Žemaitis kunigas mokė aukotis už tiesą

DSC_3082Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys Kazimieras OLŠAUSKAS (1911—1954) – plungiškės poetės, politinės kalinės ir tremtinės Rozalijos Preibytės-Valiūnienės pusbrolis. Šis kvalifikuotas teologas, talentingas rašytojas, kruopštus istorikas buvo Žemaičių žemės šviesuolis, savo kūryba priešinęsis sovietiniams okupantams.
Išgirdus pavardę Olšauskas, ne vienam gali kilti klausimas, ar tai ne prelatas Olšauskas, palaidotas Plungės kapinėse, apie kurį 1984-aisiais buvo sukurtas vaidybinis televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“, vaizduojantis sudėtingą dvasininko gyvenimą, nevienareikšmės jo veiklos kelią. Tačiau šio filmo pagrindinio veikėjo prototipas buvo vardu Konstantinas, ir gyveno jis 1867–1933 metais. O mūsų pasakojimo herojus Kazimieras Olšauskas buvo dvasininkas iš pašaukimo, niekada neišdavęs savo idealų, itin taurios sielos asmenybė.

Vaikystėje – pranašiški ateities ženklai
Kazimiero Olšausko ir Barboros Andriejauskaitės pirmagimis sūnus Kazimieras pasaulio šviesą išvydo 1911 metų sausio 19 dieną Kretingos apskrities Salantų valsčiaus Žeimių kaime, medinėje, be kamino, ąžuolinėmis trinkomis išgrįstoje troboje. Tėvai, bijodami, kad kūdikis nenumirtų be krikšto, nieko nelaukdami, nutarė jį pakrikštyti Salantų bažnyčioje ir paaukoti Panelei Švenčiausiajai. Krikštamote tapo naujagimio teta Ona Andriejauskaitė, būsimoji Preibienė, plungiškės poetės Rozalijos Valiūnienės mama.
Kazimiero tėveliai susilaukė dar aštuonių sūnų ir dviejų dukrų – juos visus užaugino, dažnai padedami vyresnėlio, kuris viena ranka supdavęs lopšį, kita – laikydavęs knygą. Vaikai augo globojami giliai tikinčių gimdytojų ir senelių, o kunigas šioje šeimoje buvo didžiausias autoritetas. Gal dėl to Kaziukas su broliu Česlovu kiemo patvoryje iš plytgalių pasistatė „bažnyčią“ ir žaisdavo bažnytines apeigas. Kunigu visada būdavo mamos languota skara apsigaubęs Kazimieras, o zakristijonu – jaunėlis su savos gamybos skambaliuku.
1922-aisiais Kaziukas grįžo atostogų, jau baigęs dvi Plungės „Saulės“ gimnazijos klases, o lopšyje spurdėjo aštuntasis Olšauskų vaikas. Per gausybę darbų tėvai dar nebuvo spėję šio pakrikštyti. Senelė nuolat gąsdindavo mažylių ligomis, tad mama, vengdama uošvės priekaištų, įpareigojo samdinę Magdaleną ir gimnazistą pakrikštyti broliuką. Vienuolikametis krikšto „tėvelis“ pavadino jį Eduardu.
Būdamas ketverių, Eduardas patyrė nepaprastą išgyvenimą, kurio nepamiršo praėjus net septynioms dešimtims metų. Iš miego pažadintą vaiką senelė nešė vakarieniauti į kitą namo galą per patalpą, kurioje buvo duonkepė krosnis, o nišoje stovėjo didelis katilas pašariniams runkeliams virti. Eduardas išvydo reginį, kurio nematė senelė. Minėta patalpa buvusi ryškiai apšviesta, o katilo vietoje degęs didžiulis laužas. „Tuo pat metu iš mūsų trobos palengva išeina ilgu, skaisčiai baltu rūbu apsirengęs jaunas vyras, ir, nekreipdamas dėmesio į degantį laužą, lėtais žingsniais prieina prie mūsų namo laukutinių durų, atidaro jas, ir, palengva išeidamas, uždaro (durys buvo į kiemą – rytų pusę). Prisimenant matytą vaizdą, iškyla iki šiol neatsakyti klausimai: kodėl tik aš vienas temačiau, o buvome dviese su senele? Kas tas vyras baltu rūbu? Ką reiškia ugnis? Ar tai nebuvo žvilgsnis į ateitį? Tai buvo vienintelis regėjimas mano gyvenime. Ir kodėl visa tai pasirodė mažam vaikui? Ar per Krikšto sakramentą krikštijamasis įgauna ypatingą dvasinį ryšį su krikšto tėvu? Nors to regėjimo metu brolio aš neatpažinau, esu įsitikinęs, kad tai buvo dabar jau a. a. Kazimieras.“
Kaziukui besimokant šeštoje gimnazijos klasėje, vieną vidurnaktį jo mama pabudo iš klaikaus sapno, iššoko iš lovos, pažadinusi vyrą, pasakė: „Papunieli, kas atsėtėka so mūso Kazelė? Aš tėik prasta anou sapnavau… Tuoks solīsės, tuoks sonīkės besos, plaukās apžielės… Aš sapnė anou ė klauso: „Kazelė, vo kas so tavėm atsėtėka?“ Ons ė pasakė: „Mamalė, aš ont savės raštą parašiau…“
Galbūt ano meto įvykiai ir reiškiniai Olšauskų šeimoje tada nebuvo giliau analizuojami, bet sūnaus Kazimiero kunigystės kelio pasirinkimas ir tragiškas jo likimas buvo tarsi pranašiškų ženklų tąsa.
Savo dvasinio pašaukimo keliu
1928-aisiais baigdamas Plungės „Saulės“ gimnaziją, Kazimieras Olšauskas jau buvo apsisprendęs tapti misionieriumi, bet tuo metu Telšiuose įsteigta Kunigų seminarija ir Kazimieras ėmė svajoti apie mokslus joje. Deja, Olšauskai neturėjo pinigų studijoms. Padėjo prelatas Pranas Urbanavičius, tuo metu dirbęs Telšių vyskupijos kurijoje. Kazimieras buvo priimtas į ketvirtąjį seminarijos kursą.
1932 metais baigęs seminariją, K. Olšauskas dėl jauno amžiaus į kunigus iš karto nebuvo įšventintas, bet išsiųstas į Italiją studijuoti filosofijos ir teologijos. 1936-aisiais Romos Grigaliaus universitete apsigynė daktarinę disertaciją ir tapo kvalifikuotu teologu. Kunigu K. Olšauskas įšventintas 1934 m. spalio 28 d. Šv. Petro Kanizijaus bažnyčioje Romoje.
1936 m. K. Olšauskas pradėjo profesoriauti Telšių kunigų seminarijoje, redagavo savaitraštį „Žemaičių prietelius“. Jame ir kituose leidiniuose paskelbė daug savo straipsnių, išleido knygeles „Apie krikščioniškąją moterystę“, „Apie religinį kataliko gyvenimą“. Vėliau parašė ir išspausdino prelato P. Urbanavičiaus biografiją, knygutę „Krikščioniškoji Žemaičių didybė“.
Kunigas dažnai aplankydavo tėviškę, materialiai rėmė ne tik seserų ir brolių mokslus, bet šelpė ir daugelį moksleivių bei studentų, nes tautos ateitį siejo su išsilavinusiais Lietuvos žmonėmis.
Kunigaudamas K. Olšauskas griežtai laikėsi visų kanonų, sąžiningai vykdė bažnyčios tarno pareigas. Jo asmeninis gyvenimas buvo nuolat lydimas maldos ir darbo. Net ir per atostogas, grįžęs į tėviškę, kunigas kasdien vykdavo į Salantų bažnyčią, buvusią už septynių kilometrų, laikyti šv. Mišių. Aiškindamas žmonėms aktualias tikėjimo tiesas, jis kalbėdavo gražia bendrine lietuvių kalba.
Uralo žemės link
Pradėtus Kazimiero Olšausko darbus pristabdė, o vėliau ir nutraukė Antrojo pasaulinio karo sumaištis ir 1940-ųjų metų sovietinė okupacija. Telšių kunigų seminarija buvo uždaryta. 1941 m. birželio 23 d. vokiečių kariuomenei jau įžengus į Lietuvą, kunigas, tuo laiku ėjęs Telšių katedros klebono pareigas, bolševikų buvo areštuotas ir apkaltintas dalyvavęs apšaudant rusų kariuomenę. Telšių kalėjime jį tardė apie tris valandas, grasino sušaudyti. Išgelbėjo jį gerai pažįstamas kalėjimo tarnautojas.
Vokiečių okupacijos metais Telšių kunigų seminarija buvo vėl atidaryta. K. Olšauskas grįžo joje profesoriauti. 1944-ųjų spalio aštuntosios rytą visi namuose buvę kunigo Kazimiero broliai ir sesuo Emilija pasitraukė į Vakarus. Sesuo Magdalena su vyru Alfonsu Berčiu dar 1941-aisiais buvo ištremta į Altajaus sritį. Sutuoktinis žuvo antraisiais išvežimo metais. Tėvai iš Lietuvos trauktis atsisakė. Kunigas K. Olšauskas, kaip ir dauguma Žemaitijos dvasininkų, į Vakarus neišvyko. Jis iki pat 1945-ųjų pabaigos dirbo Telšiuose.
Olšauskų namuose įsikūrė pafrontės rusų štabas. Senieji buvo sugrūsti į mažą kambarėlį. 1944-ųjų rudenį kunigas aplankė savo tėvus. Jie štabo viršininko paprašė, kad jų sūnui leistų pernakvoti viename iš kariuomenės užimtų kambarių. Rozalija Valiūnienė prisimena: „Man tą dieną kartu su kunigo Kazimiero mama teko tvarkyti tą kambarį. Gerai atsimenu, kaip ji ėmė iš mažos skrynios baltus kaip sniegas skalbinius ir su didele meile rūpestingai klojo lovą, gerai išpurtė pagalvę, atidžiai išlygino kiekvieną paklodės ir užvalkalo raukšlelę. Stebint, su kokia meile visa tai buvo daroma, man atrodė, kad lova klojama ne trisdešimt trejų metų vyrui, bet… ką tik gimusiam mažyliui. O gal motinos širdis nujautė, kad savo pirmagimiui patalą kloja paskutinį kartą?“ Nepraėjus nė mėnesiui po sūnaus apsilankymo, Olšauskai iš savo namų buvo visai išvaryti.
Kazimieras Olšauskas areštuotas 1946 m. gruodžio 24 dieną – per šv. Kūčias. Matyt, norėdami iš karto kunigą palaužti moraliai, sovietų saugumiečiai jo tardymų pradžiai pasirinko šv. Kalėdas. Nuo pat pirmųjų apklausos valandų – 1946 m. gruodžio 25 d. 22 val. 30 min. iki gruodžio 26 d. 3 val. – dvasininkas žinojo, kad jis kaltinamas tuo, jog karo metais dr. K. Alšėno vardu parašė ir išleido brošiūrą „Krikščioniškoji Žemaičių didybė“, knygą „Prelatas Pranas Urbanavičius“, o laikraštyje „Žemaičių žemė“ buvo spausdintas jo straipsnis „Išvežtieji žemaičiai“. Dėl šiuose darbuose pateiktų faktų apie sukrečiamą Bažnyčios persekiojimą pirmaisiais sovietinės okupacijos metais jų autoriui teko keliauti Gulago keliais ir ten žūti. 1947 m. gegužės 12 d. Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas paskyrė Kazimierui Olšauskui 10 metų lagerių ir 5-erius – tremties.
Toli nuo gimtinės
Po nelaisvės Lietuvoje, 1948 m. kovo 16 d., kunigas K. Olšauskas pristatytas į Okuniovo lagerį (Turinsko r., Sverdlovsko sr., Uralo apygarda). Ten nuteistajam teko kirsti medžius taigoje, dirbti arklidėse, į vagonus krauti 50–100 kg sveriančius maišus. Ištverti šią katorgą padėjo laiškai iš tėvelių, tremtinės sesės Magdutės ir kretingiškės pažįstamosios Barboros. Savo laiškuose jiems K. Olšauskas išliedavo tėvynės ilgesį, viltis, būties prasmės apmąstymus:
„Aš vis dar sveikas, braidau po gilų taigos sniegą, neprarasdamas vilties, jog mums dar lemta susitikti tėvynėj. Norėčiau aplankyti kiekvieną trobelę, kur plaka mane užjaučianti širdis, ir giliai, nuolankiai jai padėkoti. Jūs visi taip toli, bet artimi sielai. Jaunų berželių kvapas taigoje primena tolimą tėvynę, kurios aidas užgauna jautriausias sielos stygas.
Man čia, tolimam atsiskyrime gyvenant, vis labiau stiprėja amžinosios tėvynės ilgesys. Širdies gelmėje slypi sutanos ilgesys. Kada nors vėl ją, Mamytės išsaugotą, užsivilksiu ir sušlamėsiu ties šventais laiptais. Širdis veržiasi bažnytėlėn. Rodos, kad tik ten galiu rasti sielos ramybę ir būti kitiems naudingas. Antgamtiniu požiūriu, manau, iš mano gyvenimo išbrauktasis dešimtmetis nėra lygus nuliui. Jei kviečio grūdas nekrinta žemėn ir nesupūva, jis neneša vaisiaus. Pasilikime tat Kristaus meilėje. Jei Kristus kentėjo ir taip įėjo į savo garbę, tai ir mūsų kelias lygiai tas pats…“
Tai buvo paskutinis kunigo Kazimiero Olšausko laiškas, kaip jis pats vadino, antriesiems tėvams Barborai ir Kazimierui Ramonams, kurių vardai atitiko tikrųjų jo tėvų vardus.
1954 m. birželio 15 d. K. Olšauskas Okuniovo geležinkelio stotyje buvo sunkiai sužalotas tarp dviejų traukinio vagonų. Ligoninėje kunigas buvo operuotas, tačiau birželio 18 d. 8 val. 30 min. jo gyvybė užgeso. Prieš mirtį, kentėdamas didžiulius skausmus, atleido visiems savo skriaudėjams. Kunigo palaikai buvo užkasti Družinino kapinėse.
Į Lietuvą nebesugrįžo…
Nors mirdamas kunigas K. Olšauskas savo skriaudėjams atleido, tačiau šie net velionio nepaliko ramybėje. 1956 m. Lietuvoje buvo peržiūrėta nuteistojo byla, bet ankstesnis teismo nuosprendis nepakeistas.
Velionio artimiesiems nepasakyta visa tiesa apie K. Olšausko mirtį. Lietuvos TSR NKVD archyvinės apskaitos viršininko 1955 m. gruodžio 22 d. pažymoje parašyta, jog „nuteistasis Olšauskas Kazimieras, Kazimiero, g. 1911 m., atlieka bausmę TSRS VRM Rytų Uralo lageryje“. Bet Kretingos civilinės metrikacijos skyrius 1980 m. gruodžio 13 d. išdavė mirties liudijimą, kuriame parašyta, kad Kazimiero Olšausko mirties priežastis – širdies paralyžius, o mirties vieta – Kretingos apskritis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990-ųjų birželio 3–13 dienomis parsivežti kunigo Kazimiero Olšausko palaikų buvo išvažiavę jo brolis Baltramiejus, brolienė Birutė Bagdonaitė-Olšauskienė ir pusbrolis, Lietuvos partizanas, Intos ir Vorkutos politinis kalinys Adolfas Preibys. Po ilgų ieškojimų ir archyvinės medžiagos peržiūros giminaičiams pasisekė surasti buvusias Družinino kapines, bet ten išvydo tik vešliai sužėlusią žydinčią pievą. Atvykusieji čia uždegė žvakę, pasimeldė ir pasiėmė porą kastuvų kapų žemės.
Kazimieras Olšauskas į Lietuvą nebesugrįžo, mamos išsaugotos kunigo sutanos nebeužsivilko… Bet jo šviesi asmenybė paliko gražų, reikšmingą pėdsaką Telšių vyskupystės, viso Žemaičių krašto spaudos, kultūros istorijoje.
Rašinys parengtas pagal leidinio sudarytojų Danutės Mukienės ir Rozalijos Valiūnienės knygą „Kazimieras Olšauskas“.

Vienas komentaras

  • albertas:

    siaip kas gyvena romoje ir domisi baznyciomis tai tokios baznycios nera nepudrinkit smegenu bobukytes

Parašykite komentarą

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...