Gyvybę iškeitęs į laisvą, gražią ir kylančią Lietuvą

Buvęs-Prano-Genio-namas-PlungėjeSkiriama poeto Prano Genio 115-osioms gimimo ir 65-osioms mirties metinėms

Aš – karo trimitas! Narsus karžygys!
Aš – saulės žvalus spindulėlis…
Aš – tauras, Žemaičių tėvynės sūnus.
Aš – jaunas dainų bernužėlis!
Šiais žodžiais Pranas Genys viename pirmųjų jaunystės eilėraščių „Didi valanda“ išpranašavo savo prasmingo ir kartu tragiško gyvenimo lemtį. Narsus karžygis, neturėjęs nei ginklo, nei fizinių jėgų, dvasios galiomis pranoko daugelį tų, kurie save laikė tėvynės kovotojais ir kūrėjais.

P. Genys gimė 1902 metų kovo 1 dieną Kalnėnų kaime, Telšių valsčiuje. Tėvai Adomas ir Marija save kildino iš bajorų, valdė stambų, apie 50 ha ūkį. Vaikystė prabėgo inteligentiškoje aplinkoje, kurioje sklandė laisvės ir pagarbos mokslui dvasia. Gabus vaikas, per dvejus metus namuose pramokęs skaityti ir rašyti, pravėrė Telšių pradinės mokyklos duris. Baigęs ją, mokslus tęsė „Saulės“ gimnazijoje. Labiausiai sekėsi lietuvių kalbos ir literatūros pamokos – jos tiesiog užbūrė jaunąjį literatą! P. Genys gaudyte gaudė rašytojų Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Vydūno pamokų metu pasakytus žodžius. Filosofo Vydūno humanizmo nuostatos turėjo įtakos visam likusiam P. Genio gyvenimui: jose matė esminius žmogaus ir tautos kilimo dėsnius. Ir pats klasėje rašydavo gražiausius rašinius bei sulaukdavo gerų mokytojų įvertinimų. Jau 1920–1921 m. jo eilėraščiai spausdinti išeivijos leidiniuose „Tėviškė“, „Vytis“, „Garsas“.
1924 m., baigęs Telšių gimnaziją, P. Genys dvejus metus mokytojavo Mažeikiuose ir Ukmergėje. Pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno universitete, bet, pablogėjus sveikatai, teko grįžti į gimtuosius Kalnėnus. Liga jį visam laikui prikaustė prie kėdės. Telšių apskrities gydytojo Jono Mikulskio pasirašytame pažymėjime Nr. 106, 1926 m. spalio 9 d. duotame pristatyti Švietimo ministerijai, rašoma: „Šiuo pažymima, kad Pranas Genys, 24 m. iš Kalnėnų, Telšių valsčiaus, serga raumenų nykimu. Liga nepagydoma ir reikalauja nuolatinės kitų priežiūros.“ Prasidėjo atkakli kova su negailestinga liga. Pagalbos ieškota visur, kur tik įmanoma, deja, 1927 m. gydytojų komisijos išvados vienareikšmės – neįgalumas visam gyvenimui. Veriasi praraja, bet vienas langas iš jos ištrūkti liko – kūryba! Knygos, radijas, spauda – gyvasties šaltiniai, neleidžiantys pasinerti į tamsą.
Kasdienės kelionės tėvų nupirktu arkliuku į Telšius – šio krašto kultūros lopšį – tapo svarbia P. Genio gyvenimo dalimi. Šilti susitikimai su bičiuliais, naujos pažintys įsuko ir nukreipė platesnei aktyviai veiklai. 1928 m. imasi redaguoti žemaičių šaulių laikraštį „Šatrija“, renka istorinę Šaulių organizacijos medžiagą, rašo straipsnius periodiniams leidiniams, susirašinėja su rašytojais, kupinas optimizmo ruošia leidybai savo pirmąjį poezijos rinkinį.
Poezijos knyga „Džiugo varpai“ pasirodė 1929 metais. Ją išleido Žemaičių studentų korporacija „Samogitia“, spausdino Telšių Vyskupijos spaustuvė, iliustravo dailininkas Juzefas Perkovskis (1896–1940), tuo metu gyvenęs Džiuginėnų dvare, netoli Džiugo kalno. Tituliniame knygos lape pasirinkta poeto simbolisto Konstantino Balmonto (1867–1942) posmo eilutė „Būkim kaip saulė!“ išdavė didžiulį P. Genio norą – apsuptam bendraminčių šviesos, pačiam patikėti savo galiomis. Nepaisant skaudžios kūno negalios ir asmeninių išgyvenimų, pasirinkęs gyvenimo pozityvą, jis rašė: „Žengsiu į Saulę! Į žemę pasvirusią – Jos spinduliai atgaivina ir prikelia…“
Žemaičių dailės muziejuje saugoma pirmoji P. Genio poezijos knyga „Džiugo varpai“, kurioje poeto ranka įrašyta dedikacija: „Mylimam Pr. Meškauskiui. Kalnėnai, 1929. IX. 12. Autorius“. P. Meškauskis (nuo 1940 m. Germantas) – Lietuvos visuomenės veikėjas, kalbininkas. Likimo keliai, jaunystėje suvedę šias asmenybes kilniems darbams, stebina panašia tragiška jų lemtimi – abu mirė koncentracijos stovyklose: Pranas Meškauskis-Germantas 1945 m. balandžio 22 d. nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, o P. Genys 1952 m. rugpjūčio 26 d. nukankintas Macikų sovietų lageryje.
Metęs iššūkį likimui, P. Genys atsidavė ne vien poezijos mūzai. 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė žemaičių senovės mėgėjų draugiją „Alka“. Tais pačiais metais prie draugijos skyriaus teisėmis prisidėjo Senovės pažinimo mėgėjų kuopa su muziejumi, veikusiu Mažeikiuose. 1932 m. vasario 16 d. draugija įkūrė „Alkos“ muziejų. Muziejaus kūrimosi darbai įsuko, atėmė daug jėgų ir energijos, o trukdžių jo statybai, eksponatams įsigyti taip pat netrūko.
 Pranas Genys mokėjo pasinaudoti menkiausiomis galimybėmis, kad tik muziejus augtų ir taptų svarbiu Žemaitijos kultūros istorijos lopšiu. Šių gebėjimų įrodymas – pažintis su Končių gimine. Fizikas etnografas profesorius Ignas Končius dalyvavo ir vadovavo ekspedicijai, kurioje 1934–1935 m. kompleksiškai tyrinėtas Drobūkščių kaimas. Į šią ekspediciją aktyviai įsitraukė penkiolika asmenų, tarp jų ir P. Genys (ekspedicijos metu dalis surinktos medžiagos dabar saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“). Išlikę nuoširdūs ryšiai leido P. Geniui parašyti prašymą profesoriaus broliui – Lietuvos Ūkio banko Klaipėdos skyriaus direktoriui Petrui Končiui. Jame priminė: „Tamsta buvai žadėjęs Žemaičių muziejui duoti paveikslą – Vytautas krikštija žemaičius, ar panašaus turinio, nepamenu, ir Žemaičių Kunigaikštijos žemėlapį. Maloniai prašau tuos daiktus aukoti ne kam kitam, kaip Žemaičių muziejui, nes jie būtų mums labai brangus turtas ir didelis pasididžiavimas“.
Vasaromis P. Genys apvažinėdavo daugelį Žemaitijos vietų, rinkdamas eksponatus muziejui ir pasakodamas žmonėms apie senojo žemaičių kultūros paveldo svarbą, išsaugant jį ateities kartoms. Apie tokias keliones 1936 m. jis rašė: „Vieną vasarą su sena kumele ir senu vežimu padariau 1740 km“. Plungiškė Emilija Mikulskienė, tuomet būdama dešimtmetė mergaitė, gyvenusi Platakių kaime, prie vieškelio, vedančio į Platelius, prisiminė P. Genio viešnagę jos tėvų namuose. Tuokart muziejininkas arkliuku kinkyta brikele, kurią vadino „bėda“, važiavo į Platelių dvarą rinkti muziejui eksponatų. Emilijai tai paliko didelį įspūdį: „Grįždamas P. Genys vėl užvažiavo pas mus, papietavo, papasakojo, kad diena buvusi nuostabi. Radęs savo muziejui daug gerų eksponatų: baldų, portretų, nuotraukų, knygų, albumų ir kitko. Mačiau, kaip vėliau jo turtas buvo vežamas į Telšių muziejų.“
P. Genys stebindavo gebėjimu maksimaliai pasiekti užsibrėžtų tikslų: pasibaigus muziejaus statybos rūpesčiams, entuziastingai skyrė laiką rengiamoms parodoms, Žemaičių rašytojų literatūros vakarams, kurie buvo populiarūs ne tik Telšiuose, bet ir Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje, Mažeikiuose, Palangoje ir kitose Žemaitijos vietose.
Žinoma, niekur nedingo ištikimoji bendrakeleivė poezija. Antroji lyrikos knyga „Atnašavimai“ pasirodė 1935 m. gruodį 500-ų egzempliorių tiražu, ją išleido „Sakalo“ leidykla, iliustravo dailininkas Paulius Augustinavičius (1909–1960), spausdino Vyskupijos spaustuvė Telšiuose. Žemaičių dailės muziejuje saugomos knygos „Atnašavimai“ tituliniame lape yra autoriaus ranka rašyta dedikacija: „D. G. p. E. Šalkauskiui, Telšių Apskr. Viršininkui, nuoširdžiam „Alkos“ globėjui. Pr. Genys, autorius, Telšiai, 1935. XII. 19“. Eugenijus Šalkauskis (1891–1942) – vienas iš Telšių administracijos darbuotojų, aktyviai palaikęs ir rėmęs muziejaus steigimo idėją ir tolesnį jo gyvavimą. Jo, turėjusio aviacijos pulkininko karininko laipsnį, likimas toks pat tragiškas – 1941 m. suimtas, išvežtas į lagerį Rešotuose (Krasnojarsko kr.), o 1942 metais ten žuvo. Šeima ištremta į Petrovką (Altajaus kr.).
Trečioji P. Genio poezijos knyga „Rūpintojėliai“ išleista 1941 m. „Žemaičių žemės“ redakcijos 1000 egz. tiražu. Viršelio iliustracijos autorius – Paulius Augustinavičius, spausdino Telšių apskrities savivaldybės spaustuvė. Pirmasis eilėraštis skirtas žemaičiui: „Tvirčiau suspausk, žemaiti, ronko žombį Ir gėlė vagą išvaryk par sava šalį.“ Pranui Geniui pačiam ne kartą teko kietai rankoj spausti tą žombį. Tuo laikotarpiu taikos pasaulis traukėsi užmarštin – į Lietuvą 1941 metų birželį atslinko juodos karo beprotybės draikanos: trėmimai, holokaustas, Rainių žudynės.
P. Genys neliko nuošaly: praėjus metams po skaudžiai išgyventos Rainių kankinių tragedijos, parašė poemėlę „Rainiai“, kuri publikuota savaitraštyje „Žemaičių žemė“. Stengėsi padėti žydų tautybės žmonėms – iš Telšių žydų geto muziejuje įdarbino Rūtą Gurvičiūtę ir dar dvi merginas, tikėjosi, kad tokiu būdu jos išvengs nacių susidorojimo. Deja, nepavyko. Kilus grėsmei, jaunai moteriai slapstytis padėjo mylimasis Pranas Laucevičius. Istorija baigėsi tragedija: abu – jau kaip vyras ir žmona – 1945 m. spalio 5 d. sušaudyti nacių Balsių kaime (netoli Telšių).
Grįžus sovietiniam okupaciniam režimui, P. Genys tapo nepageidaujamu asmeniu naujai valdžiai: 1945 m. gruodžio mėnesį atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų, iškeltas iš muziejaus pastate buvusio buto ir nurodyta palikti Telšius. Su ištikimu žemaitukų veislės arkliuku kinkyta brikele ir nedidele mantele P. Genys išvyko į Plungę. Apsigyveno Telšių g. 65 – likimo ironija – name pas Mariją Tošnickienę, kuri dirbo Plungės pašte telegrafiste. Likimas tarsi pašmaikštavo, tikrindamas P. Genio galimybių ribas: praradęs viską, tik ne optimizmą vėl kabintis į gyvenimą, pagalbon pasitelkė seniai pamėgtą užsiėmimą – fotografavimą. Kaip tik 1946 metais buvo keičiami pasai, tad nuotraukų darymas jiems – šioks toks pragyvenimo šaltinis poetui. Svajonės niekur nedingo, tik pasitikėjimas žmonėmis sumažėjo, atsirado sarkazmo ir tylaus tikėjimo, kad tokia santvarka ilgai neišsilaikys, todėl siūlomų pinigų už okupacinės valdžios šlovinimą jis kategoriškai atsisakė. Turėjo savų planų – ir gana didelių: pasiryžo savo namo statybai su viltimi, kad jame įkurs muziejų! Namą, kurį jis meiliai vadino „trobale prie upies“, ir tvartelį arkliukui (būtinai!) pavyko pastatyti. Jam talkino puikus draugų ratas: Plungės gydytojas chirurgas Paulius Filipovas, kunigas Adomas Alminas, Rutkauskas, Pranas Skersis, Jonas Bražinskas ir kiti. Natalija Filipovienė prisiminimuose P. Genį apibūdino kaip labai didelį humoristą, linksmą, šnekų, malonų žmogų: „Kai užeidavome į jo namus, visada kviesdavo pabūti ilgiau, pasėdėti, pabendrauti“. Buvo tikras estetas, patiko gamtos grožis, o ypač pagarbiai atsiliepdavo apie trapų moters grožį. Merginos, kurios jam patiko, turėjo privilegiją – už padarytas nuotraukas nereikėdavo mokėti…
Buities muziejaus savo namelyje įkurti nespėjo, nors buvo tam pradėjęs rinkti eksponatus. Saugumas nepaliko jo ramybėje – neparankus valdžiai, o ir namelis – gardus kąsnelis. 1951 m. balandžio 28 d. P. Genys areštuotas ir išvežtas į Klaipėdą, kur tris mėnesius tardytas ir nuteistas „už priklausymą Tautininkų partijai, Šaulių sąjungai, Geležinio Vilko organizacijai, už antitarybinius eilėraščius, tarybinės santvarkos šmeižimą ir ryšius su banditais“. Nuosprendis negailestingas – 25-eri metai kalėjimo, konfiskuojant visą turtą, dar 5-eriems metams atimtos politinės teisės.
1952 m. gegužės 16 d. iš Klaipėdos jis perkeltas į Šilutės Macikų lagerį – GULAG-o skyrių Nr. 3, kuris po reorganizavimo buvo skirtas civiliams gyventojams, neįtikusiems sovietų okupacinei valdžiai, ir veikė iki 1955 m. Atskiroje zonoje buvo laikomi kaliniai, nuteisti 25-eriems metams pataisos darbų lagerio. Yra duomenų, kad dokumentuose buvo nurodomos netikros kalinių mirties priežastys. Jie buvo naikinami dujų kamerose, sušaudomi, mirdavo nuo šalčio ir bado. 1948–1955 m. šioje mirties stovykloje žuvo 365 kaliniai, iš jų 70 – vaikų. Mirusieji užkasti pievoje.
Stoiška P. Genio laikysena šioje mirties pragaro mašinoje verta didžiulės pagarbos. Jo asmenybės nepalaužė  aplinkybės, kuriose atsidūrė. Muziejininkystė buvo ir išliko tikrasis P. Genio pašaukimas. To pavyzdys – sukrečiantis laiškas, pieštuku rašytas iš Macikų lagerio į „Alkos“ muziejų: „Pagalvojau, ar nebūtų verta Jums padaryti žygių ir paimti mano įrengimą, kuris paliko mano gyvenamoj vietoj. Muziejuje tai būtų reikalinga. Ten yra geras elektros įrengimas, daug chemikalų ir aparatų. Nesnauskit, nes šiaip išmėtys.“ Siūlė paimti į muziejų jo namuose paliktus fotoaparatus, kurie „gal praverstų“. Aišku, jis nežinojo, kad viskas iš jo namelio išgrobstyta, o pats namelis atiduotas kitiems – į jį buvo įkelta Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatė, „Linų audinių“ fabriko darbininkė Kerpauskienė.
P. Geniui – nevaikštančiam, reikalingam kito pagalbos – išlikti oriu lageryje buvo tikras iššūkis. Jis stengėsi iš visų jėgų. P. Skersis prisiminimuose pasakojo, kad į kalėjimą jam nuvežė šiltų kojinių, drabužių, 100 rub. įdėjo tarp suklijuotų popieriaus lapų, kaip buvo paties P. Genio pamokytas, tačiau į kalėjimą neįleistas. Viską nuvežė draugui į Klaipėdą, kad šis pasiųstų paštu be atgalinio adreso. Po kurio laiko P. Skersis gavo laišką nuo draugo, kuriame Pranas rašė: „Jei ne tu, būčiau didelę bėdą turėjęs“. Rizikuodami savo ramybe, draugai jam rašė, lankė, dažnai atveždavo papirosų, nors pats P. Genys nerūkė, bet tai jį gelbėdavo, kai reikėdavo atlikti paprastus kalėjimo higienos reikalus: iškratyti iš marškinių uteles, pasiekti tualetą ir pan.
Tikėjimas žmogumi P. Genio neapleido iki paskutinės minutės, tačiau fizinės jėgos buvo per silpnos kovoti su šia pragaro mašina – 1952 m. rugpjūčio 26 d. mirė, mylinčią širdį amžiams palikęs žydinčioms Lietuvos pievoms.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...