kad jis sunaikins užkalbėjimo galią.
Bet kai ligonis išgydavo, atsidėkoti atvežtų dovanų neatsisakydavo. Namuose kartais atsirasdavo tokių kaimiškų skanumynų – kiaušinių, vištų, sviesto, grietinės, – kokių paprastai būdavo tik per šventes.
Jakovas vis prašydavo senelio išmokyti ir jį gydyti žmones, tačiau tik sulaukdavo pažado, kad tai būtinai padarys, kai bus labai senas. Bet gilios senatvės senelis nesulaukė, jį kartu su senele ir viena Leibo dukra, karui prasidėjus, nužudė Skaudvilėje, į kurią jie buvo nuvažiavę aplankyti ten nutekėjusios dukros. Taip senelis savo paslaptį nusinešė į kapus.
Bet tai buvo vėliau, o nuo praėjusio amžiaus trisdešimtųjų pradžios Leibas ir Taubė mažoje trobelėje augino keturias dukras ir du sūnus.
Brolis Dovydas irgi buvo atsikėlęs gyventi į Plungę. Prie gražuolio vaikino panelės kibo kaip musės prie medaus, viena iš meilės be atsako net bandė žudytis. Gal ir todėl Dovydas išplaukė į JAV, ten sukūrė šeimą, mirė 1976 metais Niujorke.
Jakovas Bunka prisiminimų knygoje „Žydiškas Plungės istorijos puslapis“ rašo: „Mano tėvą Leibą Bunką visi plungiškiai kviesdavosi į savo vakarones, vestuves ar jubiliejines šventes palinksminti svečių, surengti žaidimų. Jis sugebėjo ekspromtu sukurti dainą ar eilėraštį apie šventės dalyvį pagal jo išvaizdą ar kokį būdo bruožą, mokėjo daug žydų liaudies dainų ir padavimų, pats gražiai dainuodavo ir pasakodavo. Buvo raštingas, rašydavo žmonių prašymus teismams ir kitoms įstaigoms. Kvalifikuotam raštininkui reikėdavo nemažai mokėti, o jis rašydavo veltui.“
Leibe buvo įsikūnijęs tikras žydas, sugebantis susivokti sudėtingose situacijose ir pašmaikštauti apie jas.
Jo jauniausioji dukra Hana prisimena, kaip, traukiantis nuo artėjančių vokiečių į rytus, pabėgėliai buvo sustoję poilsio kažkokiame miestelyje prie dvaro rūmų. Leibas nuėjo apsidairyti, o grįžęs visiems liepė kuo greičiau eiti iš čia. Mat rūmuose jis rado liudijimų, kad juose buvo raudonarmiečių štabas ir manė, kad vokiečiai apie jį žino ir bombarduos.
Pavargę žmonės nenorom pakilo, bet, kai vos puskilometrį nuėjus, jų poilsio vieton ėmė kristi bombos, pripažino, jog juos išgelbėjo Leibo karinė patirtis.
Kitas kartas buvo tragiškesnis. Vokiečiai iš lėktuvų apšaudė pabėgėlių koloną, Hana su vyresne sese Gene pasislėpė po pastipusiu arkliu. Jas radęs tėvas su humoru paskui pasakodavo, kaip jo dukras savo kūnu uždengė nepažįstamas arklys.
1928 metais Lietuvos valdžia savanorius apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, davė po arklį, statybinių medžiagų namui susiręsti, o Leibas Babrungo kaime, kurį plungiškiai paprastai vadina Truikiais, gavo beveik aštuonis hektarus žemės iš buvusio Olgapolio dvaro. Dabar tai maždaug Laukų, Naujosios, Truikių ir Linksmosios gatvių apjuosta teritorija.
Gyvenime žemės ūkiu nesivertęs ir jokios patirties neturėjęs Leibas nesiryžo pradėti naujakurio gyvenimo. Tuos aštuonis hektarus išnuomojo, gautą arklį ir statybines medžiagas pardavė, o pats susirado darbo Klaipėdoje, tekstilės fabrike, nusipirko namelį ir išsikraustė ten su visa šeima. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose esančioje Klaipėdos miesto adresų knygoje užrašyta, kad darbininkas Leibas Bunka 1935 metais jau gyveno Aukštosios gatvės pirmame name.
Sesuo Chaja Chasė vos prieš trejetą metų buvo gavusi Klaipėdos krašto direktorijos vidaus pasą, tad tikėtina, kad brolis ir sesuo vaikščiojo to paties miesto gatvėmis, tačiau taip ir nesusitiko. Koks Chajos Chasės likimas, nežinia.
Vaikai lankė mokyklą, Taubė rūpinosi jais ir neseniai gimusia Hana, Leibas išlaikė šeimą. Gyvenimas atrodė susiklostęs gerai, nepaisant retsykiais nuskambančių vietinių vokiečių išsišokimų prieš žydus ir Lietuvą. Vaikai net draugavo su bendraamžiais vokietukais, puikiai kalbėjo vokiškai.
Bet Leibas aktyviai dalyvavo Lietuvos savanorių sąjungos veikloje Klaipėdoje, dėl to buvo patekęs į didelę vietinių vokiečių organizacijų nemalonę ir netgi jų juoduosius sąrašus.
Vieną vakarą atėjo kaimynė vokietė ir papasakojo girdėjusi, kad kitą dieną areštuos visus Klaipėdos Lietuvos savanorių sąjungos narius. Tą patį vakarą Leibas geležinkeliu pėstute patraukė Kretingos link, o iš jos – į Plungę. Šeimai parvežti Taubės dėdė pasamdė vežimą.
Leibas susirado darbo lentpjūvėje. Išeidavo iš namų savaitei, Stalgėnų miškuose priimdavo nukirstus medžius, kraudavo juos į roges ar vežimus ir siųsdavo Plungėn.
Trisdešimt devintųjų rudenį mieste pasirodė Lietuvos internuoti vokiečių užgrobtos Lenkijos kariai. Vienas iš jų buvo Katynės žudynių išvengęs karininkas žydas. Su juo susipažino, o netrukus už jo ir ištekėjo vyriausioji Leibo ir Taubės dukra Dina.
Sūnui Jakovui tėvai pranašavo rabino karjerą, bet, grįžus į Plungę, jis nuėjo mokytis staliaus amato pas Telšių gatvėje, maždaug toje vietoje, kur dabar „Plungės Jonis“, gyvenusį ir dirbtuves kieme turėjusį Šoblinską.
O Leibas, ir tarybų valdžiai atėjus, dirbo lentpjūvėje.
Birželio sekmadienį, kai vokiečiai įsiveržė į Tarybų Sąjungą, šeimos pasitarimas buvo labai trumpas. Dinos vyras, Leibas, Taubė sudėjo krūvon prisiminimus apie vokiečių elgesį su žydais Lenkijoje, Klaipėdoje, Leibas – dar ir Klaipėdoje girdėtą bepročio svaičiojimus primenančią Hitlerio kalbą, ir visi suaugusieji nutarė, kad reikia trauktis kuo toliau nuo atžygiuojančio Trečiojo reicho. Taubės tėvai viešėjo Skaudvilėje, tad liko tik melstis, kad jie išsigelbėtų.
Bet nuogąstavimai išsipildė su kaupu.
O tą sekmadienį, pirmąją karo dieną, Plungė lydėjo išeinančiuosius. Bevaikiai Šoblinskai ašarodami atsisveikino su Leibo sūnumi Jakovu. Be Leibo ir Taubės, dar kelios bėglių šeimos laimino pasiliekančiuosius, nujausdamos, kad niekada jų nebepamatys.
Iki Daugpilio daugiau kaip tris šimtus kilometrų ėjo pėsčiomis po kulkų ir bombų lietumi iš vokiečių lėktuvų, palikdami žuvusiuosius, pasimesdami ir vėl rasdami artimuosius.
Dina su vyru po vieno bombardavimo neberado savųjų, nutarė traukti į pietus, atsidūrė Samarkande, ten Dinos vyras mirė iš bado.
Tik po pusantrų metų Leibas gavo jos laišką, sužinojo, kad dukra gyva.
„Mieloji ir brangioji dukrele Dininka, kad gyventum… Man šiandien didelė šventė, nes gavau tavo laišką. Sulaukiau, kad galiu skaityti tavo ranka rašytą. Aš verkiau iš laimės, kad tu atsiradai. Šituos aštuoniolika mėnesių man gyvenimas buvo nemielas, vis galvojau, kur tu nublokšta, bet ačiū Dievui, kad galime vienas kitą girdėti. Aš manau, kad dar pasimatysim, bet Dievas žino…“ – rašė jis dukrai keturiasdešimt trečiųjų sausio mėnesį.
Bet tai buvo vėliau, o Daugpilyje Leibas su Taube ir vaikais rado vietos į rytus važiuojančiame traukinyje, stotyse mainydami daiktus į maistą atsidūrė už keturių tūkstančių kilometrų nuo Plungės, Novosibirsko srities Bolotnojė rajono Vorošilovkos kaime. Iš geležinkelio stoties juos pasiėmė „pirklys“ – netoli rajono centro buvusio kolūkio pirmininkas.
Gyventi priėmė tremtinys ukrainietis, pabėgėlių šeimai užleidęs pirtelę.
Tik po karo paaiškėjo, jog už tai, kad Leibas buvo Lietuvos savanoris, jo pavardė atsidūrė ne tik vokiečių, bet ir tremtinių į Sibirą sąraše.
O į Sibirą šeima atkeliavo pati.
Jakovui liepos viduryje jau buvo sukakę aštuoniolika, tad turėjo gauti šaukimą į kariuomenę. Kad taip neatsitiktų, dokumentų neturinčiam sūnui tėvai gimimo dieną iš liepos tryliktosios pakeitė į gruodžio šešioliktąją. Nors Leibas manė, kad karas bus ilgas ir žiaurus, bet viltis, kad sūnų išgelbės pusmečiui atidėtas gimtadienis, vis dėlto ruseno.
Likimo ironija taip surikiavo, kad Leibui vis dėlto teko tapti valstiečiu: kolūkyje jis prižiūrėjo arklius. Kartu su juo to daryti ėjo ir Jakovas, su kuriuo likimas vėlgi pažaidė: karą jis baigė raiteliu, tarnaudamas žvalgu Dono kazokų kavalerijos korpuse.
Nes karas tęsėsi ir po jo atidėto gimtadienio, o šaukimą į kariuomenę jis gavo keturiasdešimt antraisiais.
Tada kūrėsi 16-oji lietuviškoji divizija ir visi, kas tik turėjo kokių ryšių su Lietuva, net tremtiniai, ėmė joje tarnauti.
Leibui jau buvo beveik penkiasdešimt, jo kariuomenėn neėmė. Bet staiga jis šeimai pareiškė, kad vieno Jakovo karan neišleis, nes be tėvo – seno patyrusio kareivio – priežiūros jis pražus. Visi atkalbinėjimai buvo bevaisiai. Leibas nuėjo į karinį komisariatą ir paprašė paimti jį į diviziją savanoriu.
Jo pranašystė beveik išsipildė.
Keturiasdešimt trečiųjų vasario viduryje divizijos vadai raportavo, kad mūšiams pasiruošta, nors ginklų, šaudmenų vežanti gurguolė dar tik artėjo prie fronto linijos, įšalusioje žemėje neįmanoma buvo iškasti apkasų. Vienintelė apsauga nuo kulkų buvo iš sniego supilti kauburėliai.
Laukai prie Oriolo srities Aleksejevkos kaimo 1943 metais nuo vasario 20-os iki kovo 20-os tapo ne tik divizijos krikšto, bet ir jos karių skerdynių vieta. Istorikai skelbia, kad iš šiek tiek daugiau kaip 9900 divizijos karių žuvo 5218, iš jų – 4064 kilę iš Lietuvos, 3215 – sužeisti, 159 – dingo be žinios.
Sužeistas po nesėkmingos atakos sniege liko gulėti ir Jakovas. Jį rado ir į lauko ligoninę ant pečių nunešė po mūšio sūnaus ieškojęs Leibas.
„Žinai, žmonele, nepajėgiu aprašyti, kas dedasi. Manykite, kad jūs niekada negalėsite įsivaizduoti. Brangioji, aš iškentėsiu už jus visus. Man jau keturiasdešimt aštuoneri, bet tenka net sergančiam žygiuoti“, – rašė jis.
Išgelbėtas sūnus atsidūrė Zlatousto ligoninėje, o Leibas kovo aštuntąją žuvo. Šeima gavo pranešimą, kad dingo be žinios, bet, iš ligoninės į frontą grįžęs Jakovas sužinojo, kad atsitiktinis minosvaidžio sviedinys sprogo tiesiai po tėvo kojomis. Laidoti nebuvo ką, todėl ir „dingo be žinios“.
Beveik kartu su pranešimu apie netektį, šeima gavo ir vos prieš keturias dienas iki žūties rašytą Leibo laišką, kuriame jis neužsiminė apie sužeistą sūnų. Žinojo, kad Jakovas parašys iš ligoninės, nebus Sibire likusiesiems sopulio spėlioti, ar liko gyvas.
„Taubele, Taubele, kaip gerai, kada visi kartu, bet reikia tikėti, gal Dievas duos, vėl pasimatysim. Neverk, bus gerai, rašyk savo ranka…“ – ramino jau žuvęs brangus žmogus.
Vėliau nei Jakovas į kariuomenę paimtam jaunesniajam Leibo sūnui Abraomui teko toks pat likimas. Karo pabaigoje iš Karaliaučiaus jis rašė, jog muša vokiečius ir tikėjo tuoj grįšiantis namo, bet netrukus atėjo žinia apie jo žūtį.
Po karo Plungėn grįžo išsigelbėjusios Leibo šeimos moterys – žmona Taubė, dukros Dina, Genė, Hana. Sūnus Jakovas, paliktas tarnauti Vokietijoje, grįžo tik po dvejų metų.
„Jeigu ne karas, mano vyras būtų gyvenęs šimtą metų“, – sakydavo jo žmona Taubė.
Ji žinojo, ką šneka. Nes labai į tėvą panašus Jakovas beveik išpildė jos pranašystę: sulaukė devyniasdešimt vienerių.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...