Per badmetį tik giltinė buvo soti…

21703_8303Plungės ligoninės gydytoją kardiologą Liudviką Petreikį Plungės rajone pažįsta turbūt visi. Tačiau nedaug kas žino, kad jį, vos penkerių, kartu su tėvais, broliu ir seserimi 1941-ųjų birželio 14-ąją, įgrūdę į gyvulinį vagoną, išvežė į Šiaurę – Komijos autonominę respubliką. Po kelerių metų tėvą kažkas dar kartą apskundė ir jis pateko į kalėjimą. Šeima jo daugiau niekuomet nebematė ir nieko apie jį negirdėjo. Kur jis kalėjo, nepavyko išsiaiškinti ir po to, kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė. Taigi trys Michalinos ir Liudviko Petreikių vaikai: dukra Zita Rūta, sūnūs Romas ir jauniausiasis Liudvikas taip niekuomet nieko apie savo tėvą ir nesužinojo. Nežino, ir kur jo kapas.

Pirmiausia į tolimąją šiaurę išvežė inteligentus
Iš Stalgo kaimo apylinkių kilusi Michalina Petreikienė buvo mokytoja. Gera mokytoja, nes dar 1928-aisiais prezidentas Antanas Smetona ją apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. Jos vyras Liudvikas Petreikis buvo banko tarnautojas ir šaulių vadas. Šeima gyveno Telšių apskrities Žarėnų valsčiaus Girkantiškės kaime. Petreikiai buvo ne vien tarnautojai, bet ir stambūs ūkininkai – turėjo 75 hektarus žemės. O tokius žmones, vos 1941-aisiais įžengę į Lietuvą, rusai ištrėmė pirmiausia. Jie stengėsi bet kokia kaina sunaikinti Lietuvos elitą – inteligentus. Po šių atėjo eilė ūkininkams, o Petreikių šeima buvo ir inteligentai, ir ūkininkai.
„Buvo ankstyvas rytas, kai į mūsų namus įsiveržė rusai ir jų pakalikai lietuviai. Pirmiausia iš tėvo atėmė brauningą, o mamai liepė aprengti vaikus. Ji dar bandė laikroduką pasiimti, bet stribas ir tą išplėšė. Net maisto mums pasiimti neleido, – pasakojo L. Petreikis. – Sugrūdo į sunkvežimį ir atvežė į Telšių geležinkelio stotį, kur mus ir kitus žmones sulaipino į gyvulinius vagonus. Ne vienas bandė bėgti, tačiau čia pat buvo nušautas. Pagaliau ešelonas pajudėjo. Neturėjome maisto, bet atsirado gerų žmonių, kurie mums padėjo – jiems stribai leido bent šį tą pasiimti.
Vežė ilgai. Kai pasiekėme Maskvą, išgirdome, jog prasidėjo karas, tačiau mūsų ešelonas vis riedėjo į šiaurę. Kartais sustodavome prie kalėjimų. Mus laikydavo uždarytus, kol atvykdavo kitas ešelonas. Taip patekome į Usnemą, kur šaltis siekė 40 laipsnių. Dalis lietuvių mirė pakeliui, kiti – tik atvažiavę. Likusieji gyvi, stengėsi kaip nors išgyventi, nors tokio siaubo ir tokių nepriteklių jie net baisiausiuose sapnuose nebuvo sapnavę“, – pasakojo gydytojas.
Vaikų žirnius sušėrė arkliui
L. Petreikis sako, kad jo, dar vaiko, atmintyje nedaug prisiminimų beišliko. Tačiau kai kas ilgam įsirėžė į atmintį: „Baisiausia buvo, kai ėmė mirti lietuviai kariškiai. Vyrai kaip mūrai, o iš bado taip sulyso, kad net žiūrėti buvo baisu. Krito vienas paskui kitą. Prisimenu, jog tas kaimas, į kurį iš Usnemo mus atvežė, vadinosi Podkolonka ir buvo įsikūręs miškuose – nei išeiti, nei išvažiuoti. Ten stovėjo kažkokie barakai. Žmonės kalbėjo, kad vokiečių, nes juose dar pora vokiečių gyveno.
Likę gyvi tremtiniai vargais negalais sulaukė pavasario. Vos miške pasirodė pirmieji grybai, žmonės puolė jų rinkti, virti ir valgyti. Ne visus grybus lietuviai buvo matę, ne visus ir pažino, tad ne vienas mirė nuo apsinuodijimo. Atėjo vasara ir miškuose išsirpo pirmosios uogos. Šiose vietose ypač gausiai derėjo bruknės. Lietuviai jas rinko, valgė, virė uogienes, žinoma, be cukraus. Sovietiniuose ūkiuose buvo auginamos bulvės, žirniai, ropelės. Vyresnioji karta dar prisimena (taip buvo ir Lietuvos kolchozuose), kad, nuėmus derlių, didelė jo dalis likdavo laukuose. Tremtiniai paslapčia eidavo į tuos laukus ir rinkdavo likučius. Tai buvo didžiulė rizika, nes jeigu pagaudavo, grėsė sušaudymas. Tačiau kai badas žiūri į akis, baimė pasitraukia.
Į panašią situaciją buvo pakliuvęs ir L. Petreikis su broliu ir seserimi. Jie išsiruošė grybauti. Kiek tų grybų rado, kiek nerado, bet, išėję į pamiškę, išvydo… žirnių lauką. Nieko nelaukę, vaikai puolė jų skinti ir dėti į krepšelius, o sesuo žirnius krovėsi į maišelį. Staiga lyg iš po žemių prieš juos išdygo vyras ant arklio. Vaikai persigando. Zita Rūta savo maišelį numetė į pamiškę, o abu berniukai taip ir liko stovėti, tarsi į žemę įkalti. Vyriškis išplėšė iš jų krepšelius, iškratė žirnius ir sušėrė juos arkliui. Kai jis nujojo, sesuo iš pamiškės pasiėmė savo maišelį ir tą dieną ant Petreikių stalo garavo žirnių sriuba.
Ir sriubą iš kirvio virė, ir iš vinies adatą pasidarė
L. Petreikis sakė, kad tol, kol su jais gyveno tėvas, šeima dar šiaip taip vertėsi. Atvežus juos į Podkolonką, tėvas pradėjo dirbti miško pramonės ūkyje agronomu. Daug lietuvių tuomet į jį pagalbos kreipėsi, ir visiems jis, kiek galėdamas, padėjo. „Prisimenu, kartą pas mus kažko užsuko toks Turskis. Mama jam pasiguodė, kad neturi adatos (jos tose vietose buvo deficitas). Šis mums liepė surasti vinį. Nepatikėsite, bet iš tos vinies padarė kuo puikiausią adatą. Auksarankis buvo žmogus. Ir tokie beveik visi lietuviai buvo“, – pasakojo gydytojas. Ir pridūrė, kad jeigu nebūtų buvę auksarankiai, kažin kiek jų būtų išlikę, nes trėmė lietuvius į pačias niūriausias vietas. Todėl ir teko iš kirvio sriubą virti, iš vinies adatą daryti…
Podkolonkoje vaikas patyrė tokį nuotykį, kurio iki šiol nepamiršo. Vieną dieną jis įkrito į šulinį, o jame vanduo – ledinis. Laimė, kad netoliese buvo brolis su draugu, tad jį tuoj pat ištraukė. Prisiminė, jog mama po to ilgai jį nuo peršalimo, o gal ir nuo plaučių uždegimo gydė. Tačiau šio nuotykio nė lyginti neverta su tuo, kas nutiko jo tėvo brigadoje. „Man apie šį nuotykį papasakojo Olia Gricienė, kuri vėliau taip pat į Plungę grįžo“, – prisimena L. Petreikis.
Kaip tremtiniai mešką gaudė…
O tas nuotykis – tikrai ne eilinis. L. Petreikio (vyresniojo) brigadą žiemomis išveždavo miško kirsti. Vakarais medkirčiai grįždavo į kaimą, o vienas žmogus likdavo kirtavietėje įrengtoje žeminėje. Jis turėdavo užkurti laužus, virš kurių buvo sukabinti didžiuliai katilai sniego, ir visą naktį tuos laužus kūrenti. To reikėjo, kad rytą būtų karšto vandens, nes be jo neužvesi nei traktorių, nei kitos technikos. Tą naktį žeminėje liko O. Gricienė.
Moteris pasakojo, kad jau buvo susiruošusi eiti prie laužų, kai staiga išgirdo didžiulį bildesį. Iškišo nosį pro duris, o ten – didžiulė meška siautėja, katilus varto. Matyt, vargšelę alkis pažadino ir privertė po mišką bastytis. O. Gricienė persigando, užsidarė žeminėje ir laukė, kol meška išsinešdins. Taip vienai žeminėje bedrebant, kitai po kirtavietę siautėjant, išaušo rytas. Atvažiavo miškakirčiai, o čia ne tik karšto, bet ir šalto vandens – nė lašo. Katilai po visą stovyklavietę ištaškyti, o žeminėje – persigandusi moteris.
Išgirdę jos pasakojimą, vyrai nusprendė mešką sumedžioti (šautuvą nuo žvėrių apsiginti turėjo). Pagauti azarto, jie pirmiausia apžiūrėjo visus pėdsakus (pripėduota buvo tikrai nemažai), o po to sekė žvėries pėdsakais. Apėjo gal 10 kilometrų plotą, kol pagaliau mešką išvydo. Tėvas, buvęs šaulys, matyt, neblogai šaudė, nes žvėrį ėmė ir paklojo. Tremtiniams tai buvo geras laimikis.
KGB išgąsdino nuotrauka?
 L. Petreikis dirbo agronomu iki pat 1946-ųjų, kol vieną dieną jį suėmė ir be jokių paaiškinimų nežinia, kur išvežė. Šeima ilgai spėliojo, kas galėjo nutikti, bet atsakymo taip ir nerado. Tiesa, šį tą įtarė. L. Petreikis turėjo iš Lietuvos atsivežtą nuotrauką – jis, su kardu prie šono, šauniai sėdi ant žirgo. Vieną dieną ta nuotrauka staiga dingo. Kur? Niekas nežinojo. Vėliau, kaip netikėtai dingo, taip netikėtai ir atsirado. Netrukus tėvas motinai sakė pastebėjęs, jog yra sekamas. Dar po kiek laiko ir atėjo tie, kurie tremtinį į nežinią išvežė…
M. Petreikienė liko viena su trimis vaikais. Moteris dirbo lentpjūvėje, kol pradėjo sirguliuoti. Vėliau labai sunkiai susirgo. Visus tris jos vaikus valdžia paėmė ir apgyvendino Ustkulono vaikų namuose. Ligonė niekam nerūpėjo. Jeigu ne trijų jos Lietuvoje likusių seserų siuntiniai ir vieno žemaičio nuo Raseinių pagalba, nežinia, ar būtų išgyvenusi. Tas žemaitis moteriai atveždavo maisto, padėdavo sunkiausius darbus įveikti. Po daugelio metų, kai tas tremtinys jau gyveno Lietuvoje, o L. Petreikis dirbo gydytoju, šis ne tik jį gydė, bet padėjo ir kitus įvairius reikalus tvarkyti. Tai buvo padėka už rūpestį jo motina.
L. Petreikio atmintin įsirėžė dar vienas įvykis – bandymas pabėgti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Mirus Stalinui, motinai slapta pavyko visus tris vaikus susigrąžinti. Nieko nelaukę, jie susiruošė kelionėn. Be dokumentų, bet su didele viltimi pasiekti savo išsvajotus namus. Pabėgėliai ilgą laiką traukė pėsčiomis, po to važiavo pakeleivingomis mašinomis, kol pasiekė upę. Iš ten plaukė baržomis. Kelionė vandeniu baigėsi priplaukus gyvenvietę, per kurią ėjo geležinkelis. Stotyje į moterį su trimis vaikais dėmesį atkreipė milicininkas. Priėjęs paprašė dokumentų ir… prasidėjo kelionė atgal. Vėl etapais – nuo kalėjimo iki kalėjimo, kol grįžo į tremties vietą.
Planas: iš tremtinio tapti karo pabėgėliu
Komijoje ir vietinių, ir tremtinių vaikai mokykloje mokėsi komių kalba. Iš vaikų namų buvo tik vienas kelias – į amatų mokyklą. Tačiau M. ir L. Petreikių šeimos vaikai – ne iš kelmo spirti. Jie visi rimtai kibo į mokslus ir mokėsi labai gerai. Baigęs 8-ias klases, L. Petreikio brolis Romas iš Komijos neišvažiavo – jis Uchtoje įstojo į naftininkų technikumą, po to baigė ir Maskvos naftos ir dujų pramonės institutą (iš visų trijų jis vėliausiai grįžo į Lietuvą, šiuo metu gyvena Klaipėdoje). Iš Komijos ilgai neišvažiavo ir sesuo Zita Rūta. Baigusi Syktyvkaro pedagoginį institutą, ji tapo fizikos mokytoja.  Kiek kitaip susiklostė būsimojo gydytojo L. Petreikio likimas. Kartą į tuos vaikų namus atvažiavo ministras. Sužinojęs, kad berniukas iš Lietuvos mokosi vien penketais, leido jam čia pasilikti, kol baigs vidurinę. Taip vaikų namuose jis gyveno iki 1956-ųjų.
Pati didžiausia ką tik iškepto abituriento svajonė buvo tapti gydytoju. Tačiau jaunuolis suprato, jog tremtinių vaikui, bėgliui (tokiu tapo, kai su mama bandė grįžti į Lietuvą) aukštųjų mokyklų durys gali būti užtrenktos. Medikus ruošiančiuose institutuose konkursai buvo ypač dideli, ir į juos patekdavo tik tie, kurie, baigę vidurines mokyklas, gaudavo medalius. Žinoma, ir žymių partijos veikėjų, valdininkų vaikai.  Norint įgyvendinti savo svajonę, jaunuoliui teko griebtis gudrybės. Jis sukūrė planą: važiuoti kuo toliau nuo čia – į Rusijos gilumą, ir visiems sakyti, kad į Komiją jo šeima pateko, bėgdama nuo karo.
Nemalonumai per ministro dukrelę
Planas pavyko. Nuvažiavęs tris ar keturis tūkstančius kilometrų, L. Petreikis pasiekė Permę ir padavė dokumentus į medicinos institutą. Konkursas buvo didžiulis – 10 į vieną vietą, tačiau jam pasisekė ir netrukus vaikinas tapo studentu. Buvo vienintelis lietuvis visame institute. Mandatinė komisija jo melu, kad yra karo pabėgėlis, patikėjo. Vaikinas kibo į mokslus. Kaip ir vidurinėje, taip ir institute buvo geriausias tarp geriausiųjų. Mokslus baigė 1962-aisiais, tačiau paskyrimus tuomet dalindavo, likus pusmečiui iki diplomų gynimo. Sulaukė pasiūlymo važiuoti dirbti į atominę zoną, bet supratęs, kad ten jo biografija bus kelis kartus perfiltruota, atsisakė. Tada, kaip geriausias studentas, gavo vadinamąjį laisvąjį diplomą – galėjo dirbti, kur tik nori.
Pavasarį, po diplomų gynimų, paaiškėjo, jog to „laisvojo“ diplomo reikia kažkurio ministro dukrai, tad lietuvis buvo paliktas dirbti institute. To L. Petreikis tai jau tikrai nenorėjo, todėl susirinko savo daiktus ir parbėgo į Lietuvą, kur jau buvo grįžusi jo sesuo su mama. Zita Rūta Petreikytė iš pradžių mokytojavo Kėdainių rajono Gudžiūnų, vėliau grįžo į Žemaitiją ir ėmė dėstyti fiziką Kulių, dar po kiek laiko – Plungės mokyklose (šiuo metu ji gyvena Plungėje). Jis pats apsistojo Plungėje, pas tetą Juzefą Rusienę. Atėjęs pas tuometinį Plungės ligoninės vyriausiąjį gydytoją Povilą Brezgį, paprašė darbo. Šis jį priėmė chirurgu, nors L. Petreikis buvo baigęs vadinamąjį gydomąjį fakultetą. Po trijų mėnesių jis paskambino buvusiems kurso draugams ir pasigyrė, jog gyvena ir dirba Lietuvoje, o šie jį apskundė instituto direktoriui. Netrukus… ligoninę pasiekė net dviejų (Rusijos ir Lietuvos) sveikatos ministrų įsakymai – atleisti jį iš darbo.
Po nemalonumų – Platelių ligoninės vyriausiojo gydytojo kėdė
Susikrimtęs jaunasis specialistas nuėjo pas gydytoją Paulių Filipovą ir pasiguodė, kas nutiko. Šis ir sako: „Gavai „laisvą“ diplomą? Tai ko tu lauki? Šįvakar dar yra traukinys į Maskvą, sėsk į jį ir važiuok. Nuvažiavęs drožk pas ministrą ir viską jam išaiškink. Pamatysi – viskas bus gerai.“ L. Petreikis taip ir padarė – į Maskvą išvažiavo dar tą patį vakarą. Ir pas ministrą pateko, ir viską jam papasakojo. Į Plungę jaunasis gydytojas grįžo su pažyma kišenėje, o joje buvo parašyta, kad L. Petreikis gali dirbti bet kurioje Sovietų Sąjungos vietoje.
Patenkintas pergale jis vėl nuėjo pas P. Filipovą – padėkoti. O šis jam ir sako: „Platelių ligoninėje (tais metais miestelyje buvo 20-ies lovų ligoninė) laisva vyriausiojo gydytojo vieta. Prašyk jos.“ Gavęs dar vieną patarimą, gydytojas juo pasinaudojo ir netrukus jau vadovavo Platelių ligoninei. Gavo ne tik darbą. Sukūrė šeimą – susituokė su odontologe Birute. Juodu užaugino du sūnus. Nerijus daug metų dirbo vieno Vilniaus policijos komisariato viršininku. Antrasis sūnus Marius pasuko tėvų pėdomis ir baigė Klaipėdos universiteto Sveikatos fakultetą. L. Petreikio žmona šiuo metu jau nebedirba, o jis pats iki šiol priima pacientus ne tik Plungės, bet ir Šilalės ligoninėse.
Tvirti dvasia
Kai kalbiesi su gyvais likusiais tremtiniais, sunku suvokti, jog visa tai – ne eilutės iš siaubo knygos, o tų žmonių išgyventa realybė. Dar sunkiau suvokti, kur slypi jų dvasios tvirtybė, padėjusi atlaikyti didžiausius, kokie tik gali būti, šalčius, badą, panieką, smūgius? Kaip, gyvendami tokiomis sąlygomis, jie sugebėjo baigti aukštuosius mokslus? Ir iš kur tas patriotiškumas, ta didžiulė meilė taip nesvetingai juos, grįžusiuosius, pasitikusiai Lietuvai? Lietuvai, į kurią jie ir pėsčiomis, ir vandeniu, ir geležinkeliais stengėsi grįžti. Bet kokia kaina grįžti į gimtąją šalį, iš kurios šiandieną bėga tūkstančių tūkstančiai. Matyt, sovietinėje ir posovietinėje visuomenėje gimusios kartos pametė meilės savo Tėvynei skiepą ir tapo vėjų lankstomomis vytelėmis. Ar kada nors dar turėsime ĄŽUOLŲ kartą, kuri visais keliais ir takeliais grįš į Lietuvą, kaip į ją grįžo tremtiniai?

3 komentarai(-ų)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...