„Kaip čia reikėjo išbūti?“

21709-12056Praėjusį sekmadienį vienas automobilis po kito iš Kauno–Klaipėdos autostrados suko į Šilų-Girėnų mišką, esantį ant dviejų savivaldybių – Rietavo ir Šilalės rajono – ribos. Čia buvo pašventinta jau trečią kartą atstatyta šį pavasarį sudegusi partizanų žeminė. Kartu prisimintas ir vienas skaudžiausių, bet kartu – ir didvyriškiausių, mūsų istorijos periodų, kai ginti Lietuvos į miškus išėjo tūkstančiai vyrų ir moterų.

„Kaip reikėjo čia išbūti? Šioje pelkėje, vidury miškų? Ir išbūti ne dieną, ne savaitę ar mėnesį, o gerokai ilgiau“, – gausiai susirinkusiųjų į renginį klausė kartu su kitais dvasininkais
šv. Mišias aukojęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis taip pat teiravosi visų, ar galima atleisti tiems, kurie persekiojo, gaudė, kankino ir žudė Lietuvą gynusius partizanus. Išgirdęs aplinkinius sakant, kad tie žmonės neverti atleidimo, vyskupas priminė, kad Dievas liepia atleisti savo priešams, bet kartu prisiminė, kad jo bičiulis monsinjoras ir disidentas Alfonsas Svarinskas visada piktai atsiliepdavęs apie komunistus. Kartą paklaustas, kodėl yra toks negailestingas šiems žmonėms, atsakęs, kad ir Dievas atleidžia tik tiems, kurie gailisi dėl padarytų blogų darbų ir prašo atleidimo.
Vyskupas ragino nesmerkti tų, kurie šį pavasarį nežinia kokių kėslų turėdami sudegino žeminę, o jaunimą bei kitus, dalyvavusiuosius šv. Mišiose po atviru dangumi, kvietė melstis už Lietuvos ateitį. Melstis, kad nebepasikartotų tokių tragiškų įvykių, kurių liudininku tapo ir šis miškas, kelis mėnesius glaudęs bei slėpęs Šalnos tėvonijos „Lukšto“ būrio partizanus. Minėtoji žeminė čia buvo įrengta 1951-ųjų rudenį. Tankiame jaunuolyne partizanai kurį laiką jautėsi saugūs. Tačiau saugumiečiai nesnaudė. Pradėję operaciją, pavadintą „Fanatikai“, apylinkėse jie užverbavo nemažai vietos gyventojų, kad šie praneštų, jei pastebės ką įtartino. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Vienas iš agentų, vaikščiodamas po jaunuolyną, užuodė dūmus, o geriau apsižvalgęs pamatė ir pėdsakų.
1952 m. vasario 18 d. žeminę apsuko MGB daliniai, talkinami Rietavo ir Tverų stribų. Keliems laimingiesiems iš joje buvusių 13-os žmonių pavyko pabėgti. Vietoje nuo kulkų krito Konstancija Žilienė-Juodaakė, Juozas Matutis-Laimutis, Juozas Vitkus-Aidas ir Alfonsas Pūdžemis-Arimantas. Sužeistas būrio vadas Algirdas Liatukas-Vasaris, nenorėdamas patekti į nelaisvę, susisprogdino. Po kelių dienų nuo žaizdų mirė ir šeštasis partizanas Pranas Kromelys-Šilas. Žuvusiųjų kūnai buvo atvežti į Rietavą ir numesti aikštėje, vėliau sumesti į kalkių duobę ir užkasti.
Po šių tragiškų įvykių žeminė tapo niekam nereikalinga, kol 1996-aisiais buvo nutarta ją atstatyti. 2013-aisiais supuvusias medines sienas, grindis ir stogą teko vėl keisti naujais. Šiais metais ar kitąmet būtų reikėję vėl atstatyti drėgmės paveiktą istorinį statinį, tačiau planus sujaukė netikėta žinia. Kovo 4 d. šiame miške apsilankęs girininkas Audrius Pinikas vietoj žeminės rado nuodėgulių krūvą. Apie tai buvo pranešta gaisrininkams ir policijai, bet kas galėjo padegti statinį, ne vieną dešimtmetį tarnavusį edukacinei veiklai, iki šiol neišsiaiškinta.
Prie žeminės atstatymo darbų ne kartą prisidėjęs Rietavo šaulių vadas Pranas Liutkus „Žemaičiui“ sakė abejojantis, jog žeminė galėjo užsidegti nuo joje buvusios krosnelės. Buvo spėliota, kad nelaimė įvyko po jaunimo apsilankymo šioje vietoje, tinkamai neužgesinus krosnelės.
P. Liutkų nustebino tai, kad grindys aplink šią krosnelę liko beveik nepaliestos ugnies, tačiau labiausiai nukentėjo ta dalis, kurioje stovėjo stalas. Rietaviškio nuomone, kažkas tyčia sukėlė gaisrą, nors tai ir liko tik spėlionėmis, kadangi tikro tyrimo taip ir nebuvo.
Laimei, būrys aktyvių rietaviškių bei šilališkių nutarė, kad tokio mūsų istorijai svarbaus objekto negalima palikti užmaršty, ir trečiąkart atsiraitoję rankoves kibo į darbus. Pašventinus atstatytą žeminę, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas padėkos raštus įteikė daugiausiai prisidėjusiems prie žeminės atstatymo bei padėjusiems organizuoti šį renginį: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo vadovei Teresei Ūksienei bei jos pavaduotojui Antanui Rašinskui, Rietavo filialo vadovui Vaclovui Daukšai, Rietavo šauliams vadovaujančiam P. Liutkui, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorei Loretai Pociuvienei bei mokytojai Daliai Krasauskienei ir Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos direktorei Almai Lengvenienei.
Susirinkusiuosius pasveikino, rietaviškių ir šilališkių bendryste pasidžiaugė ir Seimo nariai Jurgis Razma bei Radvilė Morkūnaitė. Pastaroji visų nuostabai dar ir liaudies dainą, apraudančią kovose už laisvę žuvusius brolius, užtraukė. Miško ramybę sudrumstė ir trys ginklų salvės: už partizanus, už politinius kalinius bei tremtinius ir už tėvynę Lietuvą. Nuaidėjus šūviams, šiame miške žuvę partizanai buvo pagerbti tylos minute, o keli renginio dalyviai išlydėti, kad padėtų ant jų kapų gėlių. Vėliau smalsuoliai traukė apžiūrėti žeminės, dažnas nepamiršo prie jos ir nusifotografuoti, o sužvarbusieji ir išalkusieji buvo kviesti pasivaišinti šaulių išvirta koše.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...