Kaip Rožė pavirto Žibute

1702-2989Plungėje gyvena buvusi politine kalinė, iškentusi Sibiro konclagerių pragarą ir dvasiškai nepalūžusi poetė Rozalija PREIBYTĖ-VALIŪNIENĖ. Šios drąsios moters gyvenimas ir kūryba – įkvepiantis pavyzdys, kaip mylėti savo Tėvynę ir ginti jos laisvę.
1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai. Lietuva minėjo šio kunigaikščio mirties 500 metų jubiliejų. Tų pačių metų spalio 29-ąją Kretingos apskrities Žeimių kaime, nuo metų naštos sulinkusioje troboje, gimė Rozalija Preibytė. Gal Vytauto Didžiojo stiprybė turėjo įtakos būsimosios politinės kalinės drąsai? Beje, 1930-aisiais gimė ir Lietuvos poetai Aldona Elena Puišytė, Algimantas Baltakis bei Justinas Marcinkevičius. Šios kartos kūrėjai patyrė karą, šiurpius pokario metus, vokiečių ir dvi sovietines okupacijas. O mūsų kraštietės Rozalijos laukė ypač sunkūs likimo išbandymai.

Rožė – gamtos vaikas
Preibių šeimoje užaugo penki vaikai. Rozalija turėjo vyresnius brolius Stasį, Alfonsą ir Adolfą bei seserį Jadvygą. Jauniausioji, vadinama Rože, augo mylima ir globojama – tartum darželio gėlė. Ji, kaip ir kiti vaikai, baigė Tuzų kaimo pradinę mokyklą. Šeima buvo nepasiturinti, tad Preibių atžalos nuo mažens turėdavo dirbti laukuose ir piemanauti. „Man, gamtos vaikui, tas gyvenimo laikotarpis paliko gražiausių prisiminimų: žinojau, kokiame pagriovy sirpsta žemuogės, kuriame eglyne auga grybai, kur Metupį galima šokte peršokti, kurioj Blendžiavos vietoj geriausia maudytis, nuo kurio kalniuko saugiausia leistis su slidėmis… Tačiau karo metų vaikystė buvo pernelyg trumpa“, – prisiminimais grįžta į savo tėviškę, į savo varganą, bet laimingą vaikystę R. Valiūnienė.
Ėmė kauptis tamsūs debesys
Pirmoji sovietinė okupacija, rinkimai į Liaudies Seimą. Preibių šeima juose nedalyvavo, vaikai nestojo nei į komjaunimo, nei į pionierių organizacijas, tad iškart atsidūrė liaudies priešų gretose. 1941-ųjų birželio 14 d. iš Žeimių kaimo išvežė Danilevičių šeimą. Preibiai gyveno, apimti baimės ir nerimo, bet trėmimus sustabdė birželio 22-ąją Lietuvoje prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pirmasis to meto siaubas, sukrėtęs Rozaliją, – nekaltų žydų žudynės Šateikių miške. Tą pačią vasarą ji sužinojo apie besitraukiančių bolševikų žiaurius nusikaltimus Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse.
Gimnaziją lankyti Rožė pradėjo gerai pažįstamuose Salantuose 1941-aisiais. Pirmasis eilėraštis sukurtas 1943-iais metais. Jis buvo skirtas Rytų fronte žūstantiems kariams.
1944 m. frontui priartėjus prie Vilniaus, Salantuose padaugėjo piktų rudmarškinių vokiečių kareivių. Jie kaimo ir miesto žmones varė kasti apkasų, jaunus vyrus gaudė ir vežė dirbti į Vokietiją. Kai mūšiai vyko ties Šiauliais, Salantuose generolas Povilas Plechavičius surengė mitingą ir jame ragino jaunus vyrus stoti į savisaugos batalioną Lietuvai ginti. Grįžę iš mitingo, tėvai ir broliai ilgai tarėsi – eiti ar ne.
Mama apsiverkusi palaimino sūnus Stasį ir Alfonsą, kurių jaunystė dar tik skleidėsi. Vos šešioliktuosius pradėjusio Adolfo tėvai neišleido. Be Preibių, į savisaugos batalioną iš Žeimių kaimo išėjo Rožės pusbrolis Vladas Olšauskas ir Kazys Drungilas.
Artėjant rusų armijai, atėjęs pusbrolis Karolis Olšauskas paklausė, ar Preibiai nesiruošiantys bėgti į Vakarus. Mama nedvejodama atsakiusi: „Vo kor, vakali, nubiegsi? Kas mūsa lauk? Geriau sava žemelie numėrtėjs…“ Namuose buvusi Olšauskų šeimyna, išskyrus tėvelius, nusprendė trauktis iš Lietuvos.
Kartą Rožė pamatė, kaip per oro kautynes, vykusias virš Žeimių, krito pašautas rusų lėktuvas. Lakūnas bandė iššokti, bet parašiutas nebespėjo išsiskleisti. Įvykio vieton subėgo daug žmonių, apžiūrinėjo lėktuvo nuolaužas, apdegusį lakūno lavoną be vienos kojos. Moterys tampė baltą parašiuto šilką… „Atsisukus pamačiau, kad atskuba ir mano pusbrolis – kunigas Kazimieras. Jis sudraudė besidalijančiąsias, liepdamas į šilką suvynioti žuvusįjį. Tebūnie tai jo įkapės…“ – prisimena R. Valiūnienė. Žmonės surado ir nutrauktą žuvusiojo koją, suvyniojo drauge su kūnu į parašiutą ir palaidojo ten pat laukuose. Minėti įvykiai paauglės Rožės gyvenimą ėmė gaubti tamsiais šešėliais.
Užtemdyta Tėvynės šviesa
Karo pabaigoje, prieš grįžtant rusų kariuomenei, Preibiams sūnus Stasys laišku buvo pranešęs, kad dėl sužeidimo prie Kuršėnų gulįs ligoninėje. Jo brolis Alfonsas su savo bendražygiais trumpam užsuko atsisveikinti su namiškiais. Kitą rytą grįžo ir Stasys, nusprendęs, jog į svetimą šalį kariauti neisiąs, o Lietuvą ginsiąs tik jos ribose.
Pirmieji rusų kareiviai Žeimiuose pasirodė 1944 m. spalio 11-ąją. Rozalijos brolis Stasys nuo pat pirmos rusų atsiradimo dienos slapstėsi daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Vos ne kasdien į Preibių namus užsukdavę kariškiai klausinėdavo, kur Alfonsas, kur Stasys. Namiškiai atsakydavę, jog šie išbėgę su vokiečiais. Šeima gyveno nuolat bijodama – juk Stasys čia pat! Jam tai buvo kankinio gyvenimas. Iš slėptuvės išlįsdavo tik persivilkti drabužių, apsiskusti ir pavalgyti. Po kurio laiko jis pradėjo blogai matyti, svaigo galva. Prieš pat karo pabaigą Stasys, slėpęsis netolimoje giraitėje, buvo pastebėtas ir areštuotas.
Pasibaigus karui, tėvų pastangomis 1945-ųjų vasarą Stasys grįžo namo. Po keleto mėnesių Preibiai gavo laišką iš Alfonso, kad jis, paimtas kaip vokiečių belaisvis, jau atsidūrė Komijos Uchtos lageryje.
Jauniausias Rožės brolis Adolfas, besimokydamas Palangos gimnazijoje, įsitraukė į pogrindinę veiklą, tačiau greitai buvo išaiškintas ir paieškomas. Sirgdamas plaučių uždegimu, trumpam grįžo į namus ir vos spėjo pabėgti nuo jį medžiojusių stribų. Jaunėlį perspėjusios motinos vos nenušovė, o tėvą ir Stasį visą naktį tardė ir prigrasino, kad visiems būsią blogai, jei nepristatys Adolfo į Salantus.
Po šios 1946-ųjų pavasario nakties šeimos gyvenime viskas pasikeitė. Adolfo pabėgimas reiškė jo išėjimą į mišką. Brolis Stasys pasiėmė fronte turėtą, tuomet slėptą šautuvą ir su ašaromis akyse pareiškė: „Negaliu tokiam smurtui nesipriešinti. Eisiu ir kovosiu, o jei žūsiu, tai žinosiu, kad ne veltui, o už Lietuvą…“ Rožės sesuo Jadvyga jau buvo tardyta, mušta, todėl slapstėsi pas dėdę Rotinėnų kaime. Kuriam laikui iš namų į Žemaičių Kalvariją pas tetą buvo išėjusios ir Rozalija su mama, bet vėliau grįžo kartu su Jadvyga, nes tuo metu Žeimiuose buvo ramu.
Rozalija tapo partizanų ryšininke – naktimis į sutartas vietas nešdavo jiems maisto,  reikalingų daiktų. Kaip ir visiems rezistentams, jai dėl konspiracijos buvo reikalingas slapyvardis. Tada Rožė ir pasivadino miškų bei pamiškių gėlelės žibutės vardu.
1947-ųjų viduržiemį stribai dėl dingusių sūnų areštavo tėvą ir dukrą Jadvygą, kalėjime juos tardė ir kankino, bet paleido. Tų pačių metų birželį tėvas vėl buvo areštuotas ir daugiau namo negrįžo.
Bijodamos, kad nebūtų areštuotos ar išvežtos, mama su Jadvyga vėl išėjo pas tetą į Žemaičių Kalvariją, o Rožė – pas stambų ūkininką Andriekų Medsėdžių kaime. Ji ir ten susisiekdavo su savo broliais bei kitais partizanais, bet paskutinis jų susitikimas nebeįvyko, nes Šateikių miškas buvo apsuptas enkavedistų. Tąsyk sužeistas Stasys Preibys pakliuvo į Klaipėdos kalėjimą, kuriame buvo uždarytas ir tėvas. 1948 m. gegužės mėnesį motinos nuvežtą maisto siuntinį, skirtą tėvui, grąžino atgal. Jo nebebuvo tarp gyvųjų… Po karo namiškiams nepažįstamas žmogus papasakojo, kad Stasys žuvęs Magadane ir niekas nežino, kur jo kauleliai palaidoti.
Už grotų ir spygliuotų vielų į šviesą stiebėsi… Žibutė
Po Stasio arešto brolis Adolfas pasiūlė Rožei kartu su juo važiuoti Vilniun. Ji į kelionę pasiėmė savo pirmąjį eilėraščių sąsiuvinį ir reikalingiausių daiktų ryšelį. Sostinėje jiedu pateko į KGB agento Juozo Markulio spąstus. Pirmąjį areštavo Adolfą. 1948-ųjų liepos 15-os dienos rytą ir Rozalijai, aštuonioliktuosius gyvenimo metus įpusėjusiai, prasidėjo kalinės gyvenimas. Buvo atimti ne tik daiktai, bet ir brangiausias turtas – eilėraščiai. Kas naktį Vilniaus saugumo kalėjimo požemiuose ją iš kameros išvesdavo žiauriai tardyti, kankinti, grasinti, tyčiotis.
Jaunatviško maksimalizmo kupina tardomoji kartą, paklausta apie jos poetinę kūrybą, atrėžė: „Man nereikia popieriaus, nereikia ir pieštuko. Aš turiu mintis, atmintį ir širdį. Jos krauju rašau, ir viso to jūs atimti negalit. Pasipriešinimas – mūsų pareiga ir teisė. Mes nieko nenorime, tik laisvės ir nepriklausomybės, kurią atėmėte 1940-aisiais.“
Tardymai baigėsi apie spalio vidurį. Laukė kelionė į Lukiškes. Gyvenimas kiek palengvėjo, tad Rozalija pradėjo mokytis Morzės abėcėlės, kad ši ten padėtų per sieną paklausinėti gretimų kamerų kaimynų apie savo artimųjų likimą. Viena kalinė iš duonos padarė ir jai padovanojo rožančių.
Lukiškėse iš užrašo ant sienos ADOLFAS PREIBYS Rožė sužinojo, kad čia yra buvęs brolis, susitiko ir įkalintą seserį Jadvygą. Abi jas nubaudė 10-čiai metų griežtojo režimo lagerių. Po „teismo“ abi nuvedė į didžiulę poteisminę kamerą. Džiaugėsi, galėdamos būti kartu. Deja, į Leningrado persiuntimo kalėjimą Rozaliją išsiuntė be sesės. Jos dar ne kartą susitiks ir vėl bus išskirtos.
Kitas kelionės etapas – Vologdos persiuntimo kalėjimas, prie kurio vartų dideliame šaltyje vasariškai apsirengusiai Rožei teko išlaukti kelias valandas. Šįkart kalėjimas tapo prieglobsčiu.
Galutinis kalinių pervežimo tikslas – Komija, kur labai šalta, kur siaučia didelės pūgos. Traukinys sustojo Intos geležinkelio stotyje. Pėsčiomis teko eiti iki apsnigtų barakų. Netrukus čia Rozalija, eiles kūrusi Žibutės vardu, pirmąkart pamatė savo būsimąjį vyrą Algimantą Valiūną. Tada ji suprato, jog „žmogų sukrečia ne tik nelaimė, bet ir džiaugsmas, tuo labiau kad jis netikėtas“.
Prasidėjo baisioji katorga. Pirmasis darbas – naktį, spiginant šalčiui, moterims ir mergaitėms iš vagonų iškrauti rąstus. Nuo vagono dugno juos ant rankų reikėjo iškelti virš galvų ir sutartinai stumti žemėn. Neduok Dieve, jei pakeltą rąstą kuri paleistų!
R. Preibytė pirmomis dienomis lageryje prisiekė sau ir Lietuvai: „Kentėti už Ją, neieškodama lengvesnio kelio, nedalyvaudama jokiose kultūrinėse lagerio priemonėse – kinuose, koncertuose, ir šitai įvykdyti man pasisekė. Visi septyneri metai lageryje buvo mano Didysis Adventas!“ Savo kančią, Tėvynės ilgesį, laisvės viltį išliedavo eilėraščiuose, kuriuos sukūrusi išmokdavo atmintinai, nes už rastas eiles būtų grėsusios žiaurios bausmės. Jos likimo draugės pamėgo Žibutės poeziją, kuri, paslapčiomis jų užrašyta, kartais net Lietuvą pasiekdavo ir čia plisdavo nuorašais.
Visų lageryje patirtų baisumų neįmanoma išpasakoti. Nuo grubių dalbų, laužtuvų, kastuvų ant rankų prisitrindavo pūslių, jos pratrūkdavo, ir žaizdos ilgai negydavo. Šiaurinės vasaros metu teko statybvietėje dirbti įsibridus iki kelių į vandenį. Nuėmus viršutinį durpių sluoksnį – ledas… O kur dar uodų ir muselių atakos! Ant R. Preibytės nugaros lietuje ir šlapdriboje mirko numeris P – 154. Už neprisiūtą ant nugaros numerį bausdavo karceriu. Per metus buvo galima parašyti tik du laiškus. Labiausiai kalinės kentėjo nuo sargybinių. Jie galėjo viską daryti, ką jų žvėriška prigimtis diktavo: klupdyti šaltyje, guldyti purve, versti braidyti po vandenį, šliaužti.
1954-ųjų vasarą R. Preibytę su kitomis kalinėmis gyvuliniais vagonais pervežė į Lemjų stotelę, po to visą naktį pėsčiomis varė į kitą lagerį. Čia Rožei teko sunkiai dirbti miško sandėlyje. Nuo storų rąstų ridenimo labai skaudėdavo rankos. Netrukus jai diagnozavo įsisenėjusį sausąjį pleuritą. Merginai kelinti metai skaudėjo kairįjį šoną, nuolat buvo pakilusi temperatūra. Jokio gydymo ligonei nepaskyrė, nuo darbo neatleido, tik ji išprašė, kad paskirtų kirsti mišką. Ten su skaudančiu šonu buvo kiek lengviau. Visų vėjų draskoma, speigų kandžiojama kukli miškų gėlelė Žibutė stiprybės sėmėsi iš savo širdyje nešiojamų eilėraščių, iš grįžimo į Tėvynę vilties, iš pirmosios meilės svajonių. Pati kalinė tą laikotarpį apibūdino šiais žodžiais: „Ir naktis – kaip gyvenimas.“
1955-ųjų pavasarį į Lemju lagerį atvykęs aukštas valdininkas vaikščiojo po barakus, klausinėdamas, kokių nusiskundimų turintys nuteistieji. Rozalija, sukaupusi visą drąsą, paklausė, kodėl visas areštuotas nepilnametes iš lagerio seniai paleido, bet jos ne. O merginai iki aštuoniolikos trūko daugiau kaip trijų mėnesių. Kai R. Preibytės namiškiai atsiuntė jai gimimo liudijimą, pagaliau pradėjo sklaidytis tamsūs jos gyvenimo debesys.
Intoje įvyko kalinių perteisimas. Paklausta, už ką buvusi nuteista, Rozalija atsakė, kad jokio teismo nebuvę. Tada mergina išgirdo klausimą, už ką areštuota. R. Preibytė prisipažino, jog už priešinimąsi sovietinei valdžiai Lietuvoje ir kad ji savo viduje nepasikeitusi. Vėliau Rozalijai buvo pasakyta, kad tik jos buvusi nepilnametystė išgelbėjo nuo kitos bausmės.
Pamažu grįžusi Laisvės saulė
Pirmosiomis laisvės dienomis Rozalija susirašė į storą sąsiuvinį visus savo eilėraščius ir susitiko su mylimuoju Algimantu Valiūnu, kuriam septynerius metus siuntinėdavo nelegalius laiškučius bei skaitydavo jo atsakymus. Po mėnesio, birželio pirmąją, ir jis turėjo būti laisvas.
Toliau – kelionė į Vorkutą, kur, bausmę atlikusi, gyveno sesė. Tuo metu brolis Adolfas dar tebekalėjo Vorkutos lageryje, tad ir jį Rozalija ne kartą aplankė.
Grįžusi į Intą, R. Preibytė sužinojo, kad, išėjęs į laisvę, A. Valiūnas čia paliekamas amžinai tremčiai, nors nuteistas buvo tik aštuoneriems metams griežtojo režimo lagerių. Rozalijai teko rinktis: ar likti su mylimu žmogumi tremtyje, ar grįžti į Tėvynę visam laikui pas mamą ir iš lagerio grįžusį brolį Alfonsą? Ji ryžosi ištekėti už savo pasmerktojo tremtinio, ir jiedu 1955 m. birželio 10 d. Intos civilinės metrikacijos biure įregistravo savo santuoką.
Po to – kelionė į Lietuvą aplankyti mamą. Dvilypis džiaugsmas, dvilypis skausmas. Vilniuje R. Preibytė-Valiūnienė pasimeldė prie Aušros Vartų, nuo Gedimino pilies bokšto apžvelgė sostinę. „Čia, Gedimino kalne, rodos, priėmiau mistinę tautos Komuniją – susivienijau su protėvių dvasia ir… pamažėl laiptais nulipau stipresnė…“ – prisipažino Rozalija.
Traukinys į Plungę atvyko per patį saulės patekėjimą. Pėsčiomis jaunoji moteris nuskubėjo į Truikių kaimą, kur išnuomotame kambarėlyje gyveno O. Preibienė ir jos sūnus Alfonsas. Greit prabėgo du mėnesiai, ir Rozalija su mama atsisveikindamos apsikabino geležinkelio stotyje. Abi gailiai pravirko…
Grįžusiai į Intą R. Valiūnienei pirmiausia rūpėjo, kad jos ir Algimanto santuoką palaimintų kunigas. Po katalikiškų jungtuvių – tremtinių vargai. Po kurio laiko juos praskaidrino pirmagimis. Kai po darbų išskėstomis rankytėmis pasitikdavo sūnelis Algiukas, nuovargio kaip nebūta.
1958-ųjų pavasarį Rozalijos vyrui panaikinta tremties bausmė. Grįžus į Lietuvą, A. Valiūnui pasisekė gauti darbą Klaipėdos elektros tinklų rajone, o R. Valiūnienei – Plungės duonos kepykloje.
1966 metais ji baigė Kauno maisto pramonės technikumo neakivaizdinį skyrių. 1968 m. Valiūnų namuose pradėjo krykštauti dukrytė Rozalija Jūratė.
1969-aisiais duonos kombinatą metams uždarė remontui, tad R. Valiūnienė liko bedarbe. Tais laikais kai kurie buvę pažįstamieji jos, kaip politinės kalinės, vengė, o įsidarbinti buvo itin sunku. Bet, geriems žmonėms padedant, Plungės vykdomajame komitete ji buvo priimta plano komisijos ekonomiste ir čia dirbo iki pensijos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, R. Preibytė-Valiūnienė išspausdino savo memuarus „Ir aš ten buvau…“ (1992), poezijos rinkinius „…Ir naktis kaip gyvenimas“ (1994) bei „Svėrių laukas“ (1995). Kartu su žurnaliste, poete, muziejininke Danute Mukiene išleido knygą „Kazimieras Olšauskas“ (1997) apie savo pusbrolį kunigą, Sibiro kankinį. Joje publikuojami kun. dr. K. Olšausko raštai, jo laiškai, gyvenimo ir darbų apžvalga, pažįstamųjų prisiminimai. Laisvalaikiu R. Valiūnienė daug metų dainavo Plungės tremtinių chore, kurio repertuare buvo jos sukurtų dainų tekstų.
2015-ųjų birželio 17 d. Plungės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas plungiškio kino režisieriaus Justino Lingio dokumentinis filmas „Žibutė – Rozalija Preibytė“.
Drąsios žemaitės gyvenimo istorija liudija, kokia didelė yra mūsų Tėvynės laisvės kaina. Deja, laikas negailestingas, o buvusių politinių kalinių ir tremtinių gyvenimo saulė svyra vakarop. Sudėtingo gyvenimo vingius įveikusi Rozalija Preibytė-Valiūnienė nepasiduoda liūdesiui: „Kiekvienais metais mūsų gretos, kaip miškai rudenėjant, retesnės darosi… Bet, nors pavargę ir seni, turime dar daug padirbėti ir likusias jėgas atiduoti LIETUVAI – MŪSŲ TĖVYNEI!“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...