Plungės miesto istorija žurnalisto akimis

1702-3044Vasario 15-ąją plungiškiai rinkosi į Žemaičių dailės muziejų, į Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtą popietę, kurią vedė žurnalistas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka. Pastarasis, visiems dar gerai žinomas kaip žydų kultūrinio paveldo bei istorinės atminties puoselėtojas, skaitė paskaitą „Gyvoji Plungės miesto istorija“. Plungiškis ne tik pasidalijo mintimis, kaip, jo manymu, atrodė Plungė iki 1931-ųjų, bet ir pristatė savo knygą „Legendų šnabždesiai“.

Į susirinkusiuosius kreipėsi Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas akcentuodamas, kad šis susitikimas surengtas neatsitiktinai. Šiemet Plungė mini savo 225-ąsias metines, kai miestui suteiktos Magdeburgo teisės, bei 450-ąjį jubiliejų, kai Plungė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta kaip vietovė.
Pristatydamas savo naujausią legendų knygą apie Žemaitiją, E. Bunka šmaikštavo, kad ne viskas, kas joje parašyta, yra tiesa. Knygoje žurnalistas pateikė tik savo samprotavimus, aprašydamas, kaip žemaičiai atsikraustė į dabartinę gyvenamąją teritoriją.
Vėliau jis papasakojo mūsų miesto istoriją, kuri, anot jo, prasidėjo dar anksčiau nei prieš minėtus 450 metų, kai Plungėje buvo vos 17 sodybų. Nors E. Bunka įrodymų neturi, tačiau mano, kad pirmieji plungiškiai apsigyveno ten, kur dabar yra Babrungo gatvė.
Jis susirinkusiesiems pristatė 1928-aisiais parengtą Plungės miesto plėtros planą, kurio idėja – viską, kas buvo Plungės centre, perkelti į dabartinę kepyklos teritoriją.  Pagal šį projektą, ten turėjo būti parodos aikštė, šalia jos – miesto sodas bei svarbiausios įstaigos – ligoninė, pradžios mokykla, turgavietė, miesto valdyba, policijos nuovada, paštas, Šaulių sąjunga ir kitos. Tačiau, kaip teigė E. Bunka, šio plano nepavyko įgyvendinti.
E. Bunka pristatė ir 1929-aisiais sudarytą Plungės nekilnojamojo turto savininkų sąrašą, kurį kiekvienas gali rasti Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo internetiniame tinklalapyje. Pasak žurnalisto, šiame sąraše surašyti visi Plungėje anuomet buvę pastatai ir jų savininkai. Įdomu tai, kad namų numeracija yra ne iš eilės, o pagal tai, kuris pastatytas anksčiau.
Klaidžiausią namų numeraciją turėjo Paprūdžio gatvė. Joje buvo daugybė pastatų, kuriuose gyveno nemažai garsių plungiškių – mokytojų, amatininkų ir kitų.
Iš sąrašo matyti, kad ir žydų, ir žemaičių pastatų buvo maždaug po lygiai. Jame surašytos ir visos įstaigos, bažnyčios pastatai, gatvėse išsidėstę „ubagynai“ ir „kromai“. Kaip teigė E. Bunka, anuomet Plungėje buvo 14 gatvių, tarp jų – ir dabartinė Mozūrų bei Telšių. Daugelis gatvių turėjo kitus pavadinimus. Vytauto gatvė vadinosi Kretingos, Juozo Tumo-Vaižganto – Klaipėdos, o S. Nėries – Vandens.
Žurnalistas prisipažino padaręs daugiau kaip šimtą žemėlapių, susijusių su Plungės praeitimi. Daugelis jo klausia, kam to reikia? E. Bunka sako, kad viskas prasideda nuo žinojimo, kad čia gyveno toks žmogus, ten – kitoks, čia nutiko tokia istorija,  ten – kitokia. Kai žinai tai, viskas pasidaro artima. Taip atsiranda istorija, erdvė pasakojimams ir samprotavimams.
Kad kiekvienas turime pažinti savo miestą ir žinoti jame gyvenanusių žmonių istorijas, kurias verta prisiminti bei perduoti ateinančioms kartoms, sakė ir A. Bakanauskas. Jis patikino, kad tokių renginių muziejuje bus ir daugiau.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...