„Eilėraščiais aš visą širdį ir visą kraują ištaškiau“

1702-2992Tokiais žodžiais savo kūrybą apibendrino plungiškė poetė, buvusi politinė kalinė Rozalija PREIBYTĖ-VALIŪNIENĖ. Visą jos šeimą išblaškė sovietinė okupacija: tėvas, sūnums išėjus į partizanų būrį, areštuotas ir mirė kalėjime, sesuo bei trys broliai išvežti į Rusijos lagerius, kur vyriausias brolelis žuvo, o jo kapas nežinomas. Pati jauniausioji šios šeimos atžala Rozalija, net aštuoniolikos nesulaukusi, taip pat buvo pasmerkta sovietinių lagerių kančioms. Ant Tėvynės laisvės aukuro ji sudėjo gražiausius jaunystės metus ir nuoširdžiausius savo poezijos posmus.

Po septynerių nelaisvės ir trejų tremties su vyru Algimantu Valiūnu metų Rozalija su savo šeima apsigyveno Plungėje. Nors sovietinėje Lietuvoje jai reikėjo slėpti savo praeitį ir pažiūras, be kūrybos poetė negalėjo gyventi. 1966-aisiais R. Valiūnienės eilėraščiai pradėti spausdinti Plungės rajoniniame laikraštyje „Kibirkštis“ (dabar – „Žemaitis“). Kraštiečiai pamėgo Rozalijos lyriką, tačiau apie savo knygos išleidimą tuo metu ji galėjo tik pasvajoti.
Tik po 1990-ųjų Kovo 11-osios R. Valiūnienė iškelta galva galėjo prisipažinti prisidėjusi prie Lietuvos laisvės siekio ir publikuoti anksčiau uždraustą savo kūrybą. 1994 m. ji išleido eilėraščių rinkinį „… Ir naktis kaip gyvenimas“, o 1995 m. – „Svėrių laukas“. Pastarąją knygelę taip pavadino iš kuklumo, manydama, jog geriausieji jos eilėraščiai buvę pirmajame rinkinyje, o šiame jie tarsi kokios piktžolės, bet gražiai žydinčios ir primenančios geltoną vaikystės pievą. O mes žinome, kad svėrės turi ir gydomųjų savybių, be to, reikalingos bitėms. Kaip ir mums, skaitytojams, „Svėrių lauko“ eilėraščiai.
„Su Tavim aš, iškentusi gruodį, ir gegužį pasveikint turiu“
R. Preibytės-Valiūnienės lyrikoje ryškiausia – Tėvynės tema. Išsakoma meilė jai, ilgesys, atsidūrus nelaisvėje, sugrįžimo nuotaikos, maldos paguoda. Poetės pradžia, jos šaknys ir įkvėpimas pareina iš tėviškės gelmių. Gimtinė – tai „mažas lopinėlis žemės didelės“. Ji teigia: „Aš – ant tavo delno…/ Aš – aš iš tavo rankų!“
Deja, atėjo laikas, kai pradėjo slinkti juodos dienos be Tėvynės, be namų, o širdį draskė „ilgesio nagai“. Visų išvežtųjų vardu poetė guodėsi: „Tu ir mes, Tėvyne, – kaliniai.“ Pati būdama nelaiminga, bando guosti pavergtąją šalį: „Nebijoki audrų tu nei vėjų,/ Nei klastingų mirties pranašų,/ Nebijoki nei laisvės kirtėjų,/ Nes krūtinėj tave aš nešu!“ Neretai tėvynė palyginama su motina:

Tėvyne, minčių karalija
Ir uoste svajonių lakių,
Ar šąla, ar pusto, ar lyja,
Vis tiek į Tave aš plaukiu.
Per dieną, per vakarus ilgus,
Per naktį ligi pat aušros…
Tavęs aš gailiuos išsiilgus
Kaip motinos savo geros.
Tėvyne – mama žilagalve,
Sukniubus prie vaiko duobės,
Tau himnai, Tau pergalių salvės
Varpais rytmetiniais skambės!
(„Tėvyne“, Inta, 1953 m.)

Tačiau iki Laisvės ryto reikėjo daug liūdesio ir skausmo patirti. Pro kalėjimų šaltuosius mūrus slinko „rudenys, pavasariai juodi…“ Poetė savo eilėse išliejo kančias ir viltis visų pavergtųjų, kurie buvo išsekę, paniekinti, numeruoti, „netekę net vardo žmogaus“.
Ne vieno tremtinio lyrikoje ar prisiminimuose labai svarbią vietą užima malda, giesmė, tikėjimas Aukščiausiojo globa. R. Valiūnienės poezijos žmogus šv. Kūčių vakarą kreipiasi į kūdikėlį Jėzų: „Ištiesęs ranką, kūdikišką, šventą,/ Paguosk, palaiminki nelaisvus mus./ Nušluostyk ašarą, kur tyliai krenta,/ Grąžink Tėvynę, laisvę ir namus.“ Per šv. Velykas prašoma, kad Kristus prikeltų gyventi, „kaip snieguolę tą baltą“, kad grąžintų, „kas gyvenimo girnom sumalta“. Didžiausia kenčiančiųjų viltis, kad Kristaus meilės gėlėmis šioje žemėje pasnigtų.
Pačios poetės širdyje, nepaisant kalėjimo grotų ir lagerio spygliuotų vielų, skleidėsi pirmosios meilės žiedas, padėjęs įveikti visas negandas. Ji meta iššūkį: „Neliksiu skolinga už pirmąją gėlę,/ Kuri nepabūgo rudenės šalnos…/ Tad siauskite, vėjai, įtūžę, įšėlę,/ Vis tiek nesutraukysit mano dainos!“ Svarbiausia, kad mylinčiosios jausmai nebuvo be atsako, nes abiejų jaunuolių „visi takai išsitiesė ant vieno vargo tako.“ Jų meilė – tai centras, kuris kaip saulė skleidžia spindulius į kitus žmones, į medžius, į paukščius, į gėles.
„Aš ir vėl pas tave, mano berže, grįžau“
R. Valiūnienei po nelaisvės vargų sugrįžus į Lietuvą, lyrikoje dominuoja gamtos motyvai. Tėvynę ji vaizduoja visais metų laikais, bet kuriuo paros metu. Posmuose regime populiariausius Lietuvos medžius ir gėles, bet peizažas – tik poetės jausmų fonas. Eilėraštyje „Jaučiu pavasarį“ nekantrus pavasario laukimas susilieja su tikėjimu, kad jis atneš žmonėms gerumą, kurio net gėlės pavydės. „Metų eskizuose“ filosofiškai žvelgiama į žmogaus būties laikinumą, ir „liūdesys iš nepažįstamos erdvės atiteka“. Bet gamta paguodžia: „Aš bėgu iš paskos su saule, vėju, krūmais/ Per baigiantį ištirpt paunksmėj ledą…/ Kada pailsiu ar sukniubsiu aš,/ Gyvenimas pasups mane,/ Kaip vėją – medis.“
Plungiškės poetės kūryboje galima rasti sąsajų su mūsų miestu ir jo apylinkėmis. Viena tokių – rašytojos Žemaitės tėviškės įamžinimas: „Iš šios trobos pasaulin išėjai/ Stipri, nors ir išvarginta be galo./ Tu kaimo žmogų nutapei naujai,/ Nekeldama ant aukšto pjedestalo.“
Dvasinę giminystę R. Valiūnienė jaučia ir iš Plungės kilusiai dainininkei Giedrei Kaukaitei. Dedikacijoje šiai menininkei poetė solistės balsą gretina su vyturio giesme, gėrisi atlikėja: „Tu nuostabi! Visa švelniai žalia,/ Lyg tėviškės giraičių eglė.“ Tai įspūdžiai iš G. Kaukaitės koncerto mūsų mieste.
Neatsiejamas nuo Plungės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jam R. Valiūnienė paskyrė keletą posmų, kartu apdainuodama ir Babrungą: „Slenka šimtmečiai, keičiasi žmonės,/ Tik Babrungas tas pats bėga, miestą pralenkdamas./ Iš spalvų ir garsų pas mus atskuba žilas Čiurlionis,/ Lazdele, tarsi smuiko raktu, pasiremdamas.“ Mus poetė prašo išsaugoti jo atminimą.
Ypač brandus yra R. Valiūnienės eilėraštis, skirtas Vytautui Mačerniui atminti, „Prie kapo“:

Laiką gyvenimo vėjas
Greitai į praeitį gena…
Sveikas, poete, atėjom
Pas tave – jauną ir seną…
Pas tave – mąstantį, gilų,
Pas tave, žemiškai gražų,
Atnešėm žmogišką šilumą –
Skurdžią gyvenimo grąžą.
Imk ir neklausk, ko vėlai mes
Taką kalnelin sumynėm…
… Rytas sugrįžta į kaimą,
Šlama tylėjęs beržynas.
(Plungė, 1982 m.)

Paskutiniame posme sugrįžtantis rytas jau kvepia Atgimimo dvelksmu.
Jaunystėje apdainavusi gimtuosius Žeimius, vaikystės takelius, R. Valiūnienė atidavė savo meilės duoklę ir Plungei: „Plunge, tu sena ir jauna!/ Plunge, tu liūdna ir linksma daina,/ Tavo parko drūti ąžuolai…/ Ta žemaičių tarmė,/ Ta Babrungo tėkmė/ Širdyje mano ošia giliai.“ Šiame eilėraštyje ryškus vietinis koloritas.
Dar vienas R. Valiūnienės lyrikos motyvas – kūryba ir įkvėpimas. Ji turi savo vidinį pasaulį, nematomą aplinkiniams. Poetė neslepia jo, dvasiniais turtais dalijasi su kitais. Bet žodžiai turi subręsti. Kūrėja reikliai vertina savo poeziją – stiprus atsakomybės jausmas verčia atrinkti ir pasverti tuos žodžius, kurie taps visų nuosavybe: „Aš noriu jus, žodžiai, išnarstyt/ Po vieną apnuogintą raidę,/ kad jūs, tarsi plėšomas tvarstis,/ Atvertumėt skaudančią žaizdą.“ Net po ilgų nemigo naktų gimusį eilėraštį dar nedrąsu parodyti kitiems. Poetė neskuba, nes dar neišsisklaidė abejonės: „Aš panešiosiu tave – naujoką,/ Kol paūgėsi, pakol subręsi…“ Juk prinokęs vaisius kur kas saldesnis.
Vidinė būtinybė kurti suteikia daug kančios, bet poetė jautė poreikį išreikšti savo esmę, kad galėtų jaustis gyvenanti prasmingai: „Sąnariai, kaip senos kaimo svirtys,/ Kas metai girgžda vis labiau,/ Eilėraščiais aš visą širdį,/ Ir visą kraują ištaškiau.“ Tai galbūt akimirkos būsena. Kas žino, kiek tokių akimirkų būta? Bet neretai iš skausmo gimsta gražiausios dainos.
Rozalijos Preibytės-Valiūnienės poezija yra tarsi jos pačios gyvenimo eiliuotas metraštis, atspindintis ir visos kartos gyvenimo vingius. Apdainuota vaikystė, kalėjimų ir lagerių kančios, jaunatviškos meilės godos, kova dėl Tėvynės laisvės, jos ilgesys, maldos paguoda, sugrįžimo gimtinėn nuotaikos, atsakomybė už ateitį, būties prasmės apmąstymai. Plungiškės poetės kūrybos fragmentų apžvalga galbūt bent iš dalies prisidės prie to, kad liktų mažiau baltų dėmių Žemaitijos istorijoje ir kultūroje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...