„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“

21703_1491(Pabaiga. Pradžia – 33-iame „Žemaičio“ numeryje)
„Ypač pavasarį ten traukdavo…“
Plungiškis metraštininkas ir fotografas A. Beresnevičius, per kelis dešimtmečius išmaišęs ne vieną Žemaitijos mišką, fotografavęs ten buvusių partizanų žeminių liekanas, partizanų žūties vietas ir kapus, prasitaria, kad ypač pavasarį pajusdavęs nenugalimą trauką vėl eiti partizanų takais. Rasti tas vietas jam dažniausiai padėdavo šauliai, praversdavo ir kitų buvusių partizanų pasakojimai. Metraštininką liūdindavo pamatytas vaizdas. „Tokios vietos, pažymėtos kryžiais ir paminklais, gražios būdavo tik jų atidengimo iškilmių dieną, kai plazdėdavo žvakelių liepsnos ir dar žydėdavo atneštos gėlės. Ilgainiui jas žmonės užmiršdavo, nerūpėdavo jos nei seniūnijoms, nei aplinkiniams gyventojams. Tad, išsiruošęs į paieškas, su savim visad veždavausi ne tik kirvį ir pjūklelį, kad prieš fotografuodamas galėčiau išvaduoti antkapį ar kryžių nuo krūmynų, bet ir gėlių“, – prisimena A. Beresnevičius.
Dar liūdnesnis – partizanų žeminių likimas. Nors ne vienos jų koordinates metraštininkas paskelbė savo leidiniuose, daugelio, spėja jis, dabar tikriausiai nė žymės nebelikę. Jų įgriuvas miškininkai palaidojo po šakomis – kad miško paklotė būtų lygesnė. Tad dabar jau tikrai niekas negalėtų pasakyti, kiek tokių žeminių kokiam rajone būta. A. Beresnevičius kaip vieną įspūdingiausių radinių prisimena Dišlių miške nedideliame plote pamatytas net šešias žemines, kuriose kadaise slėpėsi Alkos rinktinės partizanai. „Gal tiek jų būta ir kituose miškuose… Bet dabar jų niekas neberas, nes nebėra gyvų liudininkų“, – nelinksmai atsidūsta pašnekovas.
Jo rankraščių aplanke, pavadintame „Kovojusiems ir žuvusiems atminti“, galima rasti tokį užrašytą Viktoro Kulikausko pasakojimą. „Šita žeminė įrengta Balsio pelkėje-raiste. Aplinkui – tikras raisto gamtovaizdis. Tolumoje matosi keliolika aukštų medžių. Priėję arčiau pamatėme nežymų paaukštėjimą ir 4×2,5 m įgriuvą. Žeminė įrengta Balsio pelkėje, Dišlių miške, Alsėdžių seniūnijoje. Dabar sunku suprasti, kaip vidury pelkės, ant mažos kalvelės, gyveno partizanai. Nežinau čia gyvenusių partizanų pavardžių, nebendravome. Žeminės įgriuvą radau raiste rinkdamas uogas. […] Mačiau žeminėje išlikusius gultus partizanų poilsiui. Durys iš plonų kartelių, lengelio nebuvo…“
Arba kitas A. Beresnevičiaus užrašytas pasakojimas, šįkart – šaulio Stasio Jundulo. „Prieš daug metų čia karves ganiau, būdamas 10–12 metų, apie 1953–1955 metus. Ėjau šia vieta ir įlūžau. Pataikiau užlipti ant žeminės dangčio. Įsmuko koja. Pamačiau virš žemės pagal eglę kyšantį kaminuką. Atsivaliau nuo žemių, samanų žeminės dangtį. Įlipau į vidų. Ten radau „čigūninę“ (ketaus) krosnelę, iš kurios išvestas kaminėlis virš žemės paviršiaus. Išlikę iš kartelių padaryti narai partizanų poilsiui. Žeminės kampe stovėjo kibiras su supuvusių bulvių lupenų likučiais. Radau kelis kaulus. […] Žeminę iškasė ir joje gyveno Lietuvos laisvės armijos Alkos rinktinės partizanų būrio vadas Kazimieras Stanys-Vėjas.“
„Jį negyvą prie stulpo pririšo…“
Būta ir daugiau įspūdingų radinių. Kol kas dar niekur nespausdinta A. Beresnevičiaus Alsėdžiuose daryta nuotrauka, kurioje įamžintas pieštuku ant ūkinio pastato, kuriame buvo areštinė, rąsto išlikęs toks užrašas: „Čia kalėjo ir paskutines viltis apie Nepriklausomą Lietuvą palaidojo LLA Žemaičių legiono vadas. 1945-04-29“. Šiuos žodžius užrašė tame pastate kalintas Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono įkūrėjas ir vadas Adolfas Kubilius-Balys. Išlikę užrašyti kito partizano Liudo Raudonio prisiminimai apie A. Kubiliaus-Balio suėmimą. „1945 m. pavasarį atėjo ryšininkas ir pranešė, kad pas ūkininką Stanevičių areštuotas Balys. Kubilių išvežė į Alsėdžius. Nutarėm sušaukti vyrus, užpulti Alsėdžius ir išvaduoti Kubilių. Viskas buvo greitai paruošta. Vyrai atėjo į sutartą vietą. Grįžo iš Alsėdžių žvalgai, kurie buvo pasiųsti sužinoti, kur yra Kubilius. Nors labai stengtasi, sužinoti nepasisekė. Rodos, visai Alsėdžiuose jo nebuvo.“
Regis, A. Beresnevičiui pavyko užfiksuoti paskutinį šio nemažai prie partizaninio pasipriešinimo prisidėjusio asmens pėdsaką Žemaitijoje. Iki 1946 m. sausio A. Kubilius-Balys buvo kalinamas bei žiauriai kankinamas NKGB kalėjime Vilniuje, o tų pačių metų kovą sušaudytas.
Ne ką mažiau įdomi ir vertinga kita pašnekovo Alsėdžiuose daryta nuotrauka. Joje įamžinta atminimo lenta, skelbianti, kad „Šiame name 1944–1953 m. sovietiniai budeliai ir stribai komunistų partijos vadovaujami, kankino ir žudė Lietuvos patriotus.“ Dabar šios lentos ant to pastato Alsėdžiuose, Draugystės gatvėje, nė su žiburiu nerastum, nes dabartinis pastato savininkas ją nuėmė. Neliko tokių lentų ir ant daugelio kitų pastatų, kuriuose pokario metais veikė vadinamieji stribynai.
O gal nereikia tų memorialinių lentų, žyminčių, kur buvo kalinami ir kankinami bei žudomi žmonės, juk tuose pastatuose dabar gyvena ir vaikus augina niekaip su tais žiauriais įvykiais nesusiję žmonės, – teiraujamės pašnekovo. „Gal tada sunaikinkim ne tik mums nepatinkančias atminimo lentas, bet ir knygas, kitus istorinius paminklus, imkim tvirtinti, jog viskas buvo šviesu ir gražu?“ – klausimu į klausimą atsakė A. Beresnevičius. Segtuve, kurį autorius pavadino „Karas po karo“, užrašyti ir tokie skaudūs partizano Kazimiero Stanio žmonos Stasės Saulės prisiminimai: „Mano vyras aikštėje prieš tą namą gulėjo ant akmenų grindinio. Jį negyvą prie stulpo pririšo…“
Džiugina anūkų dėmesys ir pagalba
Mūsų pokalbio klausėsi netoliese įsitaisiusi A. Beresnevičiaus žmona Irena. Pakalbinome ir ją, mat rūpėjo sužinoti, kaip moteris vertina vyro savanorišką veiklą ir užsidegimą. O kai ši publikacija buvo parengta spaudai, sužinojome, kad I. Beresnevičienė, pralaimėjusi kovą su ją kurį laiką kamavusiomis ligomis, iškeliavo Anapilin. O tąkart moteris su šilta šypsena veide kalbėjo, kad jos protėviai turbūt nebūtų ramūs savo kapuose, jei ji būtų pasirinkusi savo šalies istorijos negerbiantį vyrą.
Nors pats A. Beresnevičius, kiek ironizuodamas, save vadina kreivu medžiu tarp daugelio tiesiųjų, jo žmona sakė niekada neabejojusi savo vyro pasirinkimu, visada jį palaikiusi ir domėjusis jo veikla, nors pati neturėjusi tam daug laiko, mat reikėję ir dirbti, ir vaikus prižiūrėti. „Gal vaikai kiek pyko, kad tėčio vis nėra namie. Dabar, kai jau užaugo ir sukūrė šeimas, supranta, kam to reikėjo, nors, jaučiu, širdyse dar likę nuoskaudų“, – kalbėjo I. Beresnevičienė ir kiek linksmiau pridūrė, kad visai kitaip į senelio pomėgį žiūri anūkai, kurių turi net 10. Antai trylikametis Jonas, su tėvais gyvenantis Briuselyje, senelio pasakojamų istorijų klausosi net akis išplėtęs. Džiugina ir aštuoniolikmečio plungiškio Dovydo sprendimas įstoti į Lietuvos kariuomenės savanorius, ir pagalba seneliui, kai reikia jo sukauptą medžiagą perkelti į kompiuterines laikmenas.
Nepamainoma anūko Dovydo pagalba buvo ir A. Beresnevičiui pernai ruošiantis renginiui Plungės viešojoje bibliotekoje, skirtam paminėti jo jubiliejinį, 80-ąjį, gimtadienį. Dovydas padėjo parengti ir senelio jubiliejui skirtą knygą „Žemaitijos krašto skaudžios praeities įamžinimas“, ir fotografijų parodą, kuri buvo eksponuojama renginio metu.
Degančios jaunuolių akys teikia vilties
A. Beresnevičiaus bendražygis ir bičiulis šaulys S. Jundulas sako neabejojąs, kad plungiškio metraštininko atliktas darbas nebus užmirštas, o jo surinkta informacija išliks aktuali ir ateityje. „Jei imtume visos Lietuvos mastu, turbūt rastume tik kelis žmones, kurie būtų tiek daug nuveikę šioje srityje. Stebina ir surinktos informacijos apimtis, ir atlikto darbo kruopštumas, ir gebėjimas prašnekinti tuos, kurie daug metų slėpė skaudžius prisiminimus. Aš pats, pavyzdžiui, labai gailiuosi, kad neužrašiau savo babytės prisiminimų. Dabar jau nieko nepakeisi. Tų žmonių, kurie matė tragiškus karo ir pokario įvykius, beveik nebeliko tarp mūsų“, – apgailestavo S. Jundulas.
Šaulys ir Laisvės gynėjas
S. Jundulas ir pats nemažai nuveikė, kad būtų įamžintos po miškus išsibarsčiusios partizanų žūties vietos ir kapai. Vyras sako, kad seniau pastatyti paminklą ar kryželį miške būdavę paprasčiau, o dabar tam reikia įvairių leidimų, be to, nebeliko ir liudininkų, galinčių parodyti dar nežinomų tokių vietų. Bet džiugina tai, kad dabar šios memorialinės vietos yra prižiūrimos seniūnijų, kelis kartus per metus aplanko jas ir šauliai, uždega žvakelių, pasimeldžia už žuvusiuosius. Vilties teikia ir jaunimas, besidomintis skaudžiais mūsų istorijos įvykiais. Per kasmet Sausio 13-ąją ar Vasario 16-ąją S. Jundulo vedamas istorijos pamokas mokinių degančios akys bei užduodami klausimai teikia vilties, kad A. Beresnevičiaus užrašyti įvykiai virpins ir ateities kartų širdis.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...