Rietaviškiai daugiau sužinojo apie politiką ir vyskupą Justiną Staugaitį

21710-12450Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje atidaryta Lietuvos Respublikos Seimo globojama fotodokumentinė paroda „Lietuvos Nepriklausomybė – nuolatinis budėjimas: Justinui Staugaičiui – 150“. Svečius ir rietaviškius pasitikęs muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas sakė, kad paroda išsamiai nušviečia vieno iškiliausių nepriklausomos Lietuvos valstybingumo puoselėtojų, Nepriklausomybės Akto signataro, Antrojo Seimo pirmininko, Telšių vyskupo J. Staugaičio biografiją. Ir skirta ji Lietuvos valstybės atkūrimo100-mečiui paminėti. Direktorius susirinkusiesiems parodė ir tris jų muziejuje rastas nuotraukas, kuriose – Telšių vyskupo J. Staugaičio apsilankymai Rietave.  Savo mintimis apie įžymųjį giminaitį, suvienijusį šeimą ir giminę, pasidalijo J. Staugaičio sesers Petronėlės vaikaitė, Šiaulių universiteto profesorė Audronė Juodaitytė.

Valstybės pagrindas – teisingumas
Iki oficialaus parodos atidarymo visi jos dalyviai apžiūrinėjo nuotraukas, kuriose išsaugotos šio didžiavyrio gyvenimo akimirkos. Beveik visose – J. Staugaitis susikaupęs. Net ir tose, kur jis su lietuvių kalbos mokytojais ar seminaristais nufotografuotas išvykose. Toks jis ir buvo. J. Staugaičiui vadovaujant Seimo posėdžiams, ne vienam politikui, mėgstančiam pakalbėti, tekdavo išklausyti griežtas jo pastabas. J. Staugaičiui labai tiko jo moto – valstybės pagrindas yra teisingumas. Savo santūrumu, griežtumu J. Staugaitis panašus į žemaitį, tačiau jis – ne žemaitis, o sūduvis.
Justinas Staugaitis gimė 1866-ųjų lapkričio 14-ąją Šakių apskrityje, Naumiesčio valsčiuje, Tupikų kaime. Mokėsi Naumiesčio pradinėje mokykloje, vėliau Marijampolės gimnazijoje, o 1890-aisiais baigė Seinų kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Nuo 1890-ųjų kunigavo Lietuvoje bei Lenkijoje, o 1906-aisiais paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu. Vėliau kunigavo kitose Lietuvos vietovėse. J. Staugaitis buvo aktyvus nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dalyvis. 1917-ųjų rugsėjo 18–22-ąją dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, joje buvo išrinktas Lietuvos tarybos nariu. Nuo 1918-ųjų sausio buvo šios tarybos vicepirmininkas, o vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tapo jo vicepirmininku, vadovavo Pirmajam Seimui, o nuo 1923-iųjų rugpjūčio 10-osios iki 1925-ųjų sausio 27-osios buvo Antrojo Seimo pirmininkas. Kaip Seimo pirmininkui, jam kartais tekdavo pavaduoti Respublikos Prezidentą.
Pirmasis Telšių vyskupas – sūduvis
Rietavo parapijos klebonas Antanas Gutkauskas pastebėjo, jog vyskupo J. Staugaičio būta „vyro su stuburu“, kuris aiškiai žinojo savo tikslą ir siekė jį įgyvendinti. „J. Staugaičio Lietuva rėmėsi tikėjimu, o šiandien to labai trūksta. Šiandien daug laisvamaniškų krypčių. Šiandienos žmogui trūksta pasiaukojimo, tikėjimo“, – kalbėjo A. Gutkauskas. Jam pritarė ir dekanas, Plungės parapijos klebonas Julius Meškauskas: „Jeigu šiandien mes dažniau mąstytume ne tik apie save, bet pasidžiaugtume savo valstybe, seneliais, vaikais, būtume kitokie. Svarbūs yra trys dalykai: mąstyti, matyti ir dirbti iš širdies – tuomet joks darbas nebus sunkus.“
Iš parodoje eksponuojamų nuotraukų matyti, kad J. Staugaičiui rūpėjo ne vien politikos reikalai. Jis kopė ir bažnytinės karjeros laiptais. Dar 1922-aisiais buvo pakeltas Seinų kapitulos kanauninku, 1924-aisiais jam suteiktas prelato vardas, o 1926-aisiais – paskirtas Telšių vyskupu. Būtent 1926-aisiais, per šv. Velykas, pagal vyskupo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio parengtą projektą, Romos popiežius Pijus XI paskelbė apaštališkąją konstituciją, kuri leido iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos katalikiškąją bažnyčią – daugiau kaip 400 metų gyvavusią Žemaičių vyskupiją padalinti į Telšių, Panevėžio vyskupijas bei Kauno arkivyskupiją. Yra išlikęs kunigo V. Motekaičio pasakojimas, kad J. Staugaitį paskyrus Telšių vyskupu, dauguma Žemaitijos kunigų tuo buvo labai nepatenkinti, o davatkėlės šnekėjo, kad jos nesuprasiančios vyskupo zanavykiškos šnekos ir į bažnyčią neįsileisiančios. Vis dėlto suprato ir į bažnyčią įsileido…
Ir seminariją įsteigė, ir dėstytojų rado
Ne tik V. Rutkauskas, bet ir Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriaus Antanas Ivinskis minėjo, kad senieji žmonės dažnai prisimindavo: „O kai vyskupu buvo J. Staugaitis…“ A. Ivinskis rietaviškiams priminė, kad Telšių kunigų seminariją įsteigė ne kas kitas, o vyskupas J. Staugaitis. To reikėjo, nes naujai įkurtoje Telšių vyskupijoje trūko kunigų. Daugelis klebonų buvo senyvi, tačiau nebuvo kuo juos pakeisti. Seminarijos idėjai nepritarė ne tik vietos kunigai, kurie bijojo, jog teks seminariją išlaikyti. Priekaištų, net pašaipų sulaukta ir iš sostinės Kauno – esą iš kur vyskupas gaus dėstytojų savo įkurtai seminarijai? Naujos kunigų seminarijos finansuoti nesutiko ir tuometinė Lietuvos Vyriausybė.
J. Staugaitis rankų nenuleido. Jis iš Zanavykijos parsikvietė gerą savo pažįstamą kunigą Juozapą Valaitį bei išsiuntė jį į JAV rinkti aukų kunigų seminarijai. Šis per nepilnus dvejus metus surinko apie 40 tūkstančių dolerių. Atsirado ir dėstytojų. Tiesa, Žemaitijoje jų nebuvo, tad vyskupas ne vieną parsikvietė iš Sūduvos krašto. Įkūręs kunigų seminariją, J. Staugaitis steigė naujas parapijas, plėtė diecezijos kunigų akiratį. Jis daug prisidėjo, kad 1925 m. būtų pradėtas leisti savaitraštis „Žemaičių prietelius“, ėjęs iki pat 1940-ųjų.
Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius A. Ivinskis papasakojo įdomią istoriją ir atskleidė, kodėl nėra nė vienos nuotraukos, kur prezidentas Antanas Smetona būtų nusifotografavęs prie Telšių vyskupijos rūmų, nors taip lyg ir turėjo būti. Pasirodo, tuo metu Varniuose klebonavo buvęs prezidento klasės draugas, tad A. Smetona Varniuose lankėsi ne kartą. „Vyskupas J. Staugaitis A. Smetonos  nelaukė“, – sakė A. Ivinskis. Juoda katė tarp šių dviejų vyrų buvo perbėgusi jau anksčiau – J. Staugaitis finansiškai rėmė A. Smetonos režimo į lagerį uždarytus ateitininkus.
Kad tarp šių dviejų didžių vyrų nebuvo šiltų santykių, patvirtino ir apie vyskupą prisiminimais pasidalinusi J. Staugaičio sesers vaikaitė, profesorė Audronė Juodaitytė.
Svarbiau už viską vyskupui buvo šeima
Vyskupo giminaitės pasakojimas buvo itin šiltas. Ji sakė, kad vyskupui šeima ir giminė visuomet buvo pati svarbiausia. Vos sulaukęs 12-os, liko našlaičiu, tačiau motina jam patikėjo rūpintis šeima. „Politikoje jis padėjo kertinį akmenį, kuris išliko iki pat nepriklausomybės praradimo. Tai – kaimo šeima, kurią vyskupas laikė nacionaline Lietuvos vertybe“, – kalbėjo profesorė. Pasak jos, tokia pat vertybė vyskupui buvo ir jo paties šeima.
J. Staugaičio sesers vaikaitė A. Juodaitytė sakė iš savo giminės pasakojimų, iš jų prisiminimų knygų žino, kokią įtaką vyskupas darė savo artimiesiems. Kai jo brolis Vincas Staugaitis liko ūkininkauti tėviškėje, vyskupas jį įkalbėjo susidomėti medicina, kad galėtų padėti savo kaimo bendruomenei. Ir V. Staugaitis netrukus tapo savotišku kaimo felčeriu. Jis patarinėjo ir padėjo kitam savo broliui – Antanui Staugaičiui. Šis buvo pirmasis Marijampolės burmistras, kuriam ypač rūpėjo kultūros reikalai. Jo dėka Marijampolėje atsirado teatras.
Profesorė pasakojo, kad vyskupui visuomet rūpėjo ne tik jo broliai ir seserys, bet ir jų žmonų, vyrų, vaikų likimai. Ne kas kitas, tik J. Staugaitis padėjo apsispręsti A. Juodaitytės tėveliui pasirinkti gydytojo profesiją. Tiek jam, tiek kitiems jis nuolat kartojo, kad būtina rinktis tokią profesiją, kokios reikia Lietuvai. Išskirdavo tris: dvasininko, mokytojo ir karininko. Tikriausia taip manė didžioji šviesių Lietuvos žmonių dalis, nes daugelyje tuometinių Lietuvos šeimų ir buvo galima rasti kunigą, mokytoją ar karininką.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...