Paskutinis Žemaitijos partizanas: tarp legendų ir tikrovės

21705-9310Apie 1952-uosius, kai daugelis partizanų jau buvo sugauti ar nužudyti, saugumiečiams ramybės nedavė viena pavardė – Stanislovo Bedaukio. Dešimtmetį NKVD ieškotas ir persekiotas Alsėdžių partizanų būrio vadas jiems tapo tikru galvos skausmu, mat šis mėgo iš savo persekiotojų pasišaipyti ir juos paerzinti. Apie S. Bedaukio gyvenimą būtų galima sukurti veiksmo ir įtampos kupiną filmą, o jį patį drąsiai galima vadinti labiausiai legendomis apipintu mūsų kraštuose kadaise gyvenusiu herojumi. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po S. Bedaukio mirties, yra nelengva atskirti, kurios istorijos apie jo žygdarbius yra tikros, o kurios, metams bėgant, kiek pagražintos ar išgalvotos, tačiau aišku viena: nė vienas kitas rezistencinės kovos dalyvis taip ryškiai neįsirėžė į vietos žmonių atmintį bei sąmonę.

(Pabaiga. Pradžia – 56-ame „Žemaičio“ numeryje)
Husaras, ūkininkas, šaulys, partizanas
Rašytojas K. Saja minėtame „Saulutės“ straipsnyje šmaikščiai aprašo netikėtą susidūrimą su S. Bedaukiu. „Taigi vieną 1947-ųjų vasaros sekmadienį aš, Antanas Stembras ir Antanas Gailius iš Lieplaukės bažnyčios ėjom ne įprastu keliu, o gelžkelio bėgiais – nenorėjom, kad mus kas matytų, kaip nešamės „Kario“ vienerių metų komplektą, o Stembras – didelį būgną: jo dvi netekėjusios seserys, matyt, norėjo pasišokti. Iš tankių pagelžkelės eglaičių išlindo du ginkluoti vyrai. Apsidžiaugėm, kad ne stribai: būčiau praradęs skolintą „Kario“ komplektą. Vyresnis partizanas buvo vidutinio ūgio, su ūsų kuokšteliu panosėj, man rodės, nebejaunas ir panašus į paprastą valstietį. Tai ir buvo Stanislovas Bedaukis…“
K. Saja, sutiktąjį palyginęs su paprastu valstiečiu, beveik nesuklydo, nes S. Bedaukis prieš karą, grįžęs iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje Kaune, kur buvo paskirtas į husarų pulką, kurį laiką ramiai ūkininkavo Alsėdžių apylinkėse, laisvu nuo ūkio darbų laiku vadovavo Alsėdžių šauliams. O prasidėjus neramumams, kartu su daug kitų jaunų vyrų pasitraukė į miškus. Ypač taiklus, apsukrus ir bebaimis vyras netrukus buvo pastebėtas ir paskirtas vadovauti Žemaičių apygardos Alkos rinktinei.
„Buvo labai reiklus sau ir kitiems, visada pasitempęs. Ir iš kitų reikalavo negerti degtinės, nelėbauti, visada būti pasiruošus“, – taip garsųjį partizaną apibūdina šaulys S. Jundulas, ne vieną S. Bedaukio būrio partizaną matęs vaikystėje apsilankant jo tėvų namuose Paburgės kaime. Pats S. Bedaukis gimė Telšių rajone, Eidintaičių kaime (ant namo, kuriame jis gimė, vėliau S. Jundulo rūpesčiu buvo pakabinta ir pašventinta atminimo lenta). Ūkininkai Elžbieta ir Kazys Bedaukiai turėjo tris sūnus: Kazimierą, Stanislovą ir Aleksandrą. Tėvui anksti mirus, motina dar kartą ištekėjo už stambaus ūkininko Aleksandro Šakio iš Juodėnų kaimo, Alsėdžių valsčiaus. Antroje santuokoje gimė trys dukros Ona, Joana ir Liudgarda bei sūnus Adomas.
S. Bedaukis buvo vedęs Sofiją Taniukaitę, tačiau 1944 m. jų santuoka buvo nutraukta. Kalbėta, kad santuokoje gimė ir po tėvų skyrybų su motina liko gyventi jųdviejų sūnus. Kai kas teigė, jog būta ir dukros, tačiau daugiau apie šių žmonių likimus nežinoma. O apie patį S. Bedaukį sklandė nemažai legendų. Ne vieną jų ir dabar dar papasakotų senieji Alsėdžių ir Platelių apylinkių, o gal ir Plungės gyventojai.
Vieną dieną – kostiumuotas, kitą – skarmaluotas
K. Saja savo straipsnyje pasakoja vieną istoriją, kaip kartą saugumiečiai suuodę, jog S. Bedaukis slapstosi vienoje troboje prie Alsėdžių ežero. Supratęs, jog prie sodybos artėja enkavedistai, S. Bedaukis, apsivilkęs paprastais kaimiškais kailiniais (buvo žiema), pats išėjo jų pasitikti. Du kareiviai jį sustabdę ir pareikalavę dokumentų. „Bedaukis nusimovė pirštines, šlept, numetė ant sniego, tuoj išsitrauks ir dokumentus. Kareiviai riktelėjo, kad jis nejudėtų. Patys apieškojo, ar neturi ginklo, rado kišenėj kažkokius popierius ir, sukišę nosis, ėmė žiūrinėti. Bedaukis tuo tarpu pasiėmė savo pirštines, o vienoj iš jų – nedidelis brauningas. Taukš taukš, ir į kojas. Tuos du nupylęs ar sužeidęs, o pats pasprukęs.“
S. Jundulas taip pat prisimena kartą girdėjęs, kaip S. Bedaukiui pavykę pasprukti iš apsupties Dišlių miške. Susišaudymo metu saugumiečiams nė į galvą nešovė, kad per mišką einantis, rusų karininko uniformą vilkintis ir įrėmęs pistoletą kitam partizanui į galvą vyras yra jų seniai ieškomas S. Bedaukis. Pamanę, kad jis – vienas iš jų, tad ir nestabdę, o kad buvo apkvailinti, supratę tik tada, kai tų dviejų jau ir pėdsakai buvo ataušę.
Pasakojama, kad net tada, kai ant kojų buvo sukeltas visas saugumas, o apylinkes šukavo 28 saugumiečių pasamdyti sekliai, kuriems buvo pavesta sugauti S. Bedaukį ir pristatyti gyvą ar mirusį, jis sugalvodavęs, kaip pavedžioti savo persekiotojus už nosies. Pavyzdžiui, persirengęs rusų kareivio uniforma, ateidavęs pavalgyti į kurią Plungės valgyklą, kur vidurdienį būdavo tiršta įvairiausio rango kariškių ir saugumiečių, o pavalgęs ant stalo palikdavęs raštelį, kad čia pietavęs S. Bedaukis.
Panašių raštelių, pranešdavusių, kokią dieną S. Bedaukis pasirodys Plungėje, įkrisdavę ir į pareigūnų pašto dėžutes. Tada šie siausdavę po miestą, stabdydavę vos ne kiekvieną praeivį, tačiau likdavę nieko nepešę, o pašto dėžutėje radę kitą laiškelį, pranešantį, kad jų ieškomasis sėkmingai perėjęs miestą, raudavęsi plaukus nuo galvų.
Negelbėjo, bet ir nedavė įsakymo sušaudyti
„Vieną 1946 metų vasaros dieną, apie 10 val., Kęstaičių miške S. Bedaukio vyrai atėmė vežamus atlyginimus Alsėdžių stribams, palikdami pakvitavimą – „Paėmė Bedaukis“. Jis viešumoje pasirodydavo persirengęs tai aukšto rango KGB karininku, tai apiplyšusiu valstiečiu, jojančiu ant vargano arklioko. Jį matydavome su barzda ir be barzdos, apsivilkusį gražų juodą kostiumą arba čigonės skarmalus“, – taip savo bendražygį minėtame Z. Paulauskaitės straipsnyje prisiminė partizanas Alfonsas Norkus-Žilvitis.
Vis dėlto Alsėdžiuose ir jų apylinkėse galima sutikti žmonių, kurie S. Bedaukį ir jo būrio partizanus prisimena kaip… šaltakraujus plėšikus ir net žmogžudžius. Savo vardo ir pavardės nenorėjusi atskleisti alsėdiškė (moteris baiminasi, kad jos pasakojimas gali nepatikti tų įvykių dalyvių artimiesiems) „Žemaičiui“ pasakojo, jog 1948 metais S. Bedaukis su savo bendražygiais užgriuvęs jos tėvų ūkį, būvusį netoli Alsėdžių. Partizanai žinojo, jog karo metais tėvas ūkyje slėpė tris žydes, tad pareikalavo, jog šeima atiduotų tų moterų auksą.
„Jokio aukso nebuvo, bet jie nė girdėti nenorėjo. Iškrėtė visus namus, susirinko viską, ką rado vertingesnio. Pasikinkė tėvo arklius, nušovė ir į vežimą susimetė kiaules. Likome pliki basi. Lyg šiandien atsimenu, kaip trys tame būryje buvusios moterys iš mano tetos glėbio išplėšė visas jos sukneles“, – pasakojo alsėdiškė. Tuo metu jai buvo septyneri. Jos broliams – dar mažiau. Šių užpuolikai nelietė, o ją, septynmetę, bandžiusią sprukti iš trobos per langą, pagavo ir sumušė. Moteris pasakojo, kad po šio užpuolimo pradėjo blogėti jos sveikata, pasidarė sunku judėti, o po kiek laiko ją visą suparalyžiavo. Tik po Klaipėdos ligoninėje praleistų metų ji vėl atsistojo ant kojų.
Šiame užpuolime, alsėdiškės žodžiais, dalyvavo ir pats S. Bedaukis. Jis nei plėšė, nei mušė, tik iš šalies stebėjo plėšikaujančius savo būrio draugus. Negelbėjo užpultųjų, bet įsakymo sušaudyti juos taip pat nedavė. „Kas dabar žino, kodėl tada jis taip elgėsi. Girdėjau, kad vėliau jis pasitraukė iš būrio. Gal jau tada nebegalėjo suvaldyti savo bendražygių“, – spėliojo moteris. Po šio užpuolimo jos
tėvai nutarė persikelti gyventi į Plungę. Čia apsistojusius vargšus beturčius gelbėjo ir šelpė… žydai.
Į senelio brolio žūties vietą atvedė atsitiktinumas
Neseniai Plungės šaulių rūpesčiu S. Bedaukio ir S. Miklovaitės žūties vietoje buvo pastatytas ir pašventintas naujas paminklas. Iškilmėse dalyvavo ir dvi S. Bedaukio giminaitės – jo brolio Aleksandro anūkės J. Šereivienė ir G. Vainavičiūtė. Pastaroji vėliau „Žemaičiui“ sakė, jog į šią iki tol joms nežinomą vietą jas atvedęs atsitiktinumas. Klaipėdoje gyvenanti moteris pasakojo, jog apie garsųjį senelio brolį jos mama sovietmečiu nieko nepasakojo, o vėliau, užklupus sunkiai ligai, šią paslaptį nusinešė su savimi į kapus.
„Tik vėliau, kai susigrąžinome giminės žemes Eidintaičių kaime, pamatėme ant trobos tebekabančią atminimo lentą, žyminčią, jog čia gimė garsus partizanų vadas S. Bedaukis. Pagalvojau, jog jei tą lentą kažkas pakabino, vadinasi, kažkas domėjosi mano senelio broliu ir jo likimu. Pavyko sužinot, jog tuo rūpinosi plungiškis šaulys S. Jundulas. Iš Klaipėdos šaulių gavau jo telefono numerį, paskambinau jam ir išgirdau, jog ruošiamasi šventinti naują paminklą S. Bedaukio žūties vietoje. Taip su sese ten ir atsidūrėme“, – pasakojo G. Vainavičiūtė.
Moteris apgailestavo, jog neišliko jokių dokumentų apie giminaičius iš mamos pusės. Tik girdėjusi, kad keli senelio broliai tarpukariu išvyko į Ameriką laimės ieškoti, tik jos senelis Aleksandras pasilikęs, nes nenorėjęs niekam tėvų žemės atiduoti. Vėliau jo šeimą ištrėmė į Sibirą. „Mamai buvo jau 20 metų, kai grįžo iš tremties. Buvo tokie laikai, kad negalėjai niekam pasakoti nei apie tremtį, nei juo labiau apie giminystę su partizanu. Todėl viskas ir liko užmaršty“, – apgailestavo moteris.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...