Tremtinio dukra – nusipelniusi Lietuvos gydytoja

DSC-0471-VNusipelniusi Lietuvos gydytoja, Plungės ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos antrojo skyriaus vedėja Eugenija Gaudiešienė savo pacientus vadina mažybiniu vardu – mano mažulėliai. Ir visai nesvarbu, ar tam mažulėliui jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, ar jis dar tik pradės į mokyklą eiti. Ir gaili jų iš visos širdies. Daug metų su ja dirbančios moterys prisimena atvejį dar iš tų laikų, kai tuberkuliozės skyrius buvo Plungės centre, Telšių gatvėje. Atėjo kartą į laboratoriją neblaivus pacientas ir užmigo. Niekaip darbuotojoms jo pažadinti nepavyko, tad teko kviesti policiją. Išvežė jį ir uždarė areštinėje. Praėjo pusdienis. Gydytoja E. Gaudiešienė ir sako: „Moterys, nuneškim jam valgyti, negi visą dieną nevalgęs bus.“ Su gydytoja dirbančios moterys tokių ir panašių istorijų žino daug. Gydytoja, kuri ypač reikli savo kolektyvui, pacientams itin atlaidi.

„Visada žinojau – būsiu gydytoja“
„Aš visada norėjau gydyti žmones ir visada žinojau, jog būsiu gydytoja, – sakė E. Gaudiešienė. – Ir žinojau, jog pacientai visada man bus patys svarbiausi. Niekuomet nesakau, kad tuberkulioze serga tik gyvenime pasiklydę žmonės. Ne, ja serga ir rimtus darbus dirbantieji. Ir ne tik skurdžiai, bet ir turtingai gyvenantieji. Serga ir patys darbščiausieji, kurie nugaras Anglijoje, Norvegijoje, kitose šalyse lenkia. Grįžta į Lietuvą jau sergantys ir mes juos gydome. Ir išgydome.“
Eugenijos Andriuškevičiūtės, kuri vėliau tapo Gaudiešiene, noras ir svajonė – tapti gydytoja – išsipildė. Gal padėjo iš mamos paveldėtas žemaitiškas užsispyrimas. Jos mama Sofija Andriuškevičienė buvo kilusi iš Kuršėnų, kur vėliau su savo šeima ir gyveno. Kuršėnuose jos dukra Eugenija baigė  vidurinę mokyklą ir išvažiavo studijuoti į tuometinį Kauno medicinos institutą. O gal lėmė suvalkiečio tėčio Juozo Andriuškevičiaus, kilusio iš Vilkaviškio rajono Virbalių miestelio, stiprus charakteris. Jis – tremtinys. Už vieną vienintelį bendradarbiams pasakytą sakinį – ateis amerikonas ir mus išlaisvins – po savaitės jis jau dardėjo į Krasnojarską, ten lageryje praleido 7-erius metus.
Užaugę vaikai pasuko savais keliais
Grįžus iš lagerio, niekas jam neleido apsigyventi Kaune. Šeima įsikūrė Kuršėnuose. Abu tėvai įsidarbino Pavenčių cukraus fabrike, ten visą gyvenimą ir dirbo. „Iš tėvelio sužinojau visų Lietuvos kunigaikščių vardus, jis buvo mano tikrasis Lietuvos istorijos mokytojas. Prisimenu, kaip tėvelis džiaugėsi nepriklausomybės atkūrimu, o kai parvežiau jo reabilitacijos dokumentus, man pasakė: „Va, matai, aš – nekaltas.“ Jis mirė 1990-aisiais, mama – po septynerių metų. Turėjau dar brolį Algį, tačiau ir jis miręs, tad dabar turiu tik savo šeimą“, – liūdnokai kalbėjo E. Gaudiešienė.
Vyras Bronius – taip pat gydytojas, neurologas, šiuo metu dirbantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje. Juodu užaugino du sūnus ir dukrą. Vyriausiasis  Arnoldas, Vilniaus universitete baigęs ekonomiką, dirba viename iš bankų – departamento direktoriumi. Ten dirba ir Artūras, nors jis tame pat universitete baigė tarptautinių santykių mokslus. Jaunylė Elena irgi įstojo į Vilniaus universitetą, kur šiuo metu baigia psichologijos magistro mokslus ir jau dirba psichologe. Ji vienintelė mina savo tėvų pėdomis. „Džiaugiuosi, jog nė vienas mano vaikas neišvažiavo į užsienį, bet dar labiau džiaugčiausi, jeigu bent vienas grįžtų į Plungę“, – sakė gydytoja.
Oi, kiek daug varlių tektų išbučiuoti!
E. Gaudiešienė – aistringas žmogus, ir jeigu kuo susižavi, tai jau labai rimtai. Nuo pat mokyklos laikų gydytoja mėgsta šokti. Vyras Bronius į šokius žiūri skeptiškai, bet ji nepasiduoda. Vos Plungėje atsirado linijiniai šokiai – ji jau ten. Šią jos aistrą paveldėjo ir dukra, kuri dainavo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Kita gydytojos aistra – gėlės. Kadangi šeima gyvena ne bute, o name, ji gėlių gali sodinti, kiek nori ir kur nori. „Mėgstu žemės darbus. Sukiši rankas į žemę ir… rūpesčių tarsi nebelieka“, – šypsodamasi pasakoja ji. Gal tai ir tiesa, nes jau ne iš vieno žmogaus teko girdėti, jog geriausia terapija – žemė. Žemė gydo sielą, atveria ją naujiems iššūkiams.
Ši moteris turi ir dar vieną įdomų pomėgį – ji kolekcionuoja… varles. Šių padarėlių skulptūrėlių pilnas kiemas, jos įsikūrusios ir visame name. Žinoma, kambariuose esantys egzemplioriai mažesni už tuos, kurių yra kieme. Jeigu tikėtum pasaka ir tarp tų varlių reikėtų rasti užkeiktą princą, oi, kiek daug jų tektų išbučiuoti. Kodėl varlės? „O kodėl ne, – nusijuokė gydytoja. – Varlė yra turto ir gerovės simbolis. Be to, tai tokie mieli, gražūs padarėliai.“ Kažin ar daug atsirastų žmonių, kurie varlę pavadintų mielu ir gražiu gyvūnėliu.
Nėra antro karto pirmam įspūdžiui padaryti
Toks gydytojos E. Gaudiešienės gyvenimo šūkis. „Man labai svarbu, kaip aš atrodau. Man tai patinka. Gal ir ne visada pavyksta atrodyti gerai, bet aš stengiuosi. Didžiausia mano kritikė ir patarėja dukra Elena. Džiaugiuosi, kad ir mano skyriaus moterys gerai atrodo. O jos, patikėkite, ir nuostabios, ir gerai dirba. Pavyzdžiui, vyriausioji slaugytoja, laborantė Jovita Grigaitienė arba visą gyvenimą ligoninėje dirbanti Janina Šniaukštienė, kitos. Pasitaiko, jog supykstu, išbaru, bet visuomet prisimenu, kad žodis gali užmušti, bet gali ir sparnus išskleisti. Šį principą taikau ir bendraudama su pacientais.
Ne tik aš, bet mes visos, dirbančios šiame skyriuje, gerai pažįstame ne vien savo pacientus, bet ir jų šeimas ir net gimines. Antai per dešimt metų gydėme net 20 vienos giminės, gyvenančios Rietavo savivaldybėje, narių. Būna ir sunkių atvejų. Niekuomet nepamiršiu, kaip nuo tuberkuliozės mirė 30-metė moteris, kurią buvo palikęs vyras. Sužinojęs apie jos ligą, šis grįžo, bet mums jos išgelbėti nepavyko. Du jos mažulėliai liko našlaičiais.
Pasitaiko ir kuriozinių įvykių. Vienas jų nutiko dar dirbant senojoje vietoje, Telšių gatvėje. Sesutės neleido į miestą išeiti vienam neblaiviam pacientui ir užrakino jį palatoje. Palata buvo su balkonu, o šalia augo medis. Tad jis išėjo į balkoną, griebė už šakos. O ta ėmė ir nulūžo. Krito jis ant grindinio ir susidaužė galvą. Atsipeikėjo ir pats papasakojo, kas nutiko. Greitoji išvežė jį į Klaipėdą, bet kadangi buvo neblaivus, naktį parvežė atgal. Tąkart mes buvome labai išsigandusios, dabar, prisiminusios tą nuotykį, kvatojame.
Bijoti reikia, bet būtina žinoti – tuberkuliozė pagydoma
„Žmonės bijo tuberkuliozės. Ne vienas, išgirdęs diagnozę, puola į neviltį. Aš jiems sakau, kad ši liga – pagydoma, tik reikia gydytis. Pagydoma net ir vaistams atspari jos forma. Turėjau atvejį, kai tuberkuliozė buvo atspari net 8-iems vaistams. Žinoma, tuberkuliozės reikia bijoti, bet ir būtina žinoti, kad ja susirgę žmogus nėra pasmerktas. Reikia pasitikėti gydytojais ir gydytis“, – kalbėjo nusipelniusi Lietuvos gydytoja E. Gaudiešienė.

2 komentarai(-ų)

  • Birutė Gerulskienė:

    Džiaugiuosi gydytojos pasiekimais ir dižiuliu noru gydyti ir išgydyti sunkiai sergančius,sėkmės!!!!

  • Klpd.:

    Gražus straipsnis apie gražų ir gerą žmogų.Sėkmės tau Eugenija!

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...