Gimusi tremtyje…

DSC_0829„Buvau devynerių, kai pirmąkart išvydau tėvų ir senelių kraštą“, – pasakojo į „Žemaičio“ redakciją užsukusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Plungės skyriaus vadovė Aniceta GRIKŠIENĖ. Jos mama Antanina Mockutė su savo seserimis Genovaite ir Bronislava bei motina Pranciška Mockiene 1948-ųjų gegužės 22-ąją buvo ištremtos į Sibirą.

„Mamai buvo tik devyniolika, o jos seserims – dar mažiau, kai vieną gegužės naktį, apie trečią valandą, atėję į namus kareiviai liepė rengtis ir eiti kartu su jais, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Pasiimti su savimi neleido nieko, esą nėra kada, o ir neturėjusios jos nieko gero.“ Ir motina su trim dukrom buvo nuvežtos į Šiaulių rajono Pavenčių geležinkelio stotį, o iš ten, sugrūstos į gyvulinį vagoną, kartu su daugeliu tokių pat pasmerktųjų išbogintos į tolimąjį Sibirą. Niekas joms taip niekada ir nepaaiškino, kodėl, už ką buvo atplėštos nuo gimtųjų namų, nuo artimųjų ir išvežtos be teisės sugrįžti.
Pranciška ir Pranas Mockai, A. Grikšienės seneliai, gyveno Dubikių kaime, Kuršėnų valsčiuje. Jie nebuvo turtingi – turėjo vos 12 ha žemės. Tais sunkiais tarybiniais laikais gyveno ramiai ir kukliai – su niekuo nebendravo, jokių reikalų su valdžia neturėjo. P. Mockus dirbo milicininku. Jo neištrėmė, nes tą lemtingąjį rytą buvo darbe. Tačiau žmonės pasakojo, kad jis iš darbo taip ir nebegrįžęs – dingęs kaip į vandenį… Nebematę jo daugiau nei kaimynai, nei artimieji, nei pažįstamieji. Net jo kapo nėra…
Alfonsas Grauslys, A. Grikšienės tėvas, kartu su seserimi Aldona bei jųdviejų motina Konstancija Grausliene tų pačių – 1948-ųjų – gegužės 22-ąją taip pat buvo be priežasties suimti ir išvežti į Sibirą, tik – iš Plungės geležinkelio stoties. Pasak pašnekovės, būsimojo vyro mama privaišino atėjusiuosius suimti, tad Grausliams buvo leista pasiimti su savimi daugiau maisto bei šiltesnių drabužių.
Kiti seneliai Konstancija ir Stanislovas Grausliai gyveno Juodėnų kaime, Plungės valsčiuje. Jie buvo ūkininkai ir turėjo daug žemės. Kai K. Grauslienę ir jos vaikus ištrėmė, vyras S. Grauslys jau buvo miręs.
Ir A. Mockienė, ir K. Grauslienė su savo vaikais, kaip ir daugelis kitų lietuvių šeimų,  buvo atvežtos į Buriatiją, Zaigrajevo rajoną, ir paliktos Ilkos gyvenvietėje, esančios miškų apsupty. Čia, į geležinkelio stotį, buvo atvežti net du ešelonai Lietuvos gyventojų (vienas suformuotas Plungėje, kitas – Panevėžyje). Pusę ešelono buvo išlaipinta Ilkoje. Čia palikta apie 300 šeimų, kurios apgyvendintos tuščiuose karo belaisvių japonų koncentracijos stovyklos pastatuose ir greitomis pastatytuose barakuose. Kita pusė ešelono tremtinių išlaipinta Čelutajaus geležinkelio stotyje. Tremtiniai buvo išskirstyti po daugelį miško pramonės ūkio kirtaviečių. Jie kirto mišką, buvo dažnai kilnojami iš vienos vietos į kitą.
Mockų bei Grauslių šeimos, kaip ir daugelis kitų tremtinių iš Lietuvos, gyveno kaimo Staraja Brianė gale po karo pastatytuose miško pramonės ūkiui priklaususiuose mediniuose barakuose, kai kurie – nedideliuose nameliuose.
 Devyniolikmetė Aniceta kartu su jaunesniąja seserimi Genovaite kirto mišką, plukdė sielius, o daugelis ten gyvenusių moterų dirbo pabėgių gamykloje. Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Alinantis darbas, badas, nepritekliai siurbte siurbė moterų sveikatą. Močiutei teko net elgetauti. Kartais ji gaudavo pieno, kruopų ar dar ko nors. Tačiau, nepakėlusi alinančių gyvenimo sąlygų, sunkiai susirgo ir dirbti jau nebegalėjo, o pati jauniausioji Bronislava buvo dar tik keturiolikos. Maisto davinį davė tik dirbančiosioms – taigi, dvi porcijas reikėjo dalyti į keturias dalis. Mažoji sesutė verkdavo alkana, tad mama pagailėdavo jos ir atiduodavo savo dalį. Dar labiau pasiligojusi dėl maisto trūkumo A. Mockienė mirė tremtyje ir tik 1990-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jos palaikai buvo parvežti ir palaidoti gimtinėje.
A. Grikšienės tėvas A. Grauslys, kaip ir mama, dirbo tame pačiame miške. Jis valdė traktorių – traukė mišką. Daugelis lietuvių dirbo miško sandėlyje – krovė rąstus į vagonus. Dirbdami tėvai ir susipažino, o 1956-aisiais gegužės 21-ąją susituokė. Tremtyje gimė keturi vaikai. Buvo atvažiavęs kunigas Petras Jasas iš Lietuvos. Jis A. Grikšienės tėvus sutuokė pagal visas katalikiškąsias tradicijas bei pakrikštijo tremtyje gimusius vaikus.
Nors jaunųjų Grauslių dukra Aniceta gimė Ilkoje, bet į mokyklą teko eiti į Starają Brianę, kuri buvo už kilometro nuo gyvenamosios vietos. Tad pradinių klasių mokinukė kiekvieną rytą, spaudžiant 40 laipsnių šalčiui, žingsniavo į mokyklą semtis žinių kartu su kitais lietuvių vaikais. Net žandai nušaldavo, kol ateidavo. Nors buvo dar maža, bet prisiminė, kaip mokytoja beveik kasdien sniegu trindavo nušalusius skruostus. Įsiminė ir dideli juodi suolai, surikiuoti eilėmis klasėje. Mergaitė mokėsi gerai, kalbėjo rusiškai.
A. Grikšienė prisimena siuntinius, kuriuos gaudavo iš Lietuvos, ypač laukdavo, kad atsiųstų obuolių, nes jie taip kvepėdavo, kad net ir dabar, praėjus tiek daug metų, atminty išliko jų kvapas. Pašnekovė šypsodamasi prisiminė, kaip mama juos slėpdavo tarp lubų sijų ir neduodavo iškart suvalgyti. „Kartą lipau nuimti dėžės su obuoliais ir nugriuvau, o obuoliai pabiro po visą kambarį. Labai išsigandau“, – įspūdžiais iš vaikystės dalijosi ji.
Vasarą kartu su kitomis tremtinėmis bei vietinėmis mergaitėmis Aniceta bėgdavo maudytis į Brianės upelį, kuris tekėjo netoliese, o ten susėdusios svajodavo apie ryškiaspalvius kaspinus, spalvotus pieštukus ir kitus gražius dalykus, kurių yra tik Lietuvoje. „Mama man įpindavo į kasas kaspiną, kurio pavydėjo visos mergaitės, o aš prižadėjau, kad, grįžusi į Lietuvą, būtinai nupirksiu ir joms atsiųsiu“, – apie savo mergaitiškas svajones pasakojo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Plungės skyriaus vadovė.
Kaip pasakojo mama, grįžti į Lietuvą labai norėjo, bet bijojo alinančios kelionės, nes nerimavo dėl ką tik gimusio vaiko gyvybės – jai įsiminė vaizdas, kaip, 1948-aisiais vežant juos į Sibirą, traukinio vagone iš alkio ir bado mirusius vaikus išmesdavo per langą, o jų kūnelius draskydavo alkani šunys. Mama laukė, kol mažylis paūgės ir sustiprės. Į Lietuvą tėvai grįžo tik 1961-aisiais. Apsistojo tėvelio gimtinėje – Juodėnų kaime. Tik vėliau pasistatė namą Prūsaliuose ir persikėlė ten gyventi.
 Grįžusiuosius valdžia pasitiko labai nepalankiai. Tėvai ilgai negalėjo rasti darbo. Niekas nenorėjo turėti reikalų su „liaudies priešais“. Tik 1962-aisiais A. Grauslys įsidarbino melioracijos įmonėje, kur išdirbo daug metų. A. Grauslienę priėmė į kolūkį dirbti lauko darbininke, nes valdžia pagailėjo mažų vaikų. Jau buvo gimęs penktas Grauslių vaikas.
Daug nuoskaudų teko patirti, daug kartėlio ašarų nuryti, kol buvo iškovota laisvė ir nepriklausomybė, ir grįžusieji iš tremties galėjo lengviau įkvėpti. „Mano tėvai, būdami toli nuo gimtinės, nepasidavė ir, iškentę šaltį, badą, nuoskaudas bei pažeminimus, leido suprasti, kad nieko nėra svarbiau už laisvę ir meilę savo šaliai“, – pasakojo A. Grikšienė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...