Buvo vienintelė svajonė – grįžti į Tėvynę

21703_1224„Artimiesiems Sibire padėjo išgyventi begalinis darbštumas ir nenumaldomas noras grįžti į Tėvynę“, – pasakojo į „Žemaičio“ redakciją užsukęs plungiškis Zigmonas Vagnorius, kurio senelius, jo mamos tėvus Barborą ir Joną Vaičiulius su dukromis Aniceta ir Zita bei sūnumis Steponu ir Jonu 1948-aisiais, sugrūdę į gyvulinius vagonus, kaip didžiausius priešus ir nusikaltėlius, sovietai išvežė į Sibirą be teisės grįžti į Tėvynę.

Z. Vagnoriaus mamai Stanislavai ištekėjus ir pakeitus pavardę bei jos broliui Pranui, tądien padėjusiam darbuotis sesers ūkyje, tremties išvengti pavyko. Pranas, iš pažįstamųjų sužinojęs, kad prasidėjo trėmimai, nulėkė į Paukštakius ir pamatė vežime sėdinčius ir jau surištus brolį Steponą bei kitus savo artimuosius. Atsisveikinti nepriėjo, nes bijojo, kad ir jis bus suimtas ir išvežtas. Nors ir kaip skaudėjo širdį, bet apsimetė jų nepažįstąs. Turėjo vilties, likęs Tėvynėje, padėti savo ištremtiems giminaičiams.
Dėdei Pranui, likusiam Lietuvoje, teko slapstytis. Jam padėjo giminaitis, kuris, paguldęs Praną į vežimą ir apkrovęs šiaudais, išvežė į Telšius. Vėliau padėjo įsidarbinti geležinkelininku. Dirbančiųjų prie geležinkelio pagal tuometinius įstatymus neėmė ne tik į kariuomenę, bet pavykdavo išvengti ir tremties.
Plungiškio seneliai B. ir J. Vaičiuliai gyveno Kalniškių kaime, netoli Kantaučių, turėjo 55 ha žemės. Apkaltinti liaudies priešais, buožėmis, nes turėjo daugiau žemės nei kiti, buvo prievarta išplėšti iš gimtosios žemės ir išvežti. Buvo birželio vidurys – apsėti laukai, išpuoselėti gėlynai ir sutvarkyta aplinka, besigananti gyvulių banda pievoje liko be šeimininkų. Skaudu buvo palikti namus, bet niekas jų neklausė – jėga surišo ir, per prievartą sugrūdę į vežimus, išbogino į Plungės geležinkelio stotį, kur jų jau laukė gyvulinių vagonų sąstatas.
Išvežė juos į Buriatiją, Zelenogradsko rajoną, ir paliko miškų apsupty. Pirmieji metai tremtyje buvo labai sunkūs. Gyveno lietuviai vėjo perpučiamuose barakuose, valgyti nebuvo ko. Net supuvusių grūdų, supiltų šiukšlynuose, prižiūrėtojai neleido tremtiniams imti. Jų nuomone, jie buvo buožės, nusikaltėliai, pavojingi visuomenei, todėl neturėjo jokių teisių. Senelė Barbora patalynę, kurios turėjo atsivežusi iš Lietuvos, mainydavo į maistą, kad tik vaikus galėtų pamaitinti. Atėjus vasarai, kartu su jauniausiąja dukra Zita traukdavo į miškus mėlynių rinkti. Jas parduodavo, o už gautus pinigus nusipirkdavo duonos. Bulves apipjaustydavo labai storai, kad nepažeistų akelių, o bulvių vidurius išvirdavo ir suvalgydavo. Atėjus sodinimo metui, tas apipjaustytas bulvių daleles pasodindavo. Laimė, tenykštė žemė buvo derlinga ir bulvių derlius būdavo gausus.
Ne veltui sakoma, kad krutančiajam ir Dievas padeda. Praėjus kuriam laikui, Vaičiuliai iš rąstų susirentė namelį. Iš pradžių laikė ožką, vėliau, susitaupę pinigų, nusipirko ir karvę, įsigijo kiaulių. O tada gyvenimas tapo šiek tiek lengvesnis. Stebėjosi vietiniai lietuvių darbštumu ir po tuputį požiūris į juos keitėsi, santykiai tapo šiltesni, nes buriatai matė, kad atvežtieji – ne nusikaltėliai, ne žmogžudžiai, o darbštūs ir geri žmonės.
Z. Vagnoriaus senelis J. Vaičiulis tremtyje išgyveno tik tris dienas ir, palaužtas alinamos kelionės į Sibirą pasekmių, išsekimo, nepriteklių bei užklupus ligai, mirė 1948-aisiais tremtyje ir buvo palaidotas Buriatijos kapinėse. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990-aisiais, dukros Anicetos dėka, senelio palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Lieplaukėje, Telšių rajone.
Po Stalino mirties padėtis sušvelnėjo ir 1956-aisiais pirmasis iš Vaičiulių šeimos į Tėvynę grįžo Z. Vagnoriaus dėdė Steponas su žmona Viktorija ir sūnumi Antanuku. Iš pradžių buvo gautas leidimas grįžti į Latviją, bet didelių pastangų dėka pagaliau pavyko gauti dokumentą, leidžiantį grįžti į Tėvynę. Grįžęs Duseikiuose nusipirko namą ir dirbo miško darbus. 1958-aisiais, tremtyje išbuvusi dešimt metų, grįžo ir senelė B. Vaičiulienė, dar po ketverių metų, 1962-aisiais, į gimtąjį kraštą grįžo dukra A. Vaičiulytė su sūnumis Edvardu ir Zigmu. Pavyko grįžti ir kitiems Vaičiulių šeimos nariams. Svajonė išsipildė.
Grįžus į Lietuvą, buvo sunku. Niekas nenorėjo bendrauti su tremtiniais, visi bijojo užsitraukti valdžios nemalonę. Sugrįžusiesiems neįmanoma buvo gauti darbą. Visus per prievartą varė dirbti į kolūkius, o dirbti ne sau buvo sunku. Dėdei Jonui Vaičiuliui, grįžusiam į gimtąjį kraštą, kaimynas padėjo įsidarbinti prie geležinkelio. Teta A. Vaičiulytė, kuriai pavyko įsidarbinti kepykloje, ilgam buvo apsistojusi pas seserį Stanislavą, Z. Vagnoriaus mamą.
Senelė B. Vaičiulienė mirė 1981-aisiais, būdama 87-erių. Iškentusi tremtį, netektis, sunkiai dirbusi, ji džiaugėsi, kad svajonė – grįžti į Tėvynę – išsipildė, kad visa šeima pagaliau kartu, kad ir mirusių artimųjų palaikai atgulė tėviškės kalnelyje. Svarbu, kad visi savam krašte.
Dėdė J. Vaičiulis dabar gyvena Šiauliuose. Didžiuodamasis prisimena savo artimuosius, kentusius šaltį, badą, skausmą, pažeminimus svetimoje šalyje, bet išlikusius išdidžiais ir nepalūžusiais, sugebėjusiais išsaugoti žmoniškumą, lietuviškumą. Begalinė meilė savo kraštui, tvirtas charakteris bei ryžtas bet kokia kaina išlikti ir grįžti į Lietuvą, padėjo įgyvendinti jų vienintelę svajonę.
„Negalėjau nepapasakoti savo šeimos istorijos“, – sakė plungiškis Z. Vagnorius, kuriam buvo tik vieneri, kai išvežė jo artimuosius. – Apie visa tai sužinojau, kai užaugau. Skaudėjo širdį, nes negalėjau suprasti, už ką nekaltus žmones ištrėmė iš Tėvynės, atplėšė nuo artimųjų, kankino, vertė badauti, kęsti šaltį. Norėjo sunaikinti ne iš karto, o po truputį, pasimėgaudami nekaltųjų kančiomis ir skausmu. Didžiuojuosi savo artimaisiais, noriu, kad ir ateinančios kartos jų neužmirštų.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...