„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta… “

21703_1490Buvo nelengva, bet per 20 metų, galima sakyti, išėjau tam tikrą mokyklą. O iš pradžių išgirstas partizanų ir tremtinių istorijas ilgai nešiodavausi su savimi. Prisiklausęs jų ilgai negalėdavau užmigti, atrodydavo, kad esu tų įvykių dalyvis, regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“ Tokie žodžiai išsprūsta iš metraštininko ir fotografo Alfonso Beresnevičiaus lūpų, kai vieną popietę susėdome jo namuose Kaušėnų kaime pasikalbėti apie pastaruosius du dešimtmečius, kuriuos skyrė savanoriškai misijai. Niekieno neprašomas ir neraginamas, ryšių techniko specialybę jaunystėje įgijęs ir kelis dešimtmečius „Minijos“ įmonėje dirbęs A. Beresnevičius susidomėjo partizaniniu karu, tad suskubo užrašyti dar gyvų buvusių partizanų ir ryšininkų bei tremtinių prisiminimus, fotografuoti miškuose rastas apleistas jų žemines, partizanų žūties vietas žyminčius paminklus, kitus su rezistencine veikla susijusius objektus bei įvykius.

Mamos norams nebuvo lemta išsipildyti
„Mama du kartus prašė, kad eičiau kunigu mokytis. Bet atsisakiau. Pagalvojau, kad kunigystės mokslai pareikalaus daug išlaidų, o pinigų tada neturėjom. Ar dėl to pyko? Buvo kultūringa, pykčio neparodė, bet gal ir liko kokia nuoskauda“, – jaunystės dienas, prabėgusias Telšių rajone, prisimena A. Beresnevičius. Užuot pasirinkęs kunigo kelią, jaunas vyras baigė Kauno politechnikumą ir įgijo ryšių techniko specialybę. Kaune susipažino su būsimąja žmona Irena, o iš ten abu persikėlė į Plungę, kur šeimai gimė trys vaikai: sūnus Tadas bei dukros Jolanta ir Diana. Jaunam specialistui, paskirtam dirbti į Klaipėdos eksploatacinio techninio ryšių mazgo Plungės cechą, pavesta rūpintis, kaip pats sako, kad kuo daugiau rajono gyventojų išgirstų Stalino žodį. Tam tikslui įstaigose, butuose ir kaimo trobose buvo įrengiami vadinamieji abonementiniai radijo taškai.
Vėliau A. Beresnevičius dirbo „Minijos“ įmonėje elektromonteriu. Ten pašnekovas ir susidomėjo fotografija, mat vis būdavo prašomas įamžinti tautodailininkų darbus. O tada akys nukrypo į sakralinę architektūrą. Nors buvo gilus sovietmetis ir bet kokios religingumo apraiškos buvo vertinamos neigiamai, A. Beresnevičius sakosi niekada per daug nenutolęs nuo Bažnyčios, ir tada, ir dabar save vadinantis Bažnyčios žmogumi. Gal ir aplinkiniai pajuto tokią jo laikyseną, mat vis sulaukdavęs prašymų fotografuoti vieno ar kito plungiškio kunigo laidotuves – oficialūs to meto fotografai šito darbo vengdavę. Mėgėjo fotografo objektyvas įamžino nemažai kapinių kryžių ir šventųjų skulptūrų, pakelių koplytėlių, bažnyčių sakralinės architektūros elementų – A. Beresnevičiaus namuose, taip pat kelių muziejų archyvuose saugoma daug autentiškų šių objektų fotografijų.
„Jei norite, dėkite mane kad ir į bagažinę“
Nejučia, niekieno neskatinamas, plungiškis įsitraukė ir į kitą veiklą. „Esu fotografavęs daug laidotuvių ir kaskart vis persmelkdavo mintis: kiek daug istorijos į šaltą kapą nusineša laidojamas žmogus“, – seniau duodamas interviu „Žemaičiui“ yra sakęs metraštininkas ir pridūrė, kad jam pačiam susidurti su partizanais vaikystėje teko gal tik kartą, kai į jų sodybą Pateklėnų kaime, Telšių rajone, užklydę keli vyrai paprašė duonos. Laimei, tąkart stribai netikėtų svečių nesusekė, nors šeimą akylai stebėjo, mat už kelių kilometrų gyvenęs tėvelio brolis bendravo su partizanais. Daugiau jie Beresnevičių nebelankė – sodyba stovėjo vidury laukų, atviroje, iš visų pusių gerai matomoje vietoje, tad svečiams iš miško čia būdavo nesaugu.
O prisiminęs naujesnius laikus, pašnekovas papasakojo, kaip kartą, atrodo, 1996-aisiais, rajono laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Kuliuose vyks memorialinės lentos, žyminčios buvusią NKVD būstinę, atidengimo ceremonija, ir kad visi norintieji vykti į Kulius kviečiami rinktis prie Plungės Florijono paminklo. Atėjęs į šią vietą ir išgirdęs, kad laisvų vietų nebėra, A. Beresnevičius renginį organizavusiems šauliams pasakęs, jog gali į Kulius važiuoti kad ir… bagažinėje. Matyt, išvydęs tokį užsidegimą, tąkart plungiškiui vietos automobilyje šauliai iš karto rado. Šitaip prasidėjo A. Beresnevičiaus bei šaulio Stasio Jundulo bičiulystė. Pastarasis naująjį bičiulį supažindino su ne vienu buvusiu partizanu, ryšininku ar tremtiniu, parodė kelias apleistas partizanų žemines, už Lietuvos laisvę kovojusiųjų žūties vietas ir kapus.
Segtuvuose – tūkstančiai puslapių rankraščių
Daugelio A. Beresnevičiaus kalbintų partizaninio karo dalyvių ir liudininkų jau nebėra tarp gyvųjų. Tačiau jų išpažintys liko įamžintos metraštininko diktofono juostelėse, kai kas pateko į kelias pašnekovo bičiulio Albino Klimo rūpesčiu išleistas knygas „Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje“ ir „Lietuvos laisvės armijos desantininkai Žemaitijoje“. Pernai, metraštininkui švenčiant 80-ies
metų sukaktį, jo paties rūpesčiu buvo išleista ir dar viena knyga, pavadinta „Žemaitijos krašto skaudžios praeities įamžinimas“.
Šį sąrašą turėtų papildyti dar viena A. Beresnevičiaus surinkta medžiaga paremta knyga „Kovojusiems ir žuvusiems atminti“ – ji jau parengta spaudai. Vis dėlto didžioji metraštininko surinktos informacijos dalis tebedulka jo namų lentynose. Pašnekovas rodo kelis storus segtuvus, kuriuose – jo surinkta autentiška, vertinga ir unikali medžiaga apie rezistencinį judėjimą Žemaitijoje. Metraštininkas sako dėl žmonos ligos nebeturįs galimybių iššifruoti garso įrašų, kuriuose įamžinti pašnekesiai su partizanais, ryšininkais ir tremtiniais – įrašyta net 75 valandos pokalbių.
Skaudūs prisiminimai gali ir susargdinti
Susitikimai su buvusiais tremtiniais ir rezistencinių kovų dalyviais – bene įdomiausia, o kartu ir sunkiausia A. Beresnevičiaus veiklos dalis. „Vienas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas kartą man pasakojo apie savo bevaises pastangas prakalbinti tuos žmones. Esą daugiausia, ką jam, jaunam ir nepatyrusiam specialistui, pavykdavo pasiekti, būdavo dvi trys minutės pokalbio. Ir viskas – daugiau iš jų negalėdavo išpešti nė žodžio. Turbūt ir aš būčiau atsitrenkęs į tylos sieną, jei bučiau ėjęs pas juos iš gatvės ir pasakęs, kas esu ir ko noriu. Su daugeliu mano kalbintųjų susipažinau per įvairius renginius, minėjimus, paminklų atidengimo ir šventinimo iškilmes. Su kitais suvedė šauliai. Per daugelį metų atsirado tam tikras pažįstamųjų ratas, įgijau jų pasitikėjimą“, – sakė pašnekovas.
Jis prisiminė kalbintą buvusią Alkos rinktinės partizanę Oną Bubelytę-Čepauskienę, turėjusią Liepsnelės slapyvardį. Paprašyta pateikti savo prisiminimus minėtajam centrui, ji netikėtai susirgo. Partizanės dukra medikė supratusi, kokia yra mamos negalavimų priežastis, uždraudė jai knaisiotis po savo skaudžius prisiminimus ir šitaip vėl pajausti tų metų siaubą. Tačiau praėjo kiek laiko ir moteris, susipažinusi su A. Beresnevičiumi, sutiko jam papasakoti apie nelengvus savo jaunystės metus. Bet įgyti jos pasitikėjimą metraštininkui prireikė net kelerių metų.
Pokario metų įvykių liudininkai prisimena, kad ne visada būdavo lengva atskirti, ko siekia ir kam tarnauja prisidengusieji Lietuvos laisvės gynėjų vardu, tad daugelis išmoko būti atsargiais ir neatvirauti bet kuriam sutiktajam. Šios pamokos taip giliai įsismelkė į sąmonę, kad, praėjus net dviems dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo, daugelis garbaus amžiaus žmonių prisiminimais dalinasi labai nenoriai. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie iš tiesų tarnavo saugumiečiams. A. Beresnevičius prisimena, jog tik vienas jo kalbintas vyras, gyvenęs Platelių seniūnijoje, Dovainių kaime, neslėpė, jog tarnavo ir stribams, ir partizanams. Jis tikino, kad nebuvo aktyvus stribas, esą daugiau būdavęs su partizanais, o pažįstamiesiems pranešdavęs, jei šiems grėsdavo kratos ar suėmimai. Klausiamas, kur užkasti saugumiečių nukankintų plateliškių palaikai, vyras sakė to nežinąs, esą jam svarbios informacijos nepatikėdavę. Gal kažką nujautę…
Pastaraisiais metais vis dažniau prisimenama žydų holokausto tema. Plataus atgarsio visuomenėje sulaukusioje knygoje „Mūsiškiai“ jos autorė Rūta Vanagaitė rašo, kad nemaža dalis žydšaudžių, norėdami išvengti bausmės už savo kruvinus darbus, pasitraukė į miškus ir apsivilko partizanų milines. Paklaustas, ar jam teko sutikti ir tokių persivertėlių, A. Beresnevičius atsakė, kad nė vienas jo kalbintas partizanas nepasisakė, jog prisidėjo prie žydų žudynių, o jis nenorėjęs jų tardyti, nes daugelis jau buvo seni ir ligoti. Galiausiai ir jo tikslas buvęs kitas – ne ieškoti kaltų, bet užrašyti dar likusių gyvų partizanų prisiminimus ir išsaugoti juos ateities kartoms.
(Tęsinys – kitame „Žemaičio“ numeryje)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Nauja valdžia – kaip nauja šluota. Ar esate patenkinti permainomis Seime ir Vyriausybėje? Ko iš naujosios valdžios tikitės?

Rezultatai

Loading ... Loading ...