„Gyventi visai be matematikos neišeina“

1612-2031Rietavas turi visą būrį garbės piliečių, tarp kurių – tokie garsūs žmonės kaip dviratininkė Diana Žiliūtė, poetas, dainų žodžių autorius Stasys Žlibinas, poetė Birutė Lengvenienė, muzikas Ivas Zaluskis. Garbės piliečių gretose yra ir tokių asmenybių, apie kurias vos ne kiekvienas rietaviškis, net ir vidurnaktį pažadintas, be vargo papasakotų, kuo tie žmonės nusipelnė Rietavui. Tai – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui vadovaujantis Vytas Rutkauskas, Rietavo krašto istorijos išsaugojimu rūpinęsis Adolfas Liaugaudas, buvęs Rietavo meno mokyklos direktorius Algirdas Kazys Jankauskas. Pati naujausia pavardė, papildžiusi garbės piliečių sąrašą praėjusį gruodį, – Eugenijaus Stankaus. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos bendruomenė šį asmenį žino kaip kasmet čia rengiamų Žemaitijos regiono mokyklų matematikos olimpiadų iniciatorių. Jis – ir matematikos mokslų daktaras, įvairių matematikos vadovėlių bendraautorius, parašęs ir paskelbęs kelias dešimtis mokslinių straipsnių, skaitęs daugybę pranešimų ir išugdęs ne vieną kartą matematikų. O nuo praėjusių metų gruodžio šis žmogus – ir Rietavo garbės pilietis. Daugiau papasakoti apie save ir apie savo vaikystę, prabėgusią Maldučių kaime, paprašėme paties Eugenijaus STANKAUS.

– Ar dar išlikę Jūsų vaikystės namai Maldučiuose?
– Taip, tas namas, kuriame gyvenau nuo pat gimimo, tebestovi. Jis yra labai arti Žemaičių plento – gal tik kokių keturių metrų atstumu. Plentu važinėdavau dviračiu. Atsimenu tėvų įspėjimus, kad būčiau atsargus, nors eismas tais laikais nebuvo intensyvus. Augau vienas su mama ir patėviu. Mama dirbo įvairius darbus – prie Žemaičių plento tiesimo, vėliau gana ilgai – iki išėjimo į pensiją – Rietavo ligoninėje – slauge. Patėvis prižiūrėdavo elektros ryšių linijas. Atmintyje išliko jo, lipančio į elektros stulpą, vaizdas. Bendravau su kaimynų vaikais, su tame pačiame name gyvenančiais pusbroliais, tačiau didelės laisvės nebuvo, nes nuo pat mažens turėjau darbų, pavyzdžiui, šerti kiaules, lesinti vištas, ravėti daržus… Dabar jau abu tėveliai, kaip ir seneliai, amžinojo poilsio yra atgulę Rietavo kapinėse.
– Mokėtės Rietavo vidurinėje mokykloje. Kas iš mokytojų užtiko Jumyse matematiko gyslelę?
– Į mokyklą pradėjau eiti kai man dar nebuvo šešerių. Dėl to „kaltas“  šiek tiek vyresnis kaimynų sūnus Juozas Gricius (vėliau tapęs muzikantu – grojo „Trimito“ orkestre). Labai norėjau eiti kartu su juo. Pradinukų mokytoja Ivanauskienė maloniai priėmė pasakiusi, kad „tegul pabando, kol atsibos.“ Bet man neatsibodo. Šią nuostabią mokytoją
puikiai prisimenu iki šiol. Turėjau daug gerų mokytojų. Atsimenu chemijos mokiusią Četkauskaitę, fizikos – Mockų, matematikos – J. Norkevičių ir E. Šikšnienę, lietuvių kalbos mokytoją R. Kuzmaitę. Ypač gerai atsimenu matematikos mokytoją Kazį Šikšnių, kuris savo užsidegimu, reiklumu bei objektyviu žinių vertinimu ir paskatino mane rinktis matematiko profesiją. Nemažai laiko namuose skirdavau jo duotiems uždaviniams spręsti. Su mokytoju teko bendrauti ir vėliau, rengiant matematikos olimpiadas Rietave. Dabar aplankau tik jo kapą Vilniuje, Kairėnų kapinėse.
Be to, kornetu grojau Rietavo dūdų orkestre. Su juo tekdavo dalyvauti dainų šventėse, žygiuoti Rietavo gatvėmis. Labai gerai atsimenu grojimo pamokas namuose pas garsųjį muzikantą ir orkestrų vadovą Vytautą Lukauską, gyvenusį taip pat Maldučių kaime. Nemažai jo mokinių, mano bendraamžių iš Maldučių ir gretimo Jaupėnų kaimo tapo profesionaliais muzikantais. Grojau ir vėliau – tapęs studentu kelis metus trombonu grojau J. Cijūnėlio vadovaujame Vilniaus universiteto estradiniame ansamblyje. Tačiau muziką nukonkuravo matematika.
– Kaip į Jūsų pasirinkimą studijuoti matematiką žiūrėjo artimieji? Ar nebandė perkalbėti rinktis praktiškesnės specialybės?
– Studijuoti matematiką Vilniaus universitete galutinai apsisprendžiau bebaigdamas vidurinę mokyklą, kai namuose papildomai spręsdavau mokytojo K. Šikšniaus parinktus uždavinius. Svajojau ir apie fizikos studijas. Tėvai, žinoma, nelabai džiaugėsi mano pasirinkimu dėl to, kad Vilnius – toli nuo Rietavo. Daugelis mano bendraamžių rinkosi studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute, todėl prisimenu mamos priekaištus: „Ko trenktis į tą Vilnių? Ar negali, kaip visi, stoti į KPI?“
Į Vilniaus universitetą įstojau 1962 m., o baigiau tik 1970-aisiais. Trejus metus praleidau sovietinėje armijoje, oro desanto dalinyje Ošo mieste, Kirgizijoje. Prisiminimuose liko susitikimas su Rietavo vidurinės mokyklos mokiniais, kai trumpam buvau grįžęs atostogų. Jie tada susidomėję klausėsi apie desantininko tarnybą, apie šuolius parašiutu.
– Gal dar prisimenate, koks buvo Jūsų jaunystės Rietavas?
– Rietavas dabar kur kas gražesnis ir tvarkingesnis negu mano jaunystės laikais. Ypač džiaugiuosi, jog buvo atstatytas mano buvusios mokyklos pastatas, kuriame dabar įsikūręs Oginskių kultūros istorijos muziejus. Mūsų laida buvo paskutinė, baigusi vidurinę mokyklą šiame pastate. Po to mokykla išsikėlė į naujas patalpas Daržų gatvėje, o senasis pastatas pradėjo irti. Parkas irgi buvo apleistas. Buvo labai skaudu tai matyti. Džiaugiuosi, kad dabar šioje Rietavo dalyje jau visai kitoks vaizdas.
Rietave apsilankau nedažnai – gal tris kartus per metus. Atvykstu aplankyti tėvų kapų, taip pat – į matematikos olimpiadą Lauryno Ivinskio gimnazijoje, į Mykolinių šventę, o kartais – ir kitais reikalais. Atvykęs į Rietavą, dažniausiai aplankau ir giminaičius, dabar gyvenančius Plungėje, – labai mielą dėdienę Vandą bei pusbrolius.
– Ar į žmonas irgi matematikę išsirinkote?
– Atspėjote. Žmona Danutė – taip pat matematikė, kilusi iš Širvintų rajono. Jos gimtinėje ir dabar praleidžiame nemažai laiko. Susipažinome, o vėliau ir susituokėme dirbdami Vilniaus universiteto Matematikos fakultete. Šiemet sueis jau 46-eri metai, kaip mes kartu. Užauginome sūnų Aurimą ir dukrą Aistę. 1988 metais mus ištiko skaudi nelaimė – netekome sūnaus, kai jam buvo tik 16 metų. Dukra įgijo psichologės specialybę ir šiuo metu dirba Londone.
– Ar Jūsų vaikams darydavo įspūdį, kad ant matematikos vadovėlių – tėčio pavardė?
– Vadovėliai tuomet dar nebuvo parašyti – buvau jaunas matematikas, besidomintis tikimybių bei skaičių teorijos problemomis. Tik vėliau susidomėjau matematikos dėstymo metodika ir prisidėjau prie vadovėlių autorių grupių.
– Vilniaus universitete dėstėte 44-erius metus. Ar keičiantis santvarkai pajutote, jog keičiasi ir požiūris į mokslą?
 – Matematika – mokslo šaka, tolima nuo ideologinių vėjų. Net sovietiniais laikais, rašant matematikos straipsnius ar dėstant matematiką, buvo galima neminėti komunistų partijos suvažiavimų nutarimų bei kitokių komunistų vadovus liaupsinančių frazių. Tačiau studijų programos buvo tvirtinamos Maskvoje – reikėjo tik jas realizuoti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išaugo dėstytojų, studijų programų vadovų atsakomybė – reikėjo kurti naujas programas, jas tobulinti. Dabar jau tenka konkuruoti ne tik su Lietuvos, bet ir su pasaulio studijų ir mokslo centrais.
– O kaip studentai, ar labai pasikeitė?
– Jaunimas visada yra jaunimas. Dabar studentai labiau motyvuoti, labiau linkę bendrauti, tačiau jų matematikos žinios, metams bėgant, vis silpnėja. Išskyrus pačius gabiausiuosius, kurių nėra daug – jie savo pasirengimu labai skiriasi nuo daugumos vidutinių studentų.
 – Prieš trejus metus išėjote užtarnauto poilsio. Ar uždaręs universiteto duris atsiribojote ir nuo mokslinio darbo?
– Dar turiu įsipareigojimų. Tebesu Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos tarybos narys – dalyvauju tarybos veikloje, tenka vesti matematikos mokytojų seminarus. Esu ir Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklos (LJMM) tarybos pirmininko pavaduotojas, rengiu LJMM užduotis, tvarkau šios mokyklos interneto svetainę, kartu su kolegomis rengiame metodinius leidinius „Jaunajam matematikui“ (jau išleidome 17 knygelių). Dar su kolegomis rengiame Rietavo matematikų olimpiadas. Taigi gyventi visai be matematikos neišeina.
– Kur „bėgate“, kai norite pailsinti galvą nuo matematikos? Teko girdėti, kad matematikai dažnai yra geri literatai ar net poetai…
– Nesu nei literatas, nei poetas. Geriausiai pailsiu kaime dirbdamas paprastus žemės ūkio darbus, skaitydamas knygas.
– Vieni moksleivių gebėjimų tyrimai rodo, kad Lietuvoje vaikų ir jaunuolių matematikos žinios gerėja, kiti – priešingai, ragina susirūpinti prastėjančiais rezultatais. Kokia Jūsų, šiemet jau 16-ąjį kartą Rietave rengsiančio matematikos olimpiadą, patirtis?
– Mano nuomone, daugumos mokinių matematikos žinios prastėja. Tačiau to nepasakyčiau apie matematikos olimpiadų dalyvius. Parenkame gana sunkius uždavinius, o dauguma dalyvių sėkmingai juos išsprendžia. Ta proga labai dėkoju kolegoms, ypač rietaviškiams Jonui Šiuriui ir Ugnei Šiurienei, už pagalbą rengiant olimpiadų užduotis. Tikiuosi, kad jie iš manęs perims olimpiadų globą ir jos gyvuos dar daug metų. Džiugu, kad Rietavo matematikos olimpiada tapo dideliu kasmetiniu renginiu, į kurį mokiniai ir jų mokytojai susirenka beveik iš visos Žemaitijos. Tik gaila, kad rietaviškiai mokiniai laurų neskina. Kiek geriau sekasi Plungės „Saulės“ gimnazijos matematikams…
– Buvote Žemaitijos kolegijos tarybos narys. Kaip vertinate tą faktą, kad kolegijos nebeliko? Įdomi Jūsų, akademinės bendruomenės nario, nuomonė apie Lietuvoje vykdomą aukštojo mokslo reformą.
– Žemaitijos kolegija buvo pirmoji aukštojo mokslo reformos auka. Juk tikriausiai vis tiek būtų reikėję jai su kuo nors susijungti – gal tai kažkiek guodžia. Bet vis dėlto gaila. O pati aukštojo mokslo reforma reikalinga ir dėl per didelio universitetų bei kolegijų skaičiaus, ir krepšelių sistemos. Tačiau ji turėtų būti įgyvendinama labai apgalvotai. Studijuoti turi būti priimami tik stipresnieji mokiniai, kad daugiau jaunuolių rinktųsi profesinio mokymo centrus. Ypač didelį susirūpinimą kelia matematikos (ir fizikos bei chemijos) mokytojų rengimo problemos. Dabar visoje Lietuvoje parengiamus matematikos mokytojus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kol kas jų gal dar ir netrūksta, tačiau po 4–5 metų tai pajusime – kas tuomet vaikus mokys matematikos?
– Rietavo garbės piliečio vardas – malonus įvertinimas ar svarbus įpareigojimas? Kaip reagavote į žinią, kad būsite taip pagerbtas?
– Rietavo garbės piliečio vardas yra didžiausias darbų įvertinimas. Man tai – pats garbingiausias apdovanojimas iš visų, iki šiol gautų. Iš anksto niekas neperspėjo, jog būsiu apdovanotas. Gerbiamas meras Antanas Černeckis paskambinęs primygtinai prašė atvykti į Rietavą. Galėjau tik nujausti, kad bus kažkas rimto… Ir buvo!
– Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...