Trys broliai

DSC-0205-VLiūdna neišgalvota pasaka

Kas nors paklaus: o kam mums tokios reikia?
Ogi tam, kad labiau brangindami laisvę Lietuvos vaikams galėtume sekti linksmesnes istorijas.

Tą vasarą giminės mane, anksti netekusį tėvo, o vėliau – ir mamos, nuvežė į Žemaitiją ir paliko auginti bevaikiams Norvaišams. Mano globėjas, dėdė Adomas, buvo klumpdirbys, vedęs jaunesnę motinos seserį Petronėlę. Aš čia ją vadinau Ciocele.
Čia dar gyveno Babūnė, kumpanosė, piktai besispjaudanti Adomo motina. Ji nemylėjo Ciocelės, kuri nesusilaukė Norvaišiuko, savo tikro vaikelio. Pati pasiligojusi ji dar pasiėmė kažkokį nuopezą…
Senajai Norvaišienei priklausė du atskiri kambarėliai varganoj Adomo trobelėj, tačiau Babūnė nuolat sėdėjo mūsų pusėj prie pečiaus. Čia skusdavo bulves, pašydavo vilnas, su visais kalbėdavo poterius ir dažnai nepatenkinta spjaudėsi. Tarsi norėdama išspjauti į puodą su pelenais visokias nuoskaudas ir jai nepatikusius mūsų žodžius.
Mano darbas buvo ganyti pusantros karvės (viena dar nemelžiama) ir dvi avis su ėriukais. Kažkurią dieną pastebėjau, kad mūsų Šėmargė nebeėda, o vakare Ciocelė pasakė, kad jos pienas apkartęs.
Babūnė kaltino mane, o dėdė Adomas pasikinkė arklį ir brikelėje kaip kokį poną iš Drukčių kaimo parvežė gyvulių daktarą Juozapą Rainį. Pats gal neaukštesnis už botagą, o barzda – tikrai kaip švento Juozapo. Mūsų Šėmargė paklusniai prasižiojo, kada reikėjo, daktarui leido apžiūrėti liežuvį ir nėmaž nesispardė, kai Rainys, pakėlęs uodegą, jai įmurdė termometrą.
Daktaras paprašė šilto vandens rankoms nusimazgoti, paskui į tą patį kibirą įbėrė kažkokios druskos, pakasė Šėmargės tarpuragę, toji klusniai viską išgėrė ir nusprendė pasveikti.
Kai Ciocelė, vaišindama daktarą bulviniais blynais, paklausė, iš kur paprastas kaimo žmogus visų tų mokslų prisigraibė.
– Ogi iš knygų ir iš savo barzdos, – nusijuokė Rainys. – Visi išminčiai, pranašai ir patriarchai nešiodavo barzdas.
– Tai pačiam jau aišku – ar išgis mūsų karvė?
– Taip, – patikino išminčius.
– O kaip su karu? – paklausė Babūnė. – Ar tie rusai dar ką nors užims?
– Užims neužims, bet karas bus.
– Kada? Kas su kuo kariaus? – klausė Adomas.
Rainys pakėlė akis į mūsų aprūkusias lubas ir skėstelėjo rankom. Jo rankos buvo baltos kaip tikro daktaro ar Lieplaukės klebono.
Praėjo metai. Karas iš tikrųjų prasidėjo. Savo akimis mačiau pamuštus tankus ir žuvusius rusų kareivius, kuriuos mes čia pat palei kelią palaidojom. Ašarų neliejom, nes bolševikai buvo išvežę į Sibirą šimtus, o gal ir tūkstančius ūkininkų, mokytojų, tarp jų – ir mano pirmąją mokytoją.
Netoli Telšių praėjus frontui žmonės rado daugiau kaip septyniasdešimt kalėjime pažabotų, o miške žiauriausiais būdais nukankintų žmonių. Vokiečiai, „pašikstai“, skelbė, kad tai žydų, Stalino čekistų darbas.
Kaimo žmonės tuo tarpu garsiau prieštarauti bijojo. Tik tarpusavy šnekėdami pritarė tiems, kurie išdrįso bent keletą žydų išgelbėti, kad jų nesušaudytų. Ir mano globėjai jau buvo nugirdę, kad Benediktas Rainys, Juozapo brolis, savo namuose slepia dvi Telšių žydaites. Idą ir Rozą – net vardus mes žinojom.
Kai prasidėjo karas, odiniai batai kai kam jau pasidarė per brangūs, sunkiai įkandami. Net į bažnyčią žmonės ėjo apsiavę medinašiais. Taip žemaičiai juokaudami vadino klumpes, o jų reikėjo vis daugiau. Dėdė Adomas per dieną jų išskaptuodavo net penkias poras. Rudenį, kai pritrūkdavo dienos, darbavosi prie žiburio.
Lengvos nešioti ir nesunkios drožti buvo epušinės (drebulinės) klumpės. Beržinės dvigubai sunkesnės, slidesnės, greičiau pakirsdavo kojas. Bet klumpdirbiams reikėdavo gerokai pavargti, kol pavykdavo rasti ir nusipirkti kieno nors miške užsilikusią drebulę.
Tais metais prieš Kalėdas, kai jau buvo galima arklį kinkyti į roges, dėdė Adomas parsivežė reto storumo epušę, kurią jam padėjo nupjauti, įkelti ir išristi prie mūsų namų Benediktas Rainys. Iš visų trijų brolių pats vyriausias, jau spėjęs praplikti, bet vis dar kavalierius. Dabar jis buvo neseniai palaidojęs motiną, brolis Jonas, čia trumpam parvažiavęs, vėl grįžo į Kauną. Ten jis vairavo gaisrinę mašiną, o Juozapas, gyvulių daktaras, buvo įstojęs į Plungės kapucinų vienuolyną.
– Jei mane suimtų, – aiškino Benediktas, – broliai galėtų gintis, kad jie apie tas augintines nieko nežinojo.
Supratau: jis kalba apie savo žydaites.
– Tai gal karui baigiantis ryžkis… – patarė dėdė Adomas. – Paimk kurią nors visam laikui…
– Visam laikui gal ne, bet šiai žiemai paimsiu… – juokaudamas atsakė Benediktas. – Sau vienuolikos colių, o joms – turiu čia pagaliuką…
Tarp džiūstančių klumpių jis rado tinkamas sau ir dar vieną porą – pagal tą pagaliuką. Girdėjau, kaip jie susitarė:
– Kurį nors vakarą Ida ateis ir pati išsirinks.
Ji iš tikrųjų atėjo. Ciocelė šiek tiek nusigandus paklausė, ar jos niekas nematė. Ida nusijuokė ir tarė:
– Nebijokit, aš jau turiu dokumentą. Esu Vida Rainytė, Benedikto duktė. Jeigu kas klaustų, ir jūs galit sakyti: „Rainys palaidojo žmoną, o ne motiną…“
Ida buvo nusimezgusi karo metais madingą „sūrmaišėlį“, kurio smailėjantis galas buvo įspaustas į vidų. Tokia kepuraitė slėpė merginos juodus plaukus, o kailinukų apykaklė pridengė jos dailų žydišką veidą.
Kol ji matavosi klumpes, aš užsikvempęs ant stalo skaičiau Juozo Paukštelio įdomią knygą „Našlės vaikas“. Tada net pagalvojau – jeigu aš kada sukursiu savo knygą, būtinai paminėsiu ir tą žydaitę. Parašysiu, kad aš ją iš pirmo žvilgsnio beveik įsimylėjau.
Kai Ida netrukus išėjo, Ciocelė atsidususi tarė:
– Viešpatie!.. Abu tėvai sušaudyti… Už ką? Ir tos mergaitės… Kam ir kuo jos nusikalto?
Tada aš dar pridūriau:
– Juk ir Švenčiausioji Panelė, Dievo gimdytoja, buvo žydelka.
Dėdės Adomo motinai šito buvo per daug. Skusdama bulves rytojaus košei ji tik sužaibavo akimis ir sviedė tą bulvę į mane. Pataikė į palubėj kabančią lempą ir sudaužė stiklą.
Aš nebegalėjau skaityti, o dėdė Adomas skaptuoti savo klumpių. Tą vakarą mes atsidūrėme balanos gadynėje, nes lempai stiklo – nei krautuvėj, nei turguj…
Nelengva buvo rasti ir balanoms tinkamos pušies. Galiausiai dėdė Adomas kažkur surado, parsinešė smalingos pušies nuopjovą. Vakarais aš turėjau sėdėti apžergęs klumpdirbio ožį ir rūkstančiom balanom žibinti Adomui. Tas vis murmėjo, dejavo, kad jam klumpės vidui skaptuoti per maža šviesos.
1944-ųjų pavasarį jau darėsi aišku, kad Hitleris karo nelaimės. Sovietų armija artėjo prie Vilniaus. Gegužės mėnesį per Kryžiaus dienas ant kalnelio su maro metų kapais ir ten stovinčiais kryžiais susirinko ypač daug apylinkės žmonių. Jie sužinojo, kad į pamaldas atvyks kažkoks vienuolis, pasakys pamokslą, palaimins juos, ir žmonėms pasidarys ramiau laukti, kas čia dėsis toliau.
Kai kam netikėtai ant tų kapelių atėjo Rainys, brolis Juozapas, apsivilkęs kapucino drabužiu ir basnirčias apsiavęs sandalais.
Po įprastų poterių Rainys atsistojo prie didžiojo kryžiaus nepastebėjęs, kad čia jau įsikūrė skruzdėlynas. Tos rudosios ar raudonosios skruzdės turbūt ragino svečią kalbėti trumpiau.
– Visi žinom: krautuvėj dabar be kortelės nenusipirksi nei duonos, nei druskos, nei žibalo… Tai kas mums belieka? Gimtoji žemė po mūsų kojom, virš mūsų – dangaus žiburiai ir artimo meilė. Kuo daugiau jos išdalinam, tuo daugiau ramybės mumyse. Todėl, broliai žemaičiai, kas beatsitiktų, laikykimės! Būkim vieningi kaip tos skruzdės. Viens kitą užstokim, neskųskim, neišduokim ir, gink Dieve, nė vieno nežudykim.
Brolis Juozapas pasakė „amen“ ir dar užgiedojo „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“.
Nei Roza, nei Ida didesniam žmonių būriui nesirodė, nors kai kas buvo matęs, kaip jos padėjo Benediktui pasodinti bulves. O kai atėjo metas jas nukasti, į mūsų kraštą vėl įsiveržė rusai. Seserys Kacaitės Rainių sodyboj turbūt nebesislapstė. Vienas iš pirmųjų „vaduotojų“ pamatė Rozą, užkalbino, gal paprašė vandens… Pamatęs, kokia ji graži ir draugiška, čia pat prie šulinio pargriovė ir ėmė plėšti drabužius.
Roza pradėjo klykti. Iš tvarto išpuolė Benediktas. Šakės galėjo būti tas įnagis, kuriuo jis tikėjosi Roželę apginti, bet kareivis čiupo savo automatą ir suvarpė Benediktui krūtinę.
Paskui tas pats, o gal kitas to paties dalinio kareivis pamatė, kaip Ida skuba iš ganyklos parsivesti karvę. Pajutus, ko iš paklaikusio kareivio ji gali tikėtis, abiem rankom griebė nuo žemės karvamėšlį, išsimozojo veidą ir susilaukė „komplimento“:
– Svoloč!
Į Benedikto laidotuves neatvažiavo nei brolis Jonas iš Kauno, nei Juozapas čia pat iš Plungės. Jį kareiviai sulaikė, nusivežė į savo štabą ir ten vos nenušovė.
Vėliau abi Kacaites surado iš Rusijos grįžę ir kažkokiais „načalninkais“ tapę pažįstami žydai. Kai frontas priartėjo prie Klaipėdos, Rainių sodyboj kaip įmanydamas tvarkėsi Juozapas. Sugrįžo ir kauniškis Jonas – rauplėto veido, nešnekus, tarsi netekęs žado dėl nužudyto brolio. Jis čia, matyt, sugrįžo visam laikui – parsivežė miestietę žmoną ir jau keletą klasių baigusį Zenoną, sūnų. Šis daugiau kaip metus Paukštakių mokykloje mažiukus mokė skaityti ir rašyti. Su manim jis buvo draugiškas, mielai pasakodavo Kaune patirtus savo nuotykius. Paskui Zenonas baigė vairuotojų kursus, ir mūsų keliai išsiskyrė.
Bet mano pasakojimas apie tris brolius Rainius čia dar nesibaigia.
Bėgo metai. Aš – jau Mokytojų instituto studentas. Klaipėdos teatras netrukus turėjo parodyti mano pirmąją komediją „Lažybos“. Iš gauto honoraro buvau nusipirkęs motociklą. Kelias pro Plungę pas mano globėjus anuomet nebuvo asfaltuotas.
Kartą atvažiuodamas nuo Rietavo pamačiau Plungėj liepsnojantį namą. Kieme darbavosi gaisrininkai. Tarp jų – jau gerokai senstelėjęs ir pavargęs Jonas, Rainys. Medinis namas pleškėjo skleisdamas žiežirbas. Žmonės graibstė jau dumbliną šulinio vandenį ir laistė savo namelių sienas.
Vienai tetulytei nebeužteko nei sveikatos, nei atliekamo kibiro. Ji, užlipusi ant savo tirpstančio toliu uždengto priestato, garsiai meldėsi abiem rankom sukdama rožančių, kol jai atėjo išganinga mintis – pasikelti sijoną ir apšlapinti įkaitusį stogą.
Po to Jonas Rainys gaisrų jau negesino. Jam reikėjo slaugyti sunkiai sergančią žmoną. Sutaupytus ir skolintus rublius jis išdalijo daktarams, bet šie jo žmonos neišgelbėjo. Kažkoks plungiškis šalaputris, gal net saugumo provokatorius, jam pasiūlė iš „Masčio“ fabriko Telšiuose vogto deficitinio trikotažo. Tegu parduoda, pinigus vėliau pasidalins.
Rainys tą pasiūlymą priėmė ir, žinoma, įkliuvo.
Jis buvo padaręs vieną daug didesnę klaidą: Jonui nereikėjo kreiptis į valdžios pasubinotus ir jiems aiškinti, kad jo brolis Benediktas, gelbėdamas dvi Telšių žydaites, baigiantis karui buvo nušautas. Žuvo ne nuo kokio frico, o nuo ivano, išvaduotojo kulkos… Tie aukštai sėdintys ar gulintys draugai, kurie buvo vedę Benedikto išgelbėtas Kacaites, galėtų šiek tiek pagelbėti Jonui…
Pagelbėjo. Netrukus žmonės rado Joną nebegyvą. Vieni šnekėjo, kad Rainys nusižudė, kiti – kad buvo nugalabytas.
Parvažiavęs pas dėdę Adomą nusprendžiau aplankyti Juozapą, jauniausią ir vienintelį dar išlikusį Rainį. Vos pravėręs duris pajutau „samagliorijos“ kvapą. Juozapas Rainys nebuvo labai girtas, dar pažino mane ir glostydamas savo apsvilusią barzdą pasakė:
– Likau už ubagą biednesnis. Ir be terbos, ir be barzdos. Beržinių virbų prikišau, liepsna tik plykst!.. Benediktas turėjo galvą. Jonas – gerą širdį, o aš – tik savo barzdą…
Kai įsišnekėjom, jis man pasisakė, kad buvo tardomas, verbuojamas diržu ir naganu – turėjo atsižegnoti savo vienuoliškų įžadų ir visiems meluoti, kad brolį Benediktą nušovė kažkoks baltaraištis.
– Gink Dieve, – ir tu pamiršk, apie ką mes čia… Sakyk arba rašyk: senų senovėj Drūkčių kaime gyveno trys broliai kaip raini katinai. Du buvo protingi, o trečias… Vietoj uodegos augino barzdą. Manė: uodegos niekam nevizgins, o barzda jam leis kai ką pamokyti. O kas toliau… Gal tu pameluosi geriau.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...