Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2607(Tęsinys. Pradžia Nr. 60)
Iš Stasio Mockaus Algimantu Kazimieru Juozaičiu rietaviškis vėl tapo po to, kai KGB Plungės bažnyčios knygose rado įrašą apie jo gimimą. Iš pradžių, kai tik saugumiečiai išsiaiškino, kas jis toks, dokumentuose buvo įrašytos abi pavardės ir trys vardai. Tiesa, S. Mockus gan ilgai nė neįtarė, kad kažkas juo domėtųsi. Kai pasiblaškęs ne vien po Lietuvą, bet ir po SSRS platybes, apie 1958-uosius parvažiavo į Rietavą, išgirdo, jog iš tremties iki tol vis dar negrįžo jį, vaiką, kažkada priglaudę ir kelis mėnesius globoję senukai Drobavičiai iš Smilgių kaimo. Nieko nelaukęs, jis iškeliavo į Sibirą. Neprašydamas leidimo ir su niekuo apie tremtinius nekalbėjęs (tuomet vis dar S. Mockus), nuvažiavo į Sibirą, įsisodino Drobavičius į traukinį ir parvežė į Lietuvą, į Smilgius. Taip atsidėkojo jį priglaudusiems tiems geriems žmonėms. Gal ir keista, bet niekas senukų nepasigedo ir neieškojo. O paties S. Mockaus, kaip vėliau paaiškėjo, KGB net labai ieškojo. Ir pagaliau rado…
Rietaviškį išdavė Raudonšeris
Kas jis toks, pirmiausia (kaip minėta ankstesnėje publikacijoje) išsiaiškino KGB darbuotojas, kurį dėl rausvų plaukų rietaviškiai buvo praminę Raudonšeriu. Žmonės kalbėjo, kad šis vakarais mėgsta šlaistytis apie palanges ir stebėti, ar kas nors nesiklauso „Amerikos balso“. Matyt, jam kažkas ir prasitarė, jog S. Mockus – visai ne Mockus. Pasikvietęs jį pas save bandė iškvosti – reikalavo pasakyti, kokia tikroji jo pavardė. Tačiau A. K. Juozaitis  išsigynė ir tikino, kad jis – S. Mockus ir niekas kitas. Neįtikino. Raudonšeris informaciją perdavė į Plungę. Dabar rietaviškiui daugiau negu aišku, kad saugumiečiai tuomet tikrai jį sekė. Todėl jiems visai pagrįstai turėjo kilti klausimas – ko tas S. Mockus vis į Telšius pas Liudviką Gintilienę važinėja? KGB nebuvo paslaptis, jog telšiškė – Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Kazimiero Juozaičio žmonos J. R. Juozaitienės motina. Tad ko tam S. Mockui iš jos reikia?
L. Gintilienė kurį laiką augino Algimanto brolį Gediminą Viktorą. Šis taip pat nešiojo svetimą pavardę, kurią turėdamas net sovietinėje armijoje tarnavo. Pas močiutę po ilgų išsiskyrimo metų broliai ir susitiko. Ir iš naujo susipažino. Kaip sako rietaviškis, jo močiutė buvo… kietas riešutėlis. Grįžusi iš tremties, sugebėjo atsiimti savo buvusį namą Telšiuose, kuriame ir gyveno. Taigi KGB agentams nebuvo sunku sumegzti palaidus galus ir suprasti, kas iš tiesų tas S. Mockus yra. Juos gal stebino tik tai, jog tiek metų jie šito nesuprato. Per apklausą Plungės KGB jam tapo aišku, kad paslaptis išaiškinta. Nebeliko nieko kito, kaip tik pasakyti tiesą. Taigi daug vandens nutekėjo, kol jis vėl ėmė vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde.
Laikėsi įsikibęs vilties, jog tėvai pabėgo į užsienį…
Daug vandens turėjo nutekėti ir iki tol, kol jis patikėjo, jog abu tėvai – tikrai žuvę… Tais, 1947-aisiais, kai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje buvo nušauti A. K. Juozaičio tėvai, jam tebuvo dešimt metų. Išgirdęs šnekas, kad abiejų Juozaičių nebėra tarp gyvųjų, vaikas tuo nenorėjo tikėti. Jis tvirtai tikėjo, kad abu jo tėvai  tikrai gyvi. Viltį stiprino ir tai, kad netrukus pasklido kalbos, jog esą partizanai specialiai paleido gandą apie abiejų Juozaičių žūtį, nors iš tiesų šie esą per Lenkiją pabėgo į užsienį. Tos kalbos dešimtmečiui ir buvo vilties kibirkštėlė, nes jo vaizduotėje tėtis buvo tikras didvyris. Toks, kuris tikrai negali žūti, kuriam niekas nebaisu ir jis nugali net pačius didžiausius priešus.
Vaiko vaizduotė nedaug nuo tiesos tenuklydo. K. Juozaitis tikrai buvo išvaizdus ir stiprus vyras. Jau minėtoje Antano Ruškio knygoje „Raudonosios katorgos keliais“ apie K. Juozaitį rašoma: „Dirbant miškininku, teko pažinti daug eigulių ir su jais pabendrauti. Sužinojome, kad Plungės miškuose slepiasi nemažai įvairaus amžiaus vyrų. Tarp jų ir kariuomenės kapitonas Juozaitis, kuris renka patikimus vyrus. Juozaitis buvo šaunus, aukštas, energingas Lietuvos karininkas, tvirtai pasisakęs prieš bolševizmą kariuomenėje ir visuomenėje, todėl, sugrįžus Raudonajai armijai, buvo labai ieškomas kaip pavojingas priešas. Persekiojo ir jo žmoną. Jai irgi nieko kito nebeliko, kaip slėptis su mažu ketverių ar penkerių metų sūneliu…“
Dešimtmečio tikėjimą stiprino dar ir tai, kad jis žinojo, jog nušauti partizanai numetami miestelių aikštėse, kiti – ištremiami, o jo tėvų nei tarp vienų, nei tarp kitų buvo. Tačiau mažą vaiko  širdelę vis graužė skausmo kirminas: kodėl jį paliko, kodėl nepasiėmė kartu, juk būdamas daug mažesnis su partizanais gyveno ir nesiskundė. Jis tikėjo ir laukė, kad išauš diena, kai tėvai ateis jo pasiimti.
Reikėjo gyventi toliau
Mirė Stalinas, slopo partizaninis judėjimas, vienas po kito iš Sibiro ėmė grįžti  tremtiniai, o apie jo tėvus – niekas nieko nežinojo. A. K. Juozaitis svarstė: jeigu jie pabėgo į užsienį, kodėl neperduoda bent menkiausios žinelės? Tiesos tuomet jam niekas nesakė, bet šnabždesiai, kad Juozaičiai į jokį užsienį nepabėgo, o juos nušovė ne kas kitas, bet savi, pasiekė ir jo ausis. Į paauglio širdį įsismelkė šaltis ir baisi nuojauta – jų tarp gyvųjų nebėra. Vijo šią mintį kuo tolyn, bet nerimas vis augo, kol pagaliau vaikinukas labai aiškiai suvokė – vilties nebeliko. Buvo be galo sunku, tačiau reikėjo mokytis, reikėjo gyventi toliau.
Pas medingėniškius Burbus S. Mockumi „pakrikštintas“ A. K. Juozaitis gyveno tol, kol baigė Medingėnų septynmetę. Tada išvažiavo į Klaipėdos amatų mokyklą, o iš ten – į Kauno amatų mokyklą, kur mokėsi tekintojo amato. Kaip pats sako, profesija nepatiko, bet teko susitaikyti – kito pasirinkimo tuomet nebuvo. Visus, baigusiuosius mokslus, įdarbino Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje, kuriai mokykla darbininkus ir ruošė. Dirbant „Pergalėje“, atvažiavo keli vyrai ir pakvietė jaunus vaikinus važiuoti į Rusiją – pinigų užsidirbti. O kas nenori pinigų? Ypač kai tie verbuotojai taip gražiai suokia…
Rietaviškis ir dar kokie penki ar šeši jauni vyrai tomis kalbomis patikėjo ir išvažiavo. Pirmiausia juos nuvežė į Chakasijos autonominę sritį, kiek vėliau – prie Sajanų kalnų, kur jie turėjo pastatyti naftos bazę. Važiavo traukiniu tol, kol bėgiai baigėsi. Visiems buvo netikėta, kai tada tuos vagonus visai nuo bėgių nukėlė, liepė apkasti ir pasakė: „Čia bus jūsų butai.“
Iš šachtų… į Kareliją
Vaikinas šiaip ne taip pusmetį ištvėrė. Važinėjant po tą kraštą, už kokių 10 kilometrų rado tremtinių. Susipažino. Sužinojo, jog netoli yra Černogorskas, kuriame veikia apie 15 šachtų. Nusprendęs, jog laikas kelti sparnus, išlėkė ten ir įsidarbino šachtoje. Tačiau, kaip žmonės sako, bėgdamas nuo vilko ant meškos pataikai. Taip ir jam nutiko. Dabar net įsivaizduoti sunku, kaip tais metais atrodė Rusijos šachtos. Ne darbas, o tikras pragaras, kuriame žmogus – nieko nereiškė. Be to, už sunkų darbą dar sunkesnis buvo namų ilgesys, tad po kelių mėnesių jis patraukė atgal į Lietuvą.
Grįžęs įstojo mokytis į Vilniaus miškų technikos mokyklą ir ten įgijo traktorininko specialybę. Kai tik mokslai baigėsi, juos iškart išsiuntė į Kareliją, kur tuo metu Lietuva sau mišką ruošdavo. Ir vėl – toli nuo namų. Iš pradžių vaikinui gal ir patiko šiek tiek pasiblaškyti po pasaulį, pamatyti, kaip kituose Sovietų Sąjungos kampuose žmonės gyvena. Be to, jis turėjo paslaptį, kuri, kaip kuždėjo nuojauta, vieną dieną gali išlįsti tarsi yla iš maišo. Kai esi svetimame krašte, rizika, jog išaiškės, kas tu toks esi – mažesnė, tačiau širdis traukė į savo kraštą, į savo namus.
        (Bus daugiau)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...