Nori susipykti su kaimynais? Užsiimk visuomenine veikla…

„Norime sužinoti, kur milašaitiškiams maudytis? Kas patogumus įsirengęs savo namuose, jiems problemų nekyla, o tiems, kurie jų neturi (tokių yra 10–15 šeimų), nėra kur maudytis, nors bendruomenė turi savo pirtį. Seniūnas skiria malkų, žmogų pirčiai kūrenti, tačiau bendruomenės pirmininkė sako: „Čia mano nuosavybė.“ Ten maudosi tik jos giminaičiai. Ar tikrai bendruomenės turtas – jau jos nuosavybė? Kodėl pas mus nėra nei eilinių, nei ataskaitinių susirinkimų? Norėtume, kad bendruomenei vadovautų jaunas žmogus, turintis naujų idėjų. Ir kad rūpintųsi kaimo švara, grožiu, kaip yra kitose bendruomenėse.“

Laiškas – anoniminis, tad pirmoji mintis buvo įmesti jį į stalčių ir pamiršti, nes jeigu žmogui tikrai tai rūpi, kodėl nenuėjus pas Milašaičių kaimo šeimų bendruomenės „Sruoja“ pirmininkę Rūtą Endrijauskienę ir neišklojus jai visko tiesiai į akis? Jeigu trūksta drąsos pasikalbėti su pirmininke ir žmogus nusprendžia rašyti į redakciją, kodėl reikia likti anonimu (redakcija laiško autoriaus pavardės, šiam pageidaujant, gali ir neskelbti)? Todėl ir peršasi mintis, jog pagrindinis anonimo tikslas – apjuodinti. Bet atsižvelgęs į tai, kad rašoma apie bendruomenės reikalus, „Žemaitis“ nusprendė, jog verta pasikalbėti su milašaitiškiais.
Pirmiausia pasikalbėjome su į redakciją užsukusia pirmininke R. Endrijauskiene. „Nežinau, kada ir kam esu pasakiusi, jog pirtis – mano nuosavybė. Ji – ne mano nuosavybė – bendruomenės, tačiau ir ne viešoji. Bendruomenė įsipareigojusi porą kartų per metus ją užkurti ir leisti išsimaudyti. Žiemą užkuriame dažniau, tačiau jeigu vietiniams nepaskambinu, jie neateina, nors skelbimai ir kabo. Seniūnas malkų tikrai skiria, bet žmogaus pirtį kūrenti – ne. Be to, kodėl skundikas neskaičiuoja, kad ne vien malkų reikia, bet ir pinigų sumokėti už darbą žmogui, kuris pirtį kūrentų, o vėliau viską sutvarkytų. O kur dar elektra!“
Moteris apgailestavo, jog bendruomenėje yra žmonių, kurių vienintelis tikslas – piktai įgelti ir sukelti chaosą. Dėl susirinkimų… „Ataskaitinius rengiame kas kelerius metus, tačiau tenka maldauti, kad žmonės į juos susirinktų. Gali kiek nori skelbimų pakabinti – nepadės. Kas nori, tas mūsų veiklą mato: ir bendruomenei skirtos patalpos sutvarkytos, ir stadioną turime, ir koncertą ne vieną ir ne du žmonės žiūrėjo. Ir patys koncertuojame, ir kiti pas mus atvažiuoja…“
Vos įsukę į Milašaičius, sutikome Nijolę Bendikienę. Išgirdusi, kas rašoma skunde, ši sakė: „Aš nusiskundimų neturiu. Moteriškė tikrai dirba. Ir susirinkimų būna. Pirties man nereikia, todėl į ją ir nevaikštau. Nežinau, ko tie mūsų žmonės ir nori.“ „Matyt, kažkas jau nebeišsitenka, – į pokalbį įsiterpė Petras Vidmantas (vyras nuomonę išsakė, bet fotografuotis nepanoro). – Dažnai į renginius vaikščioti aš laiko neturiu, o kadangi namuose yra visi patogumai, tai ir pirtimi nesidomiu. Nueinu į šventes, koncertus. Pretenzijų pirmininkei neturiu.“
Prie daugiabučio namo ūkinio pastato sutikome Vladą Duoblį. Jo nuomonė buvo kitokia. „Aš patogumų namie neturiu, tad labai norėčiau, kad ta pirtis veiktų. Turėtų būti leidžiama ne tik išrinktiesiems joje maudytis, bet visiems kaimo žmonėms. Aišku, ne už dyką – žmonės gali susimokėti. Žinočiau, kad šeštadienį ar sekmadienį pirtis dirbs, ateinu, susimoku ir nusimaudau. Kur dabar maudausi? Ogi anksčiau dirbau Milašaičių lentpjūvėje pas Artūrą Simanauską, tai jis iki šiol nusimaudyti leidžia. Kažkada ir į susirinkimus vaikščiojau – seniūnaičius rinkom. Dabar neinu. Kam ginčytis, nervintis. Pavyzdžiui, norėjom prie stadiono kelio ženklą pastatyti, tai R. Endrijauskienė į kalbas nesileido, o paskui seniūnas atvažiavo, apžiūrėjo ir liepė tą ženklą pastatyti. Savotiška ta mūsų pirmininkė…“
Irena Čiuželienė sakė, kad juokinga iš pirmininkės reikalauti, jog ši dar ir švara bei kaimo grožiu rūpintųsi. „Tai – pačių gyventojų reikalas. O pirmininkė, dirbdama vien iš idėjos, ir taip nemažai padarė. O kaip jai atsilygina? Pykčiu ir skundais. Žinoma, dirba ji ne viena. Padeda ir Saulius Pukinskas, ir A. Simanauskas, bet vis tiek didžiausias krūvis tenks R. Endrijauskienei, – kalbėjo moteris. – Ir ko tie žmonės nori, ko skundžiasi? Milašaičiai – kaimas, kuriame gyvena nedaug žmonių, todėl nelengva ką nors surengti. O ji pakviečia ir į giedojimus, ir į pamaldas, ir baidarių žygis buvo, ir koncertai vyksta, ir šventės. Ne kartą pas mus raseiniškiai, su kuriais draugaujame, svečiavosi.“
Milašaitiškė svarstė, gal žmonės pamiršo, kad mokykla buvo lūšna virtusi, kol jos nesutvarkė? „Suprantu, jog iš Europos Sąjungos lėšų sutvarkė, bet reikėjo ir projektą rašyti, ir jį įgyvendinti. Manote, moteriai lengva prižiūrėti, kad viskas vyktų taip, kaip turi būti? O dėl tos pirties… Gal kada pavargusi ką ir grubiau pasakė, negi dėl to skųstis reikia? Nemeluosiu, man ne kartą siūlė ateiti maudytis, tačiau aš nenorėjau – savo turiu. Manau, jog žmonės jau nebežino, ko ir norėti“, – atsiduso I. Čiuželienė.
Ne kas iš šalies, bet patys milašaitiškiai turi nuspręsti, kokios bendruomenės jie nori. Tam reikia visiems susirinkti ir susitarti. O jeigu žmones ne tik į susirinkimus, bet ir į renginius tenka po kelis kartus kviesti, gal tos bendruomenės niekam ir nereikia? Kartą apsispręstų, tai ir skųstis, ir skųsti nieko nebereikėtų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...