Ar tikrai tolerancija – paskutinė sugedusios visuomenės dorybė?

21709-11658Kas Stonaičių socialinės globos namuose lankėsi prieš kokius penkerius metus, dabar jų nebeatpažintų. Ši įstaiga pasikeitė ne tik iš išorės. Šiuo metu pensione gyvena 160 įvairaus amžiaus žmonių. Viename kambaryje – po du (tik sunkiai sergantieji gyvena po tris ar keturis). Prie kiekvieno kambario – dušas ir tualetas. Koridoriai, kuriuose netrūksta šviesos, – pilni įvairiausių gėlių. Globos namuose yra net keli užimtumo kambariai, sporto salė, kurioje daug įvairių treniruoklių. Čia gyvenantys žmonės turi šiltnamį, sodą, gėlynų, tad užsiėmimų tikrai netrūksta. Tačiau šiuose namuose patys svarbiausieji – žmonės. Net sunku patikėti, kiek daug tarp jų kūrybingų ir talentingų: piešiančiųjų ir tapančiųjų, drožiančiųjų skulptūrėles, neriančiųjų ir mezgančiųjų, siuvančiųjų ir siuvinėjančiųjų. Netrūksta ir dainuojančiųjų, ir spektakliuose vaidinančiųjų, ir sportuojančiųjų.

Neįgalieji ignoruojami mažiau
Ne kartą teko girdėti tokią frazę: „Kiek daug dabar įvairią negalią turinčių žmonių. Sovietiniais metais jų tiek nebuvo…“ Visi, kuriems teko tada gyventi, tikrai nepamiršo, kad jei šeimoje buvo neįgalus žmogus (ypač turintis psichinę negalią), jis būdavo taip slepiamas, jog kartais net ir patys artimiausi kaimynai nieko neįtardavo. Neįgalieji nebūdavo priimami į „normaliųjų“ bendruomenę. Dažniausiai tokie žmonės būdavo uždaromi į specialiąsias įstaigas ir pamirštami.
Šiuo metu padėtis keičiasi. Gal ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet išaugus visuomenės tolerancijai, sampratai apie lygiateisiškumą, neįgalieji nėra taip ignoruojami kaip anksčiau. „Dabar juos dažniau lanko artimieji, o ir jie patys kartais aplanko savo šeimas ar giminaičius. Mes ir patys išvažiuojame į ekskursijas, išeiname į žygius. Visuomenė per tuos metus gerokai pasikeitė ir tapo pakantesnė kitokiems žmonėms“, – sakė žurnalistus lydinti Stonaičių socialinės globos namų vyriausioji socialinė darbuotoja Vilma Norvaišienė. Ir pridūrė, kad veiklos šiuose namuose niekam netrūksta.
Išvykas mėgsta visi
Ką per dienas šiuose namuose veikia jų gyventojai? Jie tvarko savo aplinką. Turi šiltnamį, kurį nuolat prižiūri 5 gyventojai. Pagrindinė šiltnamio prižiūrėtoja – Laima, kuriai paklūsta likę keturi. Ir V. Norvaišienė, ir kitos darbuotojos gyrė jau 15 metų šiuose namuose gyvenantį Vidmantą, kuris visus darbus moka ir noriai dirba. „Kur jį dėsi, ten tinka“, – sakė darbuotojos. Todėl jam patikėtas labai svarbus baras – virtuvė. Pensione yra ir virtuvėlė, kurioje gyventojai mokosi gaminti. Čia dažniausiai sutiksi Steponą ir Romualdą. Dažniausiai jie kepa bulvių plokštainį arba bulves.
Gyventojai nemažai laiko praleidžia Plungės viduriniosiose bei naujosiose kapinėse, ten prižiūri 300 kapų. Tai – buvusių globos namų gyventojų kapai. Stonaitiškiai juos ir tvarko, ir gėles sodina, laisto, ravi. Ne vienas šių namų gyventojas mėgsta žvejoti, todėl į žūklę išsiruošia net ir žiemą. Po to verda žuvienę. Kartais vasarą ar rudenį užsikuria laužą ir kepa bulves. Pradėjus dygti grybams, norintieji važiuoja grybauti. Tiesa, grybus valyti bei perrinkti vėliau tenka globos namų darbuotojoms. Be ekskursijų, gyventojai važiuoja žaisti boulingą ar į baseiną Rietave. Kitiems patinka sėdėti bibliotekoje ir skaityti. Dar kiti renkasi žiūrėti televizorių.
Moterims prie širdies – rankdarbiai
Dar neužėję į užimtumo kambarį, išgirdome, jog šiuose namuose jau 14 metų gyvena kažkada garsi tautodailininkė iš Žemaičių Kalvarijos – Danutė. Jos darbai čia pat ir eksponuojami, nors yra ir ne vieną parodą apkeliavę. Moterį  užtikome darančią dramblį. Šalia jos plušėjo būrelis kitų, kurios rengėsi gimtadienio šventei – kiekvieną mėnesį čia pagerbiami tie, kurie tą mėnesį gimė. Apie tai, kaip švenčiami gimtadieniai, noriai papasakojo Ona. Moteris čia gyvena dar ne taip seniai kaip daugelis kitų, bet puikiai su visais sutaria. Ji dažnai aplanko savo šeimą.
Susipažinome ir su Rasa, kuri mėgsta siūti ir turi prisiuvusi daug įvairių darbelių. Rasa dalyvauja įvairiose parodose ir ten juos pardavinėja. Gyventojai papasakojo, kad ji ir Romualdas turi šešiolikmetį sūnų. Vaikinukas gyvena su įtėviais. Savo kambarį parodyti panorusi Svetlana pasigyrė, jog kambaryje stovintį televizorių nusipirko pati. Televizorių yra daugelyje kitų kambarių.
Ir dizainerių, ir čempionių čia galima sutikti
Vaikų globos namuose užaugusią Moniką visi vadina dizainere. Mergina kiekvienai šventei pasisiuva vis naują suknelę. Pati modelį sukuria, sukerpa medžiagą ir pasisiuva. Siūti ją išmokė užimtumo specialistė Vaidutė Petravičienė, bet modelus sugalvoti ir iki galo savo sumanymus įgyvendinti išmoko pati. Mergina parodė gražią vakarinę suknelę, kuria puošėsi per praėjusias Kalėdas. O iš Užgavėnėms skirtos suknelės ji dabar siuva sijoną. Panašiai elgiasi ir su kitais savo pasiūtais drabužiais.
Užėję į kitą užimtumo kambarį, išvydome su šių namų gyventojais dirbančią specialistę Ireną Rimkienę. Ji parodė mums dar tik dvejus metus čia gyvenančio  Rimvydo piešinius, kurie įdomūs tuo, jog vyras piešia tik linijas, o jos – be galo tiesios. Tokios, tarsi liniuote užbrėžtos, tačiau Rimvydas liniuote nesinaudoja. Jis yra baigęs tuometinį Kauno kūno kultūros institutą ir buvo lengvosios atletikos specialistas. O taip pat šuolių su kartimi jaunimo čempionas. Šeima jo nepamiršta – aplanko.
Šiame kambaryje susipažinome su dar vienu vaikų globos namų auklėtiniu – Giedriumi. Jis buvo ką tik baigęs darbus ir su Vidmantu gėrė kavą. Šalia jų faneroje specialiu įrankiu paveikslą degino Rimas. Netoliese sukinėjosi ir kavinių siaubu save vadinantis Vytautas. Šis gyventojas dažnai pridaro nemalonumų direktoriui Algirdui Vyšniauskui, kitiems specialistams. Dažnai jis sėda į kokią mašiną ir išvažiuoja į Telšius, Kauną ar Vilnių. Užeina ten į kavinę, užsisako valgyti, išgerti, o kai padavėjas atneša sąskaitą, prisipažįsta, kad neturi pinigų. Tada iškviečiama policija, o po kiek laiko atvažiuoja vienas ar kitas darbuotojas ir jį išsiveža. Už jo vaišes tenka sumokėti stonaitiškiams. „Bet aš nesu nei piktas, nei nervingas. Ir seniai nebuvau pabėgęs“, – tikino šis.
Namai, kuriuose tave pasitiks ir palydės su šypsena
Visi sutikti šių namų gyventojai sveikinosi (ir net po kelis kartus), šypsojosi, noriai bendravo, o išlydėdami įdėjo kvepiančių alyvinių obuolių. Išvažiuojant ramybės nedavė mintis: apie neįgaliųjų integraciją kalbama daug, tačiau ar po tomis kalbomis neslypi šiek tiek veidmainiškumo? Juk kol kas dar gana dažnai, išvydę KITOKĮ, nusukame akis į šalį. Ir tie mažus vaikus primenantys žmonės jaučia mūsų apsimetinėjimą. Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, jog  tolerancija – paskutinė sugedusios visuomenės dorybė. Todėl, iškrėtę kokią nesąmonę ir  tikėdamiesi tolerancijos, nepamirškime, jog yra žmonių, kurie priklauso nuo mūsų tolerancijos.

Vienas komentaras

  • Boobo:

    Gaila, kad nepaminėta Stonaičių globotinių „gamybinė“ veikla pas vietos ūkininkus.Įdomu kas jų uždarbį sušluoja,nes vargšeliai skatinami tik viena kita cigarete.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...