Plateliškio gyvenimas – mūsų mažos tautos patirtų kančių ir kovų dalis

1957m.-K.Strakšys,-grįžęs.--Šalia-žmona--su--istorine-iš-Sibiro-parvežta-sukneleTaip galima pavadinti Kazimiero Strakšio gyvenimą susipažinus su trijuose storuose užrašų sąsiuviniuose jo ranka aprašytus paieškų, prieštaravimų ir kančių kelius. Tvarkingas, chronologiškas pasakojimas, kuriame autorius tarytum sako: išvadas pasidarykit patys, aš nepolitikuosiu… Užrašai papildyti ir jį pažinojusių bendraminčių, artimųjų pasakojimais.

Biografijos detalės
„Buvau aštuntas vaikas šeimoje. Tik aš vienas išėjau mokslus…“ Ir tik dabar suprantame, kokio atkaklumo ir pastangų reikėjo į šviesą besiveržiančiai sielai. Sunkūs pirmieji besikuriančios Lietuvos žingsniai (ėjo 1928-ieji). Laimei, Kretingoje ėmė veikti pranciškono Augustino Dirvelės įkurta gimnazija berniukams, suteikianti veltui ir mokslą, ir išlaikymą, tačiau reikalaujanti pasižadėti tapti pranciškonu. Gal buvo ir neapsisprendusiųjų, tačiau visi norėjo skristi į savo svajonę – į mokslą, į šviesą…
Nelengvas buvo jų gyvenimas pranciškonų vienuolyne: reikėjo gerai paruošti pamokas ir atlikti visas vienuoliui priklausančias pareigas. Kazimieras 1935 m. buvo įvilktas į šv. Pranciškaus rūbą – abitą, gavo brolio Konrado (frater Conradus OFM) vardą. Apie tą laikotarpį jis prisiminė taip: „Tas kelias žmogaus sielai turėjo neįkainojamą vertę. Už tvirtą pasaulėžiūrą, kurios nepajėgė sutrypti vėliau užgriuvęs Stalino laikų teroras, esu dėkingas tėvui Augustinui Dirvelei ir vienuolyne praleistiems metams.“ Ir tas teisingumo, ištikimybės bei meilės tėvynei jausmas išliko visam gyvenimui.
Kazimieras džiaugėsi Dievo dovana – stipriu gražiu balsu, jam buvo pranašaujama gero pamokslautojo ateitis. Tikėjo, kad jo kelias – būti kunigu. Išėjęs iš vienuolyno, kurį laiką pasiblaškęs, nusiraminimą rado nusprendęs mokslus tęsti Telšių kunigų seminarijoje. Tačiau kartais likimas pakiša koją… Dėl griežtos seminarijos tvarkos, kai du klierikai grįžo po 21 valandos, pažeidę taisykles, jie iš seminarijos buvo pašalinti… Viena laimė, kad buvo leista išlaikyti abitūros egzaminus. Iš nueito jaunystėje gyvenimo kelio jam visam gyvenimui liko atmintyje tėvo Dirvelės priesakas: „…daug sunkumų ir nemalonumų teks pakelti, kol išmoksi pats save nugalėti ir krikščioniškai gyventi…“
Tai buvo tarsi priesakas K. Strakšiui, nes artėjo didieji išbandymai – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Gavęs atestatą, pakilia dvasia 1940 m. dalyvavo mokytojų suvažiavime Kaune ir visam gyvenimui įstrigo atmintin, kaip suvažiavimo dalyviai pakiliai, su didele meile savo Tėvynei ir ašarom akyse giedojo: „Lietuva, Tėvyne mūsų…“
Lietuva priešinosi vokiškajai okupacijai, kūrė Lietuvos laisvės (LLA) būrius. K. Strakšys, kaip ir visi patriotiškai nusiteikę jauni žmonės, įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos gretas. Agitavo prieš vokiškuosius okupantus: ragino neiti į jų armiją, slėptis patiems, nepalaikyti okupantų kariuomenės. Tačiau kai Lietuva perėjo į kitų okupantų rankas, prasidėjo persekiojimai. Pasipriešinimo dalyviai turėjo gelbėtis įsidarbindami ir įsiliedami į tyliąją rezistenciją. Liudui Girai rekomendavus, K. Strakšys atvyko į Platelius dirbti bibliotekoje. Galėjo dirbti mokytoju (buvo baigęs mokytojų kursus), bet auklėti vaikus ateistiškai jam neleido sąžinė. Biblioteka buvo ta vieta, kur Kazimieras galėjo viešai padėti „reikalingas“ knygas, o lentynose slėpti senąsias. Padėdavo matomoje vietoje neišlankstytą „Pravdą“, kad neįtartų antirusiška veikla.
Sukūręs šeimą, manė ilgam įsikurti Plateliuose. Tačiau sovietų valdžios atstovams K. Strakšys vis dėlto įkliuvo, ieškodamas teisybės. Įtardamas, kad kareiviai įvykdė vagystę, kreipėsi į rusų dalinio štabą. Užuot išsiaiškinę, jį patį ėmė tardyti, apkaltino nepagarba valdžiai, antisovietinių lapelių platinimu, priklausymu LLA.
Teisme K. Strakšys kalbėjo: „Kad ir kiek mums teks sėdėti, mes niekada nepamiršime, kad esame katalikai, kad esame lietuviai, kad kenčiame už Lietuvą. Atėję į mūsų kraštą jūsų žmonės mus kankina ir žudo. Mes savo kančia išpirksime, nors tai truktų ir dešimt metų…“ Tada visi kaltinamieji jautėsi drąsiai, nes nebuvo niekuo niekam nenusikaltę. Po tardymų – teismas, karinis tribunolas. Visi už raudonu audeklu apdengto stalo – atėjūnai užkariautojai. Jokio gynėjo, jokio advokato… Visi buvo apkaltinti tėvynės išdavyste, tik nepaaiškino – kokios. Suteikus paskutinį žodį, Kazimieras pasakė: „Niekuo neprasikaltau nei savo kraštui, nei žmonėms. Tad kokią teisę turit teisti už tai, kad jūsų santvarka man ne prie širdies?“ O nuosprendis toks: vieniems – 10, kitiems – 15 ar 20 metų tremties. Kazimierui skirta 10 metų nelaisvės.
Ilga kelionė į Sibirą
Visi buvo išvežti į Pečioros sritį. Teismo metu teisiamieji dar juokavo, o vagone, krečiami vidinio šalčio, užtraukė: „Sudiev, Tėvyne, tu brangiausia…“ Ramino vienas kitą, kad Dievas jų neapleis, nes niekuo nenusikalto nei žmonėms, nei savo gimtinei. Ar galima išvardyti visus vargus, skurdą, badą, šaltį, kuriuos patyrė pirmieji tremtiniai? Arba baisų kareivių elgesį su tremtiniais vežant juos gyvuliniuose vagonuose – žvėriškas egzekucijas vykdė niekieno nebaudžiami prižiūrėtojai. „Baisiai gūdu pasidarė širdyje: atrodė, paskutiniojo teismo dieną nebus baisiau“, – rašė savo atsiminimuose K. Strakšys.
Tą savo baisų, sekinantį nuo alkio ir sunkaus katorginio darbo gyvenimą galėjo kiek palengvinti sutikę „bendradarbiauti“, kitaip sakant, būti Judu. Tikėtasi, kad už lengvesnį darbą arba papildomą maisto priedą kaliniai pasiduos. Tvirtą moralę turinčiam Kazimierui tai atrodė nedovanotina išdavystė, nors tokių žmonių atsirado… Ir jų buvo vengiama. Buvo ir dvasią palaikančių dalykų: tremtiniai kunigai suburdavo maldai, stengėsi palaikyti kalinių dvasią, gydytojai lietuviai kaip įmanydami gelbėjo iš mirties nagų; kartu švęsdavo Kalėdas, laukdavo retų laiškų, siuntinių, gelbėjusių nuo bado ir mirties.
Legenda paneigta: garsųjį BAM-ą statė kaliniai
Visam pasauliui Rusijos žiniasklaida skelbė, kad vyksta „Didžioji amžiaus statyba“, „Nepakartojamas tarybinės liaudies žygdarbis“, „Milijonai komjaunuolių stato BAM-ą.“ Neteko matyti tų jaunų entuziastų, pasakojo K. Strakšys, BAM-ą statė kaliniai ir į karinę tarnybą pašaukti  kareiviai, vergiškomis sąlygomis „atlikdavę karinę tarnybą.“ Daliai K. Strakšio tremties draugų irgi teko dalyvauti „didžiojoje komjaunuoliškoje amžiaus statyboje“. Buvusio kalinio atsiminimų užrašuose randame įrašą: „Geležinkelio statybai trasą iškirtom mes, kaliniai, o pylė pylimus, statė tiltus, klojo bėgius kareivėliai…“
Sužibo viltis
Ištvėręs Sibiro pragarą, dar pailginus tremties terminą, 1956-aisiais, kaip teigė Kazimieras, sužibo viltis pamatyti žmoną, vaikučius, tėvus, kuriems buvo rašęs, kad „grįšiąs per ugnį ir vandenį“. Paskutinieji metai jau buvę laisvesni – jiems buvo mokami atlyginimai. Štai kodėl toks džiaugsmingas buvo K. Strakšio grįžimas, nes jis vežė savo dukrai ir žmonai… peteliškėmis išmargintą spalvotą medžiagą suknelėms pasisiūti: žmonai – rudą su geltonom peteliškėm, dukroms – žydraspalvę… Lyg simbolį, po daugybės metų prisimena dukra Virginija, su peteliškėm… Kazimieras liko gyvas, nors kaip peteliškei langą į laisvę pramušti buvo neįmanoma…
 Lietuvoje – gūdus sovietmetis. Miško broliai baigiami naikinti. Grįžusiųjų iš tremties sekamas kiekvienas žingsnis. Tik rašytojui Jonui Šimkui rekomendavus ir užtarus, K. Strakšys įdarbinamas Platelių mokykloje ūkvedžiu, nes čia gyveno jo šeima. Dirbo iki pensijos, sąžiningai, kruopščiai, net 22-ejus metus. O pagal savo gabumus ir išsilavinimą galėjo duoti jaunimui labai daug. Tačiau to niekam nereikėjo…
 Taigi buvęs tremtinys – tyliojoj rezistencijoj – daro tai, ką sugeba: radęs bendraminčių, įsitraukia į kultūrinę veiklą. Plateliai ima garsėti tautinę kultūrą propaguojančiomis programomis, jaunimas dainuoja liaudies dainas, groja tautiniais instrumentais, net juos gamina. Platelių kultūros namų kolektyvai dalyvauja rajono šventėse, vyksta beveik į visas Dainų šventes Vilniuje. Ir visur kartu su visais – tautinės kultūros puoselėtojas Kazimieras. Dar jam buvo sielos atgaiva bažnyčia, su kuria siejo jaunystės metai.
Savo Atgimimo rytą pradėtus užrašus jis šitaip pasirašo:
Buvęs frater Conradus OFM ir klierikas Kazys Strakšys, ir dar – politinis kalinys.
Ir paliko ateinančioms kartoms priesaką: „Vaikeliai, kai jūs užaugsit, neturėsit laiko melstis, įsiminkit trumputį kreipinį: „Dieve, visa darau dėl Tavęs.“ 1989 m. birželio 24 diena.
Atėjus Atgimimo metams, Kazimiero Strakšio širdis, nors pasiligojusi ir silpna, kupina vilties. Po pirmojo Sąjūdžio surengto mitingo K. Strakšys pirmą kartą viešai prabilo: „Grįžtu iš Sibiro…“ Po atviro prisipažinimo jis ima rašyti prisiminimus, vertus išleisti atskiru leidiniu. Visas jėgas skiria Sąjūdžio idėjoms remti. Jo siela kupina džiaugsmo, kad žmonės neprarado vilties, o Lietuvai išaušo laisvės rytas. Tačiau Sibiro šalčiai, sužaloję sveikatą, nauju gyvenimu ilgiau neleido pasidžiaugti. Jis išliko atmintyje kaip mūsų tautos kovų ir kančių liudininkas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...