Sugrįžot paukščiais į namus…

1702-3113Žlibinų seniūnijos Vilkaičių kaime vienas šalia kito stovi du paminklai. Ant 1928-aisiais pastatyto betoninio kryžiaus užrašyta: „Visiems, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, atminti“, o šalia kryžiaus kitas paminklas – didžiulis lauko akmuo,– ant kurio žodžiai: „Sugrįžot paukščiais į namus. 1951 m. Sibiras.“ Šis riedulys, taip ilgai gulėjęs ūkininkų Smilgevičių žemėje, ir skirtas jų atminimui. Šeimai, kurios 5 nariai ilsisi Krasnojarsko krašte, Jagos kaimo kapinaitėse. Kiti, iš tremties ir lagerių į Lietuvą grįžę Smilgevičiai, atgulė Žemaitijos žemėje. Beje, Lieplaukėje į šios šeimos tremtinių kapus artimieji įdėjo ir iš Jagos atvežtos žemės. Žemės, kurią lietuviai ten arė, kuri juos maitino ir padėjo išlikti. Prakalbus apie tremtį, apie ten mirusius artimuosius, apie vargus, skausmą bei užgaulius žodžius, kurių tikrai teko išgirsti, Biruta SMILGEVIČIŪTĖ sakė, jog lietuvių į akis mesti įžeidimai buvo tūkstantį kartų skaudesni už tuos, kuriuos ištarė svetimieji. Ne rusai, o lietuviai sugrįžusiuosius pasitiko: „Jūs visi tokie… Žemės kirminai, lįskit į paviršių, lįskit – surinksim jus visus…“

Nenorėjo į Vakarus, teko keliauti į Rytus
Plungėje, S. Nėries gatvėje, vieno kambario bute gyvena Biruta Smilgevičiūtė. Pakrikštyta Birute, Biruta ji tapo Krasnojarsko krašte, Abano miestelyje, kur ją, du brolius ir abu tėvus 1949-aisiais atgabeno gyvuliniame vagone. Šeima tremtinių likimo būtų išvengusi, jeigu tėvas nebūtų padaręs lemtingos klaidos: „Aš nieko blogo nepadariau, tad kodėl turiu bėgti iš savo namų…“ Tuos, nieko blogo nepadariusius lietuvius, netrukus ešelonai jau vežė į rytus: vienus – į amžinojo įšalo žemę, antrus – už Uralo, trečius – dar į kokį kitą Dievo ir žmonių užmirštą kampą. Geležinkelio stotyse tuos ešelonus išvydę, rusai vienas kitam sakydavo: „Buožes, banditus veža…“
1944-aisiais, pasklidus žiniai, kad frontas artėja ir rusai netrukus bus čia (Birutei tebuvo dveji), Julijonas ir Eugenija Smilgevičiai į vežimą sukrovė šiek tiek turto, pasiėmė vaikus ir patraukė į Vakarus. Namams tolstant, matyt, tėvo širdį užgulė netekties skausmas ir baimė dėl ateities, tad jis apsisprendė grįžti. Šis jo sprendimas pakeitė visos šeimos gyvenimą ir nulėmė ateitį. Gyvenimas ten, Vakaruose, jiems būtų buvęs gerokai lengvesnis negu kitiems bėgliams. Mama Eugenija (Džesika – taip ją visą gyvenimą vadino artimieji) Smilgevičienė (buvusi Armonaitė) gimė 1916-aisiais JAV, tad turėjo ne tik Lietuvos, bet ir Amerikos pilietybę. Bet… nepanorus trauktis į Vakarus, teko keliauti į Rytus.
Iš Karelijos – į Krasnojarską
Didžiausia šeimos „nuodėmė“ – 40 hektarų žemės, kurią valdė B. Smilgevičiūtės tėvai. To ir pakako, kad 1945-aisiais J. Smilgevičių kartu su kitais vyrais rusai išvežtų į lagerį Karelijoje, prie Belamoro. Iš ten jį paleido po beveik dvejų metų. Plungiškė iki pat šiol saugo nuotrauką, kurioje – mama, ji ir broliai Algis su Romu. E. Smilgevičienė nusifotografavo specialiai, kad galėtų nuotrauką vyrui į lagerį nusiųsti. Grįžęs iš Karelijos, tėvas sakė, jog ištrūkti iš to pragaro tesugebėjo retas. Jam pasisekė, nes neblogai nusimanė apie techniką. Tai pastebėję, prižiūrėtojai lietuvį įdarbino kepykloje. J. Smilgevičius ne vien savo, bet ir kaimyno Zenono Vagnoriaus (Gedimino Vagnoriaus tėvo) gyvybę išsaugojo.
Grįžus tėvui, šeima ir toliau gyveno Vilkaičiuose. Smilgevičiai žadėjo statytis naują trobą (šalia gyvenantys J. Smilgevičiaus tėvai naują trobą dar iki karo pasistatė). Ūkininkas naujajai trobai buvo visą reikalingą medžiagą suruošęs. Tačiau kažkas tėvui pranešė, kad juos gali ištremti, ir patarė bėgti. Smilgevičiai atvažiavo į Plungę ir apsistojo pas pažįstamuosius Telšių gatvėje. Deja, pabėgimas nepadėjo. Netrukus juos kažkas išdavė ir 1949-ųjų kovo 26-ąją šeima jau dardėjo į Sibirą. Smilgevičiai tremties vietą pasiekė  įsimintiną dieną – per Birutės gimtadienį. Atvažiavus į Abaną,  kolchozo centrą, tremtiniai buvo išskirstyti. Daugelį išsiuntė į kolchozo skyrius. Smilgevičiai liko miestelyje – vėl gelbėjo tai, jog tėvas buvo mechanikas. Juos ir dar vieną lietuvių šeimą apgyvendino kambarėlyje pas iš Pavolgio kilusių vokiečių.
Dirbi malūne ir dar grūdų prašai?
Miestelyje buvo daug metų neveikiantis malūnas. J. Smilgevičius ėmė jį ir sutaisė. Tai padarė įspūdį ne tik vietos gyventojams, bet ir kolchozo pirmininkui. Lietuvį tuoj pat paskyrė į malūną. Pradžia buvo labai sunki. Vaikai ėjo į mokyklą (Birutė – į pirmą klasę), motina dirbo ten, kur siuntė, o tėvas – malūne. Šeima badavo, nes neturėjo nei grūdų, nei kito maisto. Ką galėjo parduoti ar iškeisti, tą ir padarė, o čia už darbą mokėti niekas neskubėjo. Tuomet tėvas pasiryžo ir nuėjo pas kolchozo pirmininką grūdų paprašyti. Sakė: „Duok, pirmininke, nes mano vaikai badauja.“ Šis, išgirdęs lietuvio prašymą, sodriai nusikeikė ir paklausė: „Kur tu dirbi?“ „Malūne“, – atsakė tremtinys. Pirmininkas dar kartą nusikeikė ir kad drėbs: „Tu dirbi malūne, o tavo vaikai badauja?!“
J. Smilgevičiui atrodė nesuvokiama, kad pats pirmininkas jam liepia… vogti! Tačiau jo pasakytų žodžių, tegul ir šiek tiek paslėpta, prasmė labai aiški: vok ir turėsi. Grįžus namo, žmona prisiuvo nemažas kišenes, tad jis kaskart į namus parsinešdavo grūdų. Bado šmėkla atsitraukė. O po poros metų tėvas šeimai net atskirą namelį pastatė Pionierių gatvėje. Ak, kokie laimingi jie tuomet atrodė!.. Pagaliau gyveno atskirai – savo pačių name. Šeima tuoj pat sukasė didžiulį daržą, vasaromis į miškus traukė uogauti ir grybauti. Ten buvo labai daug uodų, tad brolis Romas vos nenumirė nuo maliarijos. Chininas išgelbėjo. „Gerai, kad mūsų tėvai buvo jauni, darbingi, tad ir ligoje, ir bėdoje jie buvo didžiausia mūsų parama“, – prisimena plungiškė.
Lietuvis ne tik malūną suktis privertė, ne tik kitus mechanizmus sutvarkė, bet ir karo invalido mašinėlę tikru automobiliu pavertė. B. Smilgevičiūtė prisimena, kaip jis tą triratę, nedidukę mašinėlę, iš vietinio nusipirko. Prie jos daugybę dienų plušo. Valandėlę rasdamas, vis aplink ją sukosi, kol pagaliau ši tapo į tikrą automobilį panaši. Paskutinius darbus baigė Lietuvoje. J. Smilgevičius nė už ką jos Abane nebūtų palikęs.
Ne buožės, ne banditai, o specialieji persikėlėliai
Vaikai lankė mokyklą, tėvai dirbo. Ir niekas jų nevadindavo nei buožėmis, nei banditais. Vietiniai apie tremtinius sakydavo: „Specialieji persikėlėliai“. Ką tai reiškė, B. Smilgevičiūtė nelabai suprato, bet galvos dėl to nesuko. Vienintelį kartą susimąstė, kad jie – kitokie. Tuomet Birutos mama pradinių klasių mokytojos pasiteiravo, kodėl dukra gauna mažesnius pažymius, nors ji tikrai viską gerai moka? Mokytoja neiškentė ir pasakė priežastį – todėl, kad tremtinė. „Gal jai koks tremtinys ką bloga buvo padaręs?“ – svarsto dabar plungiškė. Daugiau jokių užgaulių nemalonumų ten ji nepatyrė.
Abanas – nemažas miestelis, kuriame gyveno daug tremtinių iš įvairių šalių, gal todėl ten žmonės ir buvo pakantūs vieni kitiems. Daug lietuvių, lenkų tremtinių gyveno ir toje Pionierių gatvėje, kur stovėjo jų namelis. Tačiau kažkodėl dabar rašoma, jog tą gatvę pastatė lenkų tremtiniai. B. Smilgevičiūtė sakė nežinanti, kodėl lietuviai pamiršti – gal su lenkais supainiojo, o gal ir specialiai… Miestelyje specialiųjų persikėlėlių statusą turėjo ne vien tremtiniai iš Baltijos šalių, bet ir ukrainiečiai, ir Pavolgio vokiečiai, ir net patys į šį kraštą ištremti rusai.
Leido ir močiutei būti kartu
Vos patekus į Abaną, J. Smilgevičius kreipėsi į valdžią ir paprašė, kad pas juos atkeltų dar 1948-aisiais į Buriatiją ištremtą žmonos motiną Juliją Armonienę. Jo prašymas buvo patenkintas ir netrukus E. Smilgevičienės motina jau gyveno dukros šeimoje. Į tremtį J. Armonienė pateko viena, nes tą dieną, kai stribai atvažiavo jų išvežti, vyras Petras Armonas (už kurio E. Smilgevičienės mama ištekėjo Amerikoje) buvo pas dukrą Malviną – statė jai namą. Tą patį, kuriame dabar gyvena B. Smilgevičiūtė, ir kurio dalį, grįžę iš tremties, jos tėvai nusipirko.
E. Armonienė buvo pirmoji tremtinė giminėje. Sovietinei valdžiai labiausiai kliuvo, kad daug metų ji ir vyras gyveno Amerikoje. Žinoma, kliuvo ir žemė, kurią juodu valdė. Jeigu vokiečiai žydus vertė nešioti geltoną šešiakampę žvaigždę, tai sovietai tremtiniams priklijavo etiketę – buožės ir banditai. Stribai norėjo išvežti visą Armonų šeimą, bet nepavyko. Nerado ne tik vyro. Sūnus Albinas iššoko pro langą ir nuo stribų pabėgo. Jis išėjo pas partizanus. Po poros metų – 1950-aisiais – jį sušaudė. Likvidavo – taip parašyta pažymoje. E. Armonienę pirmąją ištrėmė, pirmąją ir paleido – 1956-aisiais. Ji grįžo pas vyrą – į savo namus Gadunave.
Atvežė, kad numirtų
Daug liūdniau susiklostė plungiškės tėvo tėvų – Kazimiero ir Zofijos Smilgevičių – likimas. Juos iš Vilkaičių į Sibirą išgabeno 1951-ųjų spalio 2-ąją. Kartu išvežė ir sūnų Feliksą su nėščia žmona Feliga bei dukrą Adolfiną Smilgevičiūtę-Lukošienę. Vos pasiekus Krasnojarsko krašto Užuro rajono Jagos kaimą, po trijų dienų Anapilin iškeliavo 80-metė Z. Smilgevičienė. Po pusės metų – 1952-ųjų balandį – paskui ją išėjo ir K. Smilgevičius. Tas pusmetis šeimai buvo itin skaudus ir nelaimingas, nes įsisukusi mirtis šienavo be gailesčio – pasiėmusi senuosius, ji išsivedė ir Felikso žmoną Feligą, o netrukus – ir jos sūnelį Vladą.
B. Smilgevičiūtė sakė ilgai saugojusi Felikso žmonos – F. Bagdonaitės motinos – laiškus, kurie buvo tokie graudūs, kad net skaityti sunku. Matyt, moteris jautė, kad silpnos sveikatos duktė to siaubo ilgai netvers. „Iki šiol negaliu suprasti, kodėl reikėjo į tokias tolybes išgabenti senuosius, neįgaliuosius, ligonius. Kaip jie sovietų valdžiai galėjo pakenkti? Kai pagalvoju apie močiutę, kuri ten tik tris dienas teišgyveno, apie tas kančias, kurias patyrė vežant, širdis sustingsta“, – pasakojo B. Smilgevičiūtė. Plungiškė išsaugotus artimųjų laiškus, pluoštą nuotraukų atidavė muziejui.
Jos tėvo brolis Feliksas su seserimi Adolfina Jagoje ir liko gyventi. F. Smilgevičius mirė taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – 1986-aisiais. Palaidotas tose pat kapinaitėse, kur ilsisi jo šeima. Jiems atminti, 1990-aisiais giminaičiai pastatė metalinį kryžių. Tais metais, grįždami į Lietuvą, Smilgevičiai parsivežė ir tetą Adolfiną Lukošienę. Močiutė gan ilgai nesiryžo išvykti – jai rūpėjo Sibire likę artimųjų kapeliai. Grįžusi į Lietuvą, dar gyveno trejus metus. B. Smilgevičiūtė džiaugiasi, kad per tuos metus ji tetą vežė, kur ši norėjo. Ir rodė, kas ir kaip pasikeitę. Žinoma, močiutę labiausiai traukė jos gimtinė – Vilkaičių kaimas. Palaidota ji Lieplaukėje, o į kapvietę artimieji įdėjo ir iš Jagos atvežtos žemės.
Į Lietuvą pirmieji grįžo tėvai – vaikai liko Rusijoje
Atėjo 1958-ieji. Pagaliau Smilgevičių šeima sulaukė leidimo grįžti į Lietuvą. Birutos brolis Algis jau buvo baigęs mašinų statybos technikumą, o Romas mokėsi miškininkystės instituto antrame kurse. Pati Biruta lankė 10-tą klasę. Tėvai į Lietuvą išvažiavo vieni, nes vaikai liko baigti mokslų. B. Smilgevičiūtė prisiglaudė pas kaimynus Bartkus. Baigusi 10-tą klasę, ji nuvažiavo pas brolį Romą į Krasnojarską, ir juodu drauge grįžo į Lietuvą. Tame nedideliame bute S. Nėries gatvėje, Plungėje, tilpo visa šeima. Vietos užteko visiems penkiems, nes čia – jų namai, jų gimtinė, apie kurią Abane tiek kalbėta, tiek svajota. Ypač per šventes, kai į būrį susirinkdavo visi ten buvę lietuviai. Jai įsiminė vienas toks susitikimas per Velykas, kuriame dalyvavo ir kunigas Juozas Olšauskas.
Brolis Romas bandė Lietuvoje įsigyti miškininko profesiją – nepasisekė. Etiketė – tremtinys – tikrai nebuvo tas pats, kaip, pavyzdžiui, komjaunuolis. Tada jis  išvažiavo į tuometinį Leningradą ir įstojo į miškininkystės akademiją. Algis 10 metų gyveno Plungėje ir dirbo „Linų audiniuose“. Po to išvažiavo į Vilnių, kur tebegyvena iki šiol. Brolio Romo pavyzdys Birutai aiškiai parodė, jog apie aukštąją mokyklą Lietuvoje neverta nė svajoti. Ji taip pat pradėjo dirbti „Linų audinių“ fabrike. Nustebo, kai administracija jai pasiūlė važiuoti į Leningrade rengiamus dviejų mėnesių paruošiamuosius kursus, kuriuos baigusi, įstojo į Leningrado tekstilės institutą. „Linų audiniuose“ B. Smilgevičiūtė dirbo ir pamainos, ir įrengimų meistre, ir saugumo technikos inžiniere. Vėliau perėjo dirbti į Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą vyriausiąja technologe.
Širdis į gimtinę gena
„Prieš gerą dešimtmetį mane vis dažniau ėmė į Vilkaičius traukti. Kasmet, balandį, vis nuvažiuodavau, ir dabar važiuoju gervių pasižiūrėti. Nuvažiavusi prisimenu, kas ir kur stovėjo. Kai grįžome, naujojoje senelių troboje jau buvo įsikūrusi kolchozo kontora. Mūsų namelyje taip pat gyveno svetimi. Tėvo suruoštos medžiagos naujai trobai statyti seniai nebebuvo. Senoji troba dar iki 1990-ųjų išsilaikė, mat ten gyveno kažkokia senučiukė. Ją išvežus į prieglaudą, viskas susmuko.
Laukuose, apie 50 metrų nuo kelio, gulėjo didžiulis akmuo. Sumaniau jį atvilkti prie kelio ir pastatyti paminklą visiems savo artimiesiems. Padėjo ūkininkai Lina ir Alfredas Andriuškai – jie tą akmenį ir atitempė. Žiūrėdama į kiekvieną pavasarį sugrįžtančias gerves, mąsčiau, jog tie, kurie amžiams liko atplėšti nuo namų, tik paukščiais į juos ir grįžta. Taip ir gimė užrašas ant akmens. Nuvažiavusi į Vilkaičius, ir tuo 1928-aisiais pastatytu kryžiumi pasirūpinau. Tvorelę prie jo pakeitėm. Juk tai jiems, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, turime būti dėkingi, kad esame laisvi, kad laisva mūsų Lietuva“, – susimąsčiusi baigė pokalbį B. Smilgevičiūtė.

P. S. Gerbiamieji „Žemaičio“ skaitytojai, gal ir jūsų šeimos ar giminės likimas persipynęs su pokario įvykiais: tremtimis, partizanavimu, kitais to laikotarpio sunkiais ir skaudžiais įvykiais. Parašykite mums, mes su jumis susisieksime ir papasakosime jūsų istoriją.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...