„Sibiras yra Sibiras, o vienas ar kitas jo kraštas – ne taip ir svarbu“

21708-11015Šiuos žodžius 23-ejų rietaviškė Simona Budreckaitė, prieš išvykdama į misiją Sibire, išgirdo iš savo močiutės. Ji anūkės paprašė parvežti žemės iš Sibiro, kur buvo ištremtas jos tėvas Juozapas Sudeikis. Sibire, Krasnojarsko krašte, jis ir mirė. Ne tik Simonos močiutei, bet beveik visai Lietuvai žodis Sibiras tapo siaubo, skriaudų ir netekčių simboliu. Jį ištarus, kas antras lietuvis atsidusęs pasakys, jog į tą pragarą jis pats ar jo artimieji taip pat buvo patekę. Kas šios nelaimės išvengė, vis tiek žino, kas tas Sibiras. Jeigu negirdėjo skaudžių pasakojimų, žino skaičius – kiek mūsiškių į tą šalčio zoną buvo išgabenta. Tačiau jaunoji karta nori žinoti daugiau. Todėl, kaip pasakojo Simona, projekte „Misija Sibiras 2017“ su ja kartu dalyvavusi viena mergina sakė: „Jūs užaugote, girdėdami pasakojimus apie tremtį, o aš žinau tik skaičius. Todėl ir noriu sužinoti daugiau, noriu pajusti bent dalelę to, ką jautė Sibire atsidūrę žmonės.“

Svajonei virtus tikrove, pabiro ašaros
Pajuto ne tik ji. Pajuto ir tie, kurie ne kartą girdėjo savo tėvus, senelius, tetas ar dėdes pasakojant apie badą, baimę, šaltį, kitus išgyvenimus tame tolimame ir nesvetingame krašte. S. Budreckaitė sakė: „Svajojau ten nuvažiuoti, bet konkrečiai tos savo svajonės neįsivaizdavau ir nesupratau.“ Matyt, ne vien atsitiktinumas lėmė, kad į „Misiją Sibiras“ rietaviškė (šiuo metu jau vilniškė) pateko tik iš trečio karto. Visus tris kartus iš daugybės norinčiųjų (šiemet jų buvo beveik 1000) ji patekdavo į 80-ką, kuris išeidavo į bandomąjį žygį. „Kai pirmąkart ėjome į žygį, lijo. Tąkart mintyse savęs klausiau, ar tikrai aš noriu, ar man reikia į tą Sibirą? Antrieji metai buvo lengvesni. O šiemet tarsi jaučiau, jog turiu patekti, bet tas laukimas, kol paaiškėjo, kas važiuos, ta įtampa buvo tokia didžiulė, kad išgirdusi, jog važiuoju, pravirkau…“ – pasakojo mergina.
Simona – skautė. Ji prisipažino nelabai mėgstanti sportuoti, tačiau jai patinka „laukinis“ gyvenimas, patinka klaidžioti po miškus, gyventi gamtoje. Todėl, dar besimokydama Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos penktoje klasėje, ji ir tapo skaute. Iki pat šiol priklauso Telšių vyriausiųjų skaučių Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės būriui. „Kai Vilniuje įstojau į kolegiją, pajutau, jog man kažko trūksta – labai pasiilgau miško, laukų platybės… Tada ir pradėjau svajoti apie misiją. Pirmąkart apie šį projektą išgirdau dar gimnazijoje, kai pas mus lankėsi Gintautas Alekna. Baigusi kolegiją ir pradėjusi dirbti slaugytoja Vilniaus centro poliklinikoje, savo svajonės neatsisakiau. Žinojau, kad norinčiųjų – galybė, bet nusprendžiau rizikuoti.“
Kas kankorėžiu, kas uogele į Lietuvą grįžti veržiasi…
Išgirdus žinią, kad ji – laimingųjų šešioliktuke (atrinkti jaunuoliai nuo 18-os iki 32-ejų), dar nereiškė, jog gali susikrauti kuprinę ir laukti tos dienos, kai sėsi į traukinį. Sudaryta komanda išėjo dar į vieną žygį. To reikėjo, siekiant, kad visi artimiau susipažintų, susidraugautų, nes vėliau, kai teks susidurti su sunkumais, sukibirkščiavusios emocijos neįžiebtų nereikalingos ugnies. Po žygio komanda susitikinėjo su buvusiais tremtiniais, klausėsi jų pasakojimų, gavo įvairių įpareigojimų. Rietaviškę Jonas Pauliukas įpareigojo iš Lietuvos nuvežti žvakelę ir ją uždegti Tulūno kapinėse. Jis pats tose kapinėse lankėsi 1990-aisiais – norėjo parsivežti artimųjų palaikus. Jų neradęs, pastatė tose kapinaitėse kryžių. Norėdamas artimuosius pagerbti, jis ir paprašė Simonos prie to kryžiaus lietuvišką žvakelę uždegti.
„Ši misija išlaisvino mano sielą“, – įsitikinusi Simona. Ji sakė visuomet vengusi kalbėti viešai, nes tą daryti jai nelabai sekėsi. Tačiau uždegus žvakelę ir pradėjus kalbėti Tulūno kapinėse, žodžiai liete liejosi. Tiesa, prieš tai į žemę misijos dalyviai įkasė J. Pauliuko pastatytą kryžių, nes šis buvo nulūžęs. „Tąkart nutiko dar vienas mistinis dalykas, – pasakojo mergina. – Man kalbant, staiga nuo medžio nukrito trys visiškai žali kankorėžiai. O juk žali nekrenta… Gal taip mirusieji norėjo padėkoti, jog nėra pamiršti?“ Prie mistinių dalykų galima priskirti dar vieną įvykį. Močiutei parvežtoje žemėje jos rado… bruknę. Ši buvo lyg ką tik nuskinta ir priminė kraujo lašelį. Gal mirusiųjų sielos uogele ar kankorėžiu į gimtąjį kraštą grįžti bando…
„Nesutikome nei pikto, nei blogo žmogaus“
Misijos dalyviai į Sibirą, Irkutsko sritį, važiavo traukiniu, skrido lėktuvu, keliavo mikroautobusu, „kamazais“, visuomeniniu transportu, plaukė valtimi, žygiavo pėsčiomis. Kiekvienos tokios misijos rūpestis – kur reikės gauti medienos kryžiams? Tuo visuomet rūpinasi komandos vadovai. Pačiose pirmosiose kapinėse jiems pasisekė – gyvenvietėje buvo medienos apdirbimo įmonė, tad lietuviai pastatė net tris kryžius. Keliaujant tolyn, buvo galima tik spėlioti, ar gaus jie medienos nusipirkti, ar negaus? „Šioje misijoje supratau vieną tiesą – visuomet reikia daryti tai, ką tuo momentu maksimaliai gali…“ – sakė S. Budreckaitė. Ir patikino, jog šioje kelionėje jų komanda nesutiko nė vieno blogo žmogaus.
Žygeivius labiausiai nustebino Jevdokimovo kaimo seniūnas. Jis atsisakė imti pinigų už medieną. Armėnų tautybės seniūną labiausiai stebino tai, kad lietuviai atvažiavo ne savo artimesnių ar tolimesnių giminaičių, o tautiečių kapų tvarkyti. „Šioje gyvenvietėje labai nuoširdi bendruomenė. Vieni žmonės mums atnešė bulvių, kiti – burokėlių. Paaiškėjo, kad čia gyveno lietuvis tremtinys, kuris mirė prieš porą metų. Pas mus atėjo jo žmona su dukra – pasisveikino lietuviškai. Pabendravome. Visi mūsų sutikti žmonės buvo nuoširdūs – sutikdavo mus išskėstomis rankomis. Viename kaime susipažinome su ruse moterimi kuriai apie 90 metų. Ji gražiai kalbėjo apie lietuvius ir mums net „Sveika, Marija“ sukalbėjo“, – pasakojo rietaviškė.
Simona sakė, kad 90-etė močiutė labai gyrė lietuvius tremtinius, nes šie vietiniams daug padėjo – palengvino darbus. Ji papasakojo apie tai, kaip lietuviai įsigudrino net dalgius į tremtį pasiimti. Tiesa, iš pradžių vietiniai gyventojai tremtinių bijojo, nes jiems buvo pasakyta, jog čia atvežė nusikaltėlius. O kai pamatė, kokie šie svetimšaliai darbštūs, sumanūs – susidraugavo. Jeigu vyrai dalgių ar kitų įrankių pasiėmė, tai moterys – tautinius kostiumus. Misijos dalyviai labai nustebo pamatę trijų tautiniais rūbais pasipuošusių tremtinių nuotrauką ir išgirdę, kad moterys tuos kostiumus iš Lietuvos vežėsi. Tiesa, buvo žmonių, ypač trėmimų pradžioje, kurie nė duonos kąsnio iš namų neįsidėjo, nes manė, kad juos veža sušaudyti.
Su tokia komanda – nors ir į pasaulio kraštą
S. Budreckaitė sakė, jog Gadalėjus, Tulūnas, Jevdokimovas, Algatujus, Bogotyrius, Salancy, Kamenka, Paroga, Vesiolyj buvo tik sunkiai įsimenami kaimų ar miestelių pavadinimai,  kur jie važiavo tvarkyti ten esančių lietuvių tremtinių kapinių. Grįžus šie žodžiai slyste išslysta, nes viskas tapo taip artima ir taip svarbu. O svarbiausia – jie padarė viską, dėl ko ten važiavo. Mergina minėjo, jog kartais, kol kolektyvas tampa puikia komanda, reikia net kelerių metų. „Misija Sibiras 2017“ dalyviai tokia komanda tapo per porą savaičių.
Misijos dalyviams įsimintiniausios – Algatujaus kapinės. Atvykus į nurodytą vietą, sunku buvo patikėti, jog kažkada čia kapinių būta. Miško gaisras nusiaubė viską. Tik pradėjus valyti vietą, kurią tebežymėjo kryžių nuodėguliai, lietuviai rado sudegusių kryžių liekanų, kauburėlių, kurie žymėjo laidojimo vietas. Ir kapinės, ir išdegęs miškas atrodė baugiai. Ypač kai atėjo vakaras, ir komanda ėmė ruoštis nakvynei. Arti nebuvo jokio kaimo, tad žygeiviams teko apsinakvoti čia pat. Simona sakė, kad tą naktį jie pasikeisdami budėjo, nes nerimavo, jog gali sulaukti netikėtų svečių – meškų.
„Sutvarkę šias kapines, ypač džiaugėmės. Jeigu ne mes, netrukus niekas nebūtų jų radęs, o dabar mes jas išsaugojome, – pasakojo mergina. – Tada komanda buvo padalinta į dvi dalis: vieni patraukė į 70-ies kilometrų žygį, kurio metu turėjo aplankyti tremtinius ir jų artimuosius, iki šiol tebegyvenančius Katarbėjuje. Aš likau su kita grupe. Mes turėjome sutvarkyti Bogotyriaus, Salancy, Kamenkos bei Parogo kapines. Nemoku apsakyti, koks po to džiaugsmingas buvo mūsų susitikimas. Susitikę sutvarkėme kapines, esančias Vesiolyj kaime. Tai buvo paskutinė mūsų užduotis.“
Komanda, kurią Simona vadina aukso grynuoliu, tebebendrauja iki šiol. Jie kartu važiavo į Ariogalą, kur susitiko su politiniais kaliniais ir tremtiniais, drauge važiavo ir į pajūrį ir jautėsi taip, tarsi būtų šeima. „Mes patys save įkaliname, patys susikuriame problemų. Anksčiau savęs klausdavau – kodėl nepadarei? Dabar pirmiausia žiūriu, kaip reikia padaryti. Žinau, jog mūsų šešioliktuko patirtos emocijos – skirtingos, todėl ir pasakojimai skirtingi. Jau sakiau, kad Sibiras išlaisvino mano sielą. Ant nieko nebepykau, nieko nenorėjau įskaudinti. Pamaniau, kad gal kas nors man jaučia nuoskaudą ar pyktį, tad grįžusi puoliau visiems rašyti. Grįžau iš Sibiro pasikeitusi. Ir tuo džiaugiuosi“, – baigė pasakojimą S. Budreckaitė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...