Paminėtas mąstytojo jubiliejus

21705-8981Neseniai Žemaičių dailės muziejuje, Plungėje, surengtas vakaras, skirtas Justino Mikučio 95-erių metų jubiliejui paminėti. Apie Šateikių Rūdaičių kaime gimusį mąstytoją pasakojo dailininkas bei žurnalistas Vaidotas Žukas, kuris ne tik pristatė asmeniniame archyve saugomas J. Mikučio fotografijas, bet ir pasidalijo apie jį prisiminimais. Žurnalistui teko net keliolika metų bendrauti su iš mūsų krašto kilusiu mąstytoju.

Dviejų dalių filme „Agrastų vynas“, atskleidžiančio mūsų amžininko J. Mikučio gyvenimą, filosofines pažiūras, kultūros ir meno teorijas, mąstytojo atminimą įamžinęs žurnalistas pasakojo, jog J. Mikutis nėra tik žmogus. Esą tai – reiškinys, kuris aktualus iki šių dienų. „Kyla klausimas, kaip paprastas žmogelis, neturėdamas jokios materialinės bazės, palieka tokį gilų pėdsaką. Tačiau atsakymas paprastas – jis buvo laisvas žmogus, nesusijęs su tuometinės politikos aktualijomis. Jis aiškiai brėžė savo kaip mąstytojo ir kaip filosofo liniją, dėstė savo mintis, idėjas, kurios – iki šiol įdomios“, – pasakojo V. Žukas ir pridūrė, kad su gerbiamu mąstytoju bendrauti nebuvo lengva. Jis buvo sunkiai perkandamas žmogus.
Tačiau žurnalistas tikino buvęs užsispyręs. „Mane žavėjo šis žmogus. Jo mintys eidavo kaip bomba, jis buvo kupinas poetinės gyvasties, įvairių idėjų. Tačiau reikia pripažinti, su juo bendraujant, reikėjo turėti įžūlumo“, – žavėdamasis mūsuose gyvenusiu mąstytoju kalbėjo svečias.
V. Žukas pasakojo, jog su mąstytoju bendravo, kai buvo praėję maždaug penkiolika metų nuo jo grįžimo iš lagerio. Tuomet jis jau buvo vyresnis, tačiau  atmintis esą buvo stebėtinai gera. Ir pažiūros ribų neturėjo. Iki šiol žurnalistas prisimena J. Mikučio cituotus ilgiausius tekstus – Borisą Pasternaką, Johaną Volfgangą Gėtę, Julijų Slovackį, Marselį Prustą – originalo kalbomis.
Svečias prisiminė, jog J. Mikutis „sirgo“ už Lietuvos vietą Europoje, pasaulyje, kaimyninių tautų apsupty. Kaip jis sakė, bendraujant su Latvija lietuviai esą atlieka moters vaidmenį, o latviai – vyro; bendraujant su Lenkija – atvirkščiai. Šį moters ir vyro įvaizdį J. Mikutis projektavo net civilizacijų ir kultūrų kontekste. Jis sakė, kad Vatikanas, arba Vakarų Bažnyčia, yra vyriškojo prado, o Bizantija, Rytų krikščionybė – moteriškojo. O Rusija, bendraudama su Europa, atlieka moters vaidmenį.
Renginio metu prisiminta, jog J. Mikutis gimė 1922-aisiais Plungės rajone, Šateikių Rūdaičių kaime, ūkininkų Antano Mikučio ir Onos Benetytės šeimoje. Būsimajam mąstytojui teko mokytis Gintališkės pradžios mokykloje, kurią baigęs, mokslus krimto Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Baigęs pastarąją, metus ragavo mokytojo duonos.
1942-aisiais J. Mikutis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau jau po metų grįžo į gimtinę, mat universitetas buvo uždarytas. Tais pačiais – 1943-iaisiais – pradėjo dirbti mokytoju Šiemulių mokykloje, tuometiniame Kulių valsčiuje. Padirbus keletą mėnesių, likimas jį nubloškė į kitą mokymo įstaigą – Grigaičių pradžios mokyklą, Platelių valsčiuje.
Reikšmingi mąstytojui buvo 1945-ieji, kai jis buvo suimtas ir nuteistas pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį, pagal kurį buvo baudžiama už daugybę įvairių nusikaltimų. Tarp jų – tėvynės išdavimas, ginkluotas sukilimas, bandymas užgrobti valdžią, sabotažas kapitalistų naudai, antisovietinė propaganda ir agitacija, dalyvavimas antisovietinėse organizacijose ir kiti.
J. Mikutis 1946-ųjų birželio mėnesį buvo ištremtas į Uchtos lagerį. Vėliau perkeltas į Vorkutos lagerį Komijos respublikoje.
Į Lietuvą mąstytojas grįžo tik 1956-aisiais. Vilniuje dirbo gamykloje vertėju bei pozuotoju Dailės institute – dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje.
Tėvynėje J. Mikutis daug bendravo su daugybe šalies menininkų, mokslo žmonių, kuriems jis turėjo didžiulę įtaką. Vienas iš tų žmonių buvo ir žurnalistas bei dailininkas V. Žukas. Pastarasis iki šiol žavisi mąstytoju. Ne veltui jo atminimą yra įamžinęs ne tik minėtame filme, bet ir savo paveiksluose. V. Žukas sakė, jog iki pat J. Mikučio gyvenimo pabaigos jie palaikė artimą ryšį.
Anapilin mąstytojas iškeliavo 1988-aisiais. Jo amžinojo poilsio vietoje, Vilniaus Karveliškių kapinėse, pastatytas Viliaus Orvido iškaltas antkapinis paminklas „Nukryžiuotas Kristus“.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...