Žemaitijos rasa ją prausė, girdė ašara meilės skaidri

1702-2988Praėjusiame „Žemaičio“ numeryje publikuotas rašinys apie politinę kalinę ir poetę Rozaliją PREIBYTĘ-VALIŪNIENĘ „Kaip Rožė pavirto Žibute“. Plungiškė, buvusi rezistentė, dabar jau sulaukusi 85-erių, džiaugiasi, kad jos ir kitų Gulago kankinių aukos buvo prasmingos, kad Lietuvoje vėl laisvai plevėsuoja Trispalvė. Ši kukli inteligentiška moteris sutiko atsakyti į redakcijos klausimus, kuriems buvo mažiau skirta dėmesio jos biografinėje apybraižoje.

– Plungėje apsigyvenote 1958-aisiais, o Jūsų gimtinė – Kretingos apskrities Žeimių kaimas. Kas bėra likę iš tėviškės ir artimųjų?
– Nebėra mano gimtųjų namelių, o ir kaimas jau nebeatpažįstamas. Melioracija viską apvertė aukštyn kojomis. Nėra vaikystės takelių, giraitės nei šilo, kurie tada buvo tokie svarbūs. O numylėtasis Metupėlis paverstas grioviu. Mano tėvelių, sesės, brolelių taip pat nebėra. Tik JAV dar yra mano mamos sesers Barboros Olšauskienės palikuonių.
– Jūsų buvęs slapyvardis – Žibutė. Kada jo prireikė?
– 1946 metais mano broliai Stasys ir Adolfas, pasipiktinę sovietine okupacija, išėjo į partizanų būrį, o aš tapau jų ryšininke. Tada ir prireikė slėpti savo tikrąjį vardą. Na, o žibutė – miškų gėlelė. Iš slaptų susitikimų su kovotojais dažniausiai grįždavau vakarais, tad po rasą tekdavo braidyti, medžių ašaros veidą nuprausdavo – kaip ir tą miško gėlelę…
– Žibutės vardu Jus pažino ir būsimasis vyras Algimantas Valiūnas. Papasakokite apie pažintį su juo.
– Vilniaus saugumo kalėjime, pasibaigus tardymams, iš likimo draugių išmokau Morzės abėcėlę, nors ja bendrauti buvo griežtai draudžiama. Kai atsidūriau Lukiškėse, pradėjau stuksenti į kameros sieną, už kurios kalėjo Algimantas, Radviliškio gimnazijos mokinys, areštuotas per abitūros egzaminus. Po neakivaizdinės pažinties su juo kasdien bent trumpai stuksendami pabendraudavome, bet pasimatyti negalėjome. Vieną vakarą bandėme pasikalbėti pro atvertus langus, bet grotos trukdė pamatyti vienas kitą. Po kelių sakinių mano kameros durys atsivėrė ir sargybinis pamatė mane, įsikibusią į grotas. Už šį „nusikaltimą“ paskyrė penkias paras karcerio. Jame – jokio gulto nei kėdės. Valgio – 200 gramų duonos per dieną ir vanduo. Atlikusi bausmę, buvau nualpusi dėl išsekimo. Bet mano meilės romanas su nematomu kaimynu už sienos tęsėsi. Vieno pakalbio metu prižiūrėtojas išgirdo stuksenimą ir vėl man paskyrė karcerį. Atlikusi bausmę, buvau perkelta į kitą kamerą ir mano bendravimas su Algiu nutrūko.
– O kokiomis aplinkybėmis jis buvo atnaujintas?
– Kai po ilgos ir sunkios kelionės gyvuliniais vagonais buvome atvežtos į lagerį Intoje. Mus, surikiuotas po penkias, išvedė iš moterų zonos į vyrų teritoriją, kur buvo valgykla. Artimiausia draugė žinojo apie mano svajonių vaikiną. Atvarytoje vyrų kolonoje jaunas vaikinas, sužinojęs, kad mūsų būryje yra lietuvaičių, paklausė: „Gal yra Žibutė?“ Aš išsigandau, o bičiulė sušuko: „Yra! Gal čia Algis?“ „Taip!“ – sušuko jis ir nubėgo prie valgyklos durų.
Kai mūsų kolona priartėjo, pamačiau jauną, liekną, juodbruvą vaikiną, kurio ieškančios akys lakstė nuo veido prie veido, nežinodamos, kuris manasis. Aš, sukaupusi visą drąsą ir draugių paraginta, puoliau jam į glėbį. Prižiūrėtoja stvėrė mane už apykaklės. Aš jai pamelavau, jog tai mano brolis. „Jokių brolių!“ – atkirto ši ir pastūmė mane valgyklos link.
Būdami viename lageryje, pasikalbėti galėdavome tik vogčiomis pro spygliuotų vielų tvorą. Keisdavomės ir slaptais lageriniais laiškučiais, kurie keliaudavo, permetant iš vienos zonos į kitą arba per kalinių rankas. Algiui nusiųsdavau ir savo eilėraščių, o šis Žibutės vardu paskleisdavo juos tarp kitų kalinių.
– Algimantas buvo pirmoji ir vienintelė Jūsų meilė?
– Taip. Mus siejo Tėvynės ilgesys, jos laisvės siekis, poezija. Ir sunkiausiais nelaisvės momentais jausdavausi stipri ir palaiminta meilės šviesos. Man šis jausmas buvo toks gražus, šventas ir lydėjo per visą gyvenimą. Deja, 2010-aisiais mano brangų žmogų pasišaukė Aukščiausiasis.
– Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas iš lagerių ir tremties sugrįžus į Lietuvą?
– Iš pradžių laikinai su vyru bei sūneliu prisiglaudėme mamos nuomojamame butelyje, kur gyveno ir mano broliai Alfonsas su Adolfu. Ilgai vargę ir teiravęsi, gavome nebaigtą įrengti kambarėlį su tamsia ir mažyte virtuvėle S. Daukanto gatvėje. A. Valiūnas gavo darbą Klaipėdos elektros tinkluose. 1959 m. Plungėje atidarė naują duonos kepyklą – aš ten buvau priimta valytoja, vėliau teko dirbti prie duonos kepimo krosnies. Po aštuonias valandas reikėjo išbūti karštyje, rankoms degant, prakaitui bėgant čiurkšlėmis. Neakivaizdiniu būdu baigiau Kauno maisto pramonės technikumą ir buvau paskirta pamainos brigadininke, o vėliau – gamybos vedėja. Kadangi Chruščiovo laikais ėmė stigti ruginių miltų, buvo leista į duoną primaišyti žirninių ir miežinių miltų. Po vienos nakties prisistatė kontrolieriai ir rado, jog vienų priemaišinių miltų kažkas įdėjo daugiau, kitų – mažiau. Galbūt tyčia kas nors siekė man pakenkti? Nors naktimis nedirbdavau, per posėdį mane apkaltino žiauria kenkėjiška veikla ir grasino apskųsti prokuratūrai. Laimė, kad į tą posėdį pavėlavęs atbėgo Kooperatyvų sąjungos pirmininkas Volvo Belkindas, kuris pareiškė, jog R. Valiūnienę pažįsta kaip sąžiningą darbuotoją. Aš pravirkau… Nė vienas lietuvis neužstojo buvusios „liaudies priešės“, o kitatautis apgynė.
Pirmąjį butuką, kurį savo rankomis buvome įsirengę, šeimininkai atsakė. Po to gyvenome vyro darbovietės gamybinių patalpų kertelėje, taip pat pačių lėšomis paverstoje gyvenamuoju būstu, bet čia buvo drėgna, sūnelis Algiukas nuolat sirgdavo angina ir lėtiniu plaučių uždegimu. Nutarėme statytis savo pastogę. Bridome į skolas, atsisakėme geresnio maisto, drabužių. Gerai, kad vyro tėvai, gyvenę kaime, šelpė maistu ir pinigais. Vėliau ir jie, ir mano mama persikėlė pas mus. Naujuose namuose gimė dukrytė Rozalija Jūratė.
1969-aisiais duonos kombinatą uždarius remontui, pasisekė įsidarbinti Plungės rajono vykdomajame komitete, kur išdirbau apie dvidešimt metų.
– Ar sovietiniais metais nekildavo problemų dėl jūsų praeities?
– Jautėmės tarsi būtume žemesnės rūšies žmonėmis, nes mūsų pasuose buvo įrašas „Položenie o pasportach“. Jis liudijo apie mūsų, kaip buvusių politinių kalinių, statusą. Didesnių sąjungos miestų viešbučiai atsisakydavo apgyvendinti. O kai pasus pakeitė, minėto įrašo nebeliko, bet vis tiek buvome paženklinti, nes mūsų gimimo datose nebuvo įrašyta nei gimimo diena, nei mėnuo, tik – metai. Man, gimusiai spalio mėnesį, išeinant į pensiją, vieną kitą mėnesį tereikėjo padirbėti papildomai. Bet mano vyrui, gimusiam balandį, gaila buvo daugiau kaip pusę metų paaukoti „tarybinei tėvynei“. Vėliau parašėme pareiškimą A. Brazauskui, pristatėme gimimo liudijimus ir tik tada gavome žmonišką pasą – su gimimo diena ir mėnesiu.
– O kaip su poezija?
– Eilėraščius rašiau, bet iš pradžių niekur nesiunčiau, nes neatitiko tų laikų dvasios. Kalėjimų ir lagerių kūrybos paviešinti negalėjau. Reikėjo rašyti kitaip. Bet kaip priversti sielą būti dvilypę? Stengiausi kurti neutraliomis temomis: apie meilę žmogui, žemei, gimtajam kraštui. Rajoninis laikraštis „Kibirkštis“ (dabar „Žemaitis“) literatūriniame puslapyje, šalia kitų rajono poetų, pradėjo spausdinti ir po vieną ar du mano eilėraščius.
1967 m. į „Kibirkšties“ redakciją atvažiavo reporterė iš žurnalo „Tarybinė moteris“. Ji atkreipė dėmesį į manuosius eilėraščius ir pasiūlė redakcijos darbuotojams mane pristatyti šiame žurnale. Į namus atvyko „Kibirkšties“ žurnalistė ir paprašė papasakoti apie save. Aš sąžiningai prisipažinau buvusi politine kaline. Negalėjau praleisti svarbiausio dalyko savo gyvenime. Meilės tiesai pakako, kad mano kelias į respublikinę spaudą užsidarytų. Iki Nepriklausomybės atkūrimo.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...