Rietaviškiai scenoje kalba tik žemaitiškai

1608-115235Artėjant Tarptautinei teatro dienai, kuri minima kovo 27-ąją, norisi papasakoti apie teatru besižavinčius žmones. Tokių netrūksta nei Rietavo kraštui, nei Plungei. Pastarojoje teatro tradicijų puoselėjimu rūpinasi Kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studija „Saula“, o Rietave giliomis teatro tradicijomis didžiuotis gali Kultūros centro mėgėjų teatras. Režisieriaus Vinco ANDRIUŠKOS vadovaujamas kolektyvas yra pastatęs ne vieną spektaklį. Mėgstamiausias žanras – komedijos.

– Nėra vienodų teatro kolektyvų. Vieni išsiskiria gyvybingais spektakliais, aktorių profesionalumu, kiti – išskirtiniu dėmesiu muzikai, treti žiūrovą paperka repertuaru. O kuo ypatingas rietaviškių mėgėjų teatras?
– Jau vienuolika metų mūsų scenoje girdima žemaičių kalba. Net prancūzų klasikos kūrinį „Skapeno klastos“ vaidinome, kalbėdami žemaitiškai. Ir Žemaitės „Piršlybos“, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“, „Kuprotas oželis“, Keturakio „Amerika pirtyje“, Balio Sruogos „Dobilėlis penkialapis“, Kazio Inčiūros „Žemaitė“ bei kiti spektakliai skambėjo tik žemaitiškai.
– O kas Jums tuos tekstus gramatiškai sutvarko?
– Kalbame šnekamąja, buitine kalba. Nesilaikome kažkokių taisyklių, nesiremiame žemaičių kalbos gramatika. Mes juk visi – žemaičiai.
– Niekas nenuginčys, jog žemaičių kalba skamba itin išraiškingai ir vaizdingai. Tiek patarmių ir šnektų neturi nė viena kita lietuvių kalbos tarmė. Turtingas ir žodynas, tačiau kaip kitų tarmių atstovai reaguoja į jūsų spektaklius. Ar jie supranta, ką jūs kalbate scenoje?
–  Po vaidinimų, kai žiūrovų pasiteiraujame, ar viską suprato, jie tikina, jog viskas aišku. Artimai bendraujame su šakiškių teatro aktoriais. Jie mus ypač palaiko. Giria mūsų kalbą, žavisi jos vaizdingumu.
– Užsiminėte, jog vaidinate jau vienuolika metų. Ar 2006-ieji ir buvo Rietavo mėgėjų teatro pradžių pradžia? Ar teatro meno istorija šiame mieste kur kas gilesnė?
– Rietavo teatro kelias ilgas ir vingiuotas. Kolektyvui teko išgyventi ir netekus populiarumo, ir džiaugtis teatro atsinaujinimu. Aš vadovauju atgimusiam teatrui nuo 2006-ųjų. Prieš tai aktoriai mėgėjai dirbo su režisieriumi bei talentingu aktoriumi Steponu Eigirdu. Jis buvo tikras teatro profesionalas. Tenka pripažinti, jog iš pradžių kritiškai buvome vertinami. Tačiau jau pirmasis mūsų spektaklis parodė, jog publikai patinkame. Žmonės žavėjosi tiek aktorių talentu, tiek pačiu spektakliu.
– O kokia buvo teatro pradžia Rietave?
– Teatro tradicijos nedideliame Žemaitijos miestelyje labai gilios. Dar kunigaikščių Oginskių laikais čia veikė dramos studija. Pirmasis viešas spektaklis Rietave suvaidintas 1909-aisiais. Vaidino rietaviškiai, kurių spektaklio „Amerika pirtyje“ pasižiūrėti sugužėjo pilnutėlė salė smalsuolių. Tai buvo didžiulis kultūrinis įvykis. Minėdami šią reikšmingą datą, kiekvienais metais rengiame „Vasaros vaidinimus“.
Praėjus šiek tiek laiko po pirmojo viešo spektaklio, teatro „gyvybė“ Rietave prigeso. Tačiau šis menas čia nemirė. Kad jis būtų prikeltas naujam gyvenimui, 1956-aisiais užsimojo rietaviškis S. Eigirdas.
Teatro „virtuvėje“ jis sukosi apie pusšimtį metų. Jo, kaip teatro profesionalo, darbo istoriją puošia daugiau kaip šešiasdešimt pastatytų spektaklių, daugybė vaidmenų. Šiuo metu kolektyve yra aktorių, kurie vaidino ir S. Eigirdo laikais.
– Kiek kolektyve yra narių? Ar yra išskirtinių talentų, kurie tiesiog gimę scenai?
– Šiuo metu kolektyve – septyniolika teatro mėgėjų. Vyriausiajam Petrui Lengveniui – 77-eri. Prie teatro senbuvių, tarp kurių – Ilona Monstavičienė, Regimantas Dromantas, Adelė Batavičienė, Julita Rimeikienė ir kitų, šiais metais prisidėjo ir jaunų teatro artistų – Viktorija Bublytė, Tomas Mėčius ir Algimantas Aleksandravičius. Prie jaunosios kartos aktorių priskiriami ir Vesta Andrijauskienė, Erika Pranckevičienė, Ieva Rojienė, Paulius Šniauka, Mykolas Kimtys ir Mantas Viržintas.
Būtent pastarąjį ir galėčiau išskirti. Jis pasižymi stipriu sceniniu charakteriu. Jam nesunku scenoje sukelti triukšmą. Jis emocionaliai, vaizdingai ir įtaigiai perteikia įkūnijamo personažo charakterio savybes.
– Kaip Jūs pats įsisukote į teatro gyvenimą?
– Dar būdamas jaunuoliu, svajojau apie teatrą, tačiau tėvai skatino rinktis rimtesnes studijas. Įgijau inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Tačiau užteko metų, kad suprasčiau, jog šis darbas – ne man.
Kai Klaipėdos universiteto diplomantė, rietaviškė Vilija Šležaitė statė spektaklį Rietavo kultūros namuose, nė neabejodamas sutikau atlikti vieną iš vaidmenų. Šis pasirodymas scenoje tapo lemtingas, mat mane pastebėjo dėstytojai Gediminas Šimkus ir Petras Bielskis. Jie pasiūlė stoti į universitetą, iš karto į antrą režisūros specialybės kursą. Abejonių nekilo. Šiandien dėl to labai džiaugiuosi, iki šiol dirbu mėgstamą darbą.
Gyvenu teatru. Su malonumu dirba ir mano kolegos. Esame aktyvūs įvairių švenčių dalyviai. Dažnai leidžiamės į išvykas.
Beje, teatro keliu pasuko ir mano duktė Kamilė, kuri šiuo metu aktorystės meno paslapčių mokosi Klaipėdos universitete. Ji irgi yra vaidinusi mūsų teatre.
– Kokie artimiausi Jūsų kolektyvo planai?
– Artimiausias renginys – Teatro dienai skirta šventė „Teatro dienos Rietave“. Esame parengę premjerą. Tiesą pasakius, net dvi.
Ruošiamės ir Vydūno metams, kuriais paskelbti 2018-ieji. Šiai progai pasirinkome Vydūno pjesę „Ne sau žmonės“. Scenoje bandysime perteikti baudžiavos žmonių dvasinius išgyvenimus. Tai – nelengva užduotis tiek režisieriui, tiek aktoriams, todėl turėsim daug dirbti. Laimei, į savo darbą, nors ir mėgėjišką, rimtai žiūriu ne tik aš, bet ir aktoriai.
Teatrą reikia mylėti.Turi juo gyventi. Priešingu atveju, neišeis sukurti nei vaidmenų, nei perteikti pagrindinę spektaklio mintį.
Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...