Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2664Rietave gyvena žmogus, kurį vienas kitas vietinis retkarčiais vis dar Stasiu Mockumi pašaukia. Ši pavardė jį lydėjo nuo vaikystės. S. Mockumi vadinamas baigė ir vidurinę mokyklą, ir technikumą, ir ne vienoje darbovietėje spėjo padirbėti. Tačiau kartą Rietave sovietinis saugumietis (dėl raudonų plaukų Raudonšeriu pravardžiuotas) prie jo tarsi erkė prikibo ir reikalavo prisipažinti, kad jis – ne S. Mockus. Šis, kaip beišmanydamas, gynėsi. Neįtikino – netrukus jį iškvietė į Plungės KGB ir pareikalavo pasakyti, kas jis toks ir kokia tikroji jo pavardė? Rietaviškis suprato – jo paslaptis saugumiečiams jau žinoma. Jis iš tiesų nebuvo joks S. Mockus. Jis – Algimantas Kazimieras Juozaitis, kurio tėvas Kazimieras Juozaitis – Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas, profesionalus kariškis, dar 1928-aisiais apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1939-aisiais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Mama – Jadvyga Regina Gintilaitė – taip pat buvo partizanė. NKVD agentui išprovokavus, 1947-aisiais, gruodžio 1-ąją, Telšių rajono Pareškečio kaime abu žuvo nuo kito partizano rankos.

Suvalkietis karininkas laimę rado Žemaitijoje
Rietaviškio tėvas Kazimieras Juozaitis buvo profesionalus kariškis. Suvalkietis. Gimė 1903-aisiais stambaus ūkininko šeimoje Marijampolės apskrityje, Veiverių valsčiuje, Skriaudžių kaime. Augo daugiavaikėje šeimoje. Jie buvo penki broliai ir keturios seserys. Du Kazimiero broliai – taip pat nepriklausomos Lietuvos karininkai, trečiasis – kunigas, o ketvirtasis išvažiavo į Ameriką, ten įsikūrė ir liko visam gyvenimui. Visa Kazimiero šeima išsibarstė, ir kiekvienas gyveno savo gyvenimą. Baigęs Marijampolės realinės mokyklos šešias klases, K. Juozaitis 1926-aisiais buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Taigi ir jis išėjo iš tėvų namų.
Po metų K. Juozaitis įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1930-aisiais ir buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką, o netrukus – į 4-ąjį artilerijos pulką jaunesniuoju karininku. Dar po metų tapo jaunesniuoju leitenantu. Kai 1933-iaisiais baigė Aukštųjų karininkų kursų Artilerijos skyrių, jam suteiktas leitenanto laipsnis. Dar po metų baigė fizinio lavinimo kursus ir nuo 1937-ųjų jis jau – kapitonas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likvidavus Lietuvos kariuomenę, K. Juozaitis paskirtas 184-osios šaulių divizijos 617-ojo haubicų artilerijos pulko baterijos vadu. Kilus Antrajam pasauliniam karui, iš armijos pasitraukė.
Tokie – sausi, dokumentais pagrįsti faktai. Tačiau už jų daug kas slypi: pažintis su būsimąja žmona, Jomančių (Rietavo valsčius) dvaro šeimininkų dukra Jadvyga Regina Gintilaite. Su ja K. Juozaitis susipažino, kai buvo paskirtas į Plungėje dislokuotą artilerijos pulką. Plungėje gimė ir jųdviejų sūnus Algimantas Kazimieras. Prasidėjus karui, tėvas buvo prie Varėnos, poligone, kur pateko į savotiškas žnyples – tarp rusų ir vokiečių. Rytą vokiečiai atskyrė ir paleido lietuvius. Šeima karą praleido savo ūkyje Žemaitijoje, Jomančių dvare, kur turėjo 20 hektarų žemės. Pačioje karo pabaigoje, 1944-aisiais, gimė antrasis sūnus – Gediminas Viktoras.
Liko vienintelis kelias – į mišką
Kas nutiko, kad Juozaičių šeima liko savo ūkyje? Gal todėl, kad statėsi namą? Ūkinis pastatas jau buvo pastatytas, suruošta medžiaga kitiems pastatams, tad gal tai trukdė keliauti į nežinomybę? Rietaviškis sakė, jog, baigiantis karui, tėvai ruošėsi išvažiuoti į Ameriką, kur jau buvo išvykę kai kurie tėvo šeimos nariai. Tačiau kažkodėl jis vis delsė ir delsė, o kai susiruošė, rusai prie Šiaulių pralaužė frontą. Taip jiems ir nepavyko niekur išvykti.
Kiek prisimena pats A. K. Juozaitis (jam 1944-aisiais buvo septyneri), naujoji sovietų valdžia jo tėvų sodybos neaplenkdavo. Stribai netikėjo motinos paaiškinimais, kad vyras išvykęs ir nežinia, kada grįš. Jie čia pasirodydavo taip dažnai, jog tėvui slapstytis kaskart darėsi vis sunkiau. Rietaviškiui ypač įstrigo vienas atvejis, kai stribai apsupo jų sodybą ir reikalavo pasakyti, kur šeimininkas. Rėkavo, grasino. Mama tylėjo. Tylėjo ir ant rankų laikomas mažasis broliukas. Jis pats sustingęs stovėjo šalia mamos. Buvo baisu. Tąkart – tikrai buvo labai baisu.
Vieną naktį į namus grįžo tėvas. Į vežimus sukrovė tiek turto, kiek galėjo pavežti, ir jie išvažiavo į… mišką, Ten, tarp Stalgėnų ir Milašaičių,  jo tėvas buvo subūręs partizanų būrį, kuriam pats ir vadovavo. To miško viduryje gyveno eigulys V. Gečas, pas kurį A. K. Juozaitis su mama ir apsistojo. Tėvai pasirūpino ir mažuoju jo broliuku Gediminu. Kadangi jis buvo per mažas gyventi miške, sūnelį jie patikėjo auginti svetimiems. Prie Sausdravo gyveno keli ūkininkai, girininkas, tad ten gyvenančiai moteriai Juozaičiai ir paliko auginti savo jaunylį. O Algiukas (taip jį vadindavo tėvai) su mama liko pas eigulį. Mama tai išeidavo, tai vėl grįždavo į sodybą. Vaikas eigulio sodyboje praleido visą vasarą.
Kaip Algimantas Stasiu tapo
Kartą atėjo mama ir jį išsivedė. Tik vėliau Algiukas sužinojo, kad, pasklidus kalboms, jog pas eigulį gyvena kažkoks vaikas, ir eiguliui, ir jam kilo pavojus. Oho, kaip stribai būtų džiūgavę, jeigu į jų rankas būtų pakliuvęs partizanų vado K. Juozaičio sūnus. Turėdami jį, iš miško išviliotų ir tėvus. Todėl, kilus bent mažiausiam pavojui, tėvai vaiką išvesdavo kitur. Pirmąkart, išėję iš eigulio, juodu su mama apsigyveno pas partizanus. Septynmečiui patiko gyventi miške, miegoti žeminėje ar palapinėje. Kokiam vaikui tai nepatiktų? Čia jis šnekučiuodavosi su partizanais ir labiau už viską geidė bent palaikyti jų ginklus. Tačiau tai negalėjo ilgai tęstis, nes stribai, KGB ir kariškiai vis dažniau ir tūžmingiau puldinėdavo partizanus, tad šiems tekdavo trauktis, lindėti krūmuose ar pelkėse. Jie – vyrai, pasirinkę tokį gyvenimą, o jis – vaikas, kuriam reikėjo namų ir ramaus gyvenimo.
Iš miško J. Juozaitienė sūnų išvedė ir įkurdino pas ūkininkę Gricienę, kuri gyveno priešais Grumblius, prie geležinkelio. Po kiek laiko ši berniuką nuvedė į Stanelius, pas mokytoją. Pasklidus kalboms, kad iš kažkur atsirado svetimas vaikas, A. Juozaitis vėl pateko pas Gricienę, tada – pas Jazdauskus, kurių duktė buvo partizanė. Teko vėl gyventi pas tą patį eigulį ir Skurvydų plytinėje, ir pas Drobavičius Smilgių kaime. Metus blaškytas vaikas neturėjo jokių dokumentų. Galų gale jis pateko į Medingėnus, pas Zigmą ir Barborą Burbus. Šie augino penkis savo vaikus, tad tarp jų nebuvo sunku svetimą paslėpti. Būtent čia jis iš Algimanto Kazimiero Juozaičio virto Stasiu Mockumi.
Kai aplankyti atėjusių tėvų ar Z. Burbos vaikas klausdavo, kodėl jis turi atsiliepti šaukiamas kitu vardu ir visiems sakyti, kad jo pavardė – Mockus, suaugusieji, tarsi susitarę, atsakydavo: „Taip reikia.“ Vaikas daugiau ir neklausinėdavo – džiaugdavosi tėvų atneštomis lauktuvėmis: drabužėliais, saldainiais, medumi, o labiausiai – tėvo dovanotu peiliuku. Tėvai dažniausiai ateidavo naktį. Pažadindavo jį ir visi džiaugdavosi tomis trumpomis laimės akimirkomis. Tačiau prie naujojo vardo Algiukui sunkiai sekėsi priprasti. Ne kartą, išgirdęs, jog kažkas šaukia Stasiuką, vaikas apsidairydavo ieškodamas, ką tokį čia šaukia. O Burbai visiems aiškino, jog priglaudė giminaičio nuo Varnių sūnų. Esą jo tėvai turi daug vaikų ir nesugeba visų išmaitinti. Medingėnuose, jau tapęs Stasiu Mockumi, jis pradėjo lankyti mokyklą.
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...