„Kad man duotų Lietuvos vandenėlio atsigert – tuojau pasveikčiau…“

21710-12428Taip 1957-aisiais Buriat Mongolijos Novoiljinsko ligoninėje mirdamas šaukė Kazys Latakas. Jis ir žmona Aleksandra jau žinojo, kad netrukus jų šeimai bus leista grįžti į Lietuvą, tačiau nuo siaubingai sunkaus darbo išsiplėtusi K. Latako širdis taip ir nebeleido jam dar kartą išvysti gimtinės, kur prabėgo jo vaikystė, jaunystė, kur sutiko ir įsimylėjo šešeriais metais jaunesnę Aleksandrą, susilaukė pirmagimės Aleksandros Jeronimos. Tais, 1948-aisiais, K. Latakas turėjo minėti savo 30-metį, tačiau vietoj kuklios šventės – siaubinga kelionė į tremtį. 1948-ieji padalijo jo gyvenimą į dvi dalis: viena – Lietuvoje, kita – svetimoje žemėje, iš kurios gyvas nebegrįžo. Po daugiau kaip 30-ies metų šeima jo palaikus parvežė į gimtąjį kraštą. Tremtinys atgulė naujosiose Plungės kapinėse.

Kelionė į pasaulio kraštą
Aleksandra ir Kazys Latakai gyveno Platelių valsčiuje, Gilaičių kaime. Valdė 21,44 hektaro žemės. Nebuvo nei labai turtingi, nei kuo nors įžymūs, tačiau sovietų valdžiai vis tiek užkliuvo. Pirmiausia tuo, kad K. Latakas griežtai atsisakė stoti į kolchozą, o jo žmonos Aleksandros du broliai – Adomas ir Vytautas Šimkai – partizanavo. Tiesa, jaunylis Vytautas į mišką išėjo tik po to, kai į tremtį buvo išgabenta sesers šeima. Abu partizanai žuvo. Šeimai taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur jie palaidoti. Jau grįžus iš tremties, A. Latakienei viena moteris papasakojo apie Adomo žūtį. Partizanas buvo sužeistas ir slapstėsi sesers žemėje įrengtame bunkeryje tol, kol jį išdavė. Ta moteris matė, kaip nušautą Adomą vežimu vežė į Platelius. Ten, aikštėje, būdavo sumetami nužudytųjų kūnai, o KGB agentai slapta sekdavo, ar kas juos atpažins. Kur A. Šimkus po to buvo išvežtas ir užkastas, niekas nežino. Kaip niekas nežino ir Vytauto likimo.
Aušo 1948-ųjų gegužės 22-oji, kai į jų kiemą įsuko mašina. Išlipę stribai liepė ruoštis kelionei. A. Latakienė dar iš vakaro rengėsi važiuoti į turgų paršelių parduoti. Be to, buvo prisukusi sviesto, pririnkusi kiaušinių – tikėjosi ir juos parduoti. Išgirdusi, kad teks keliauti… pas baltąsias meškas (taip liaudyje buvo vadinamas Sibiras), puolė krautis daiktų kelionei. Tuo metu K. Latakas, priėjęs prie ruso vairuotojo, ištiesė jam butelį naminės degtinės ir paprašė jų neskubinti. Vairuotojas stribams šūktelėjo, kad sugedo mašina, tad porą valandų teks ją remontuoti. Per tą laiką gilaitiškis papjovė paršą, prisipylė grūdų. Tuo metu A. Latakienė nubėgo pas kaimynus ir paršelius išmainė į šešis kepalus duonos, mat savo nebuvo išsikepusi. Moteris dar spėjo ir audeklą iš staklių išsikirpti.
Išvežė juos iš Plungės geležinkelio stoties. „Mama pasakojo, kad pamiršo „tūtę“ pasiimti, o kaip be jos vos pusės metukų dukrelę pamaitinsi, pagirdysi? Teko pačiai kažką panašaus padaryti. Pakeliui vandenį su kirminais iš pelkių semdavo, per vystyklą košė, ir visi gėrėm. Oi, kiek daug žmonių, ypač vaikų ir senukų, mirė, taip ir nepasiekę tremties vietos. Mus (tremtyje dar gimė sūnus Albertas ir duktė Irena) išgelbėjo tai, kad tėvai buvo jauni, rūpestingi ir darbštūs“, – prisiminimais dalijosi Gegrėnuose gyvenanti vyriausioji Latakaitė – Aleksandra Jeronima Urnikienė, kurią šeima iki pat šiol Olia vadina. Jos sesers Irenos Latakaitės (Plungės aplinkos apsaugos agentūros vadovės) prisiminimai – tik mamos ir sesers pasakojimai. Ne ką daugiau prisimena ir tremtyje gimęs, už Ireną šiek tiek vyresnis brolis Albertas.
Viename kambarėlyje – keturios šeimos
Pasiekus Buriat Mongolijoje esantį Zaigrajevo rajoną, ešelonas sustojo. Šeima iki šiol tebesaugo nuotrauką, kurioje tremtiniai nusifotografavę pirmojoje tremties vietoje – 11-ajame kilometre. Ten nemažai vietovių, kurios nė pavadinimo neturėjo, buvo užrašytas tik geležinkelio kilometras, ir viskas. Toje vietoje stovėjo keli barakai. Viename kambarėlyje apgyvendino po keturias šeimas. Šeimai – viena lova ir kaip nori, taip miegok. Viryklė taip pat viena, tad moterims išvirti šeimai valgyti buvo tikras galvosūkis. Taip gyveno iki tol, kol iškirto tame ruože esantį mišką. Po to juos išvežė į kitą vietą.
Po poros tremties metų, 1950-ųjų liepą, Karakatulo kaime  Latakams gimė sūnus, kurį pavadino Albertu. Oliai teko nuolat jį prižiūrėti, o tai mergaitei nelabai patiko. Iki šiol prisimena, kaip ji pergąsdino mamą. Ši buvo išėjusi, o kai grįžo… žiūri, kad sūnelis tik viena koja. Pasirodo, Olia vieną brolio koją į vystyklą įsuko ir atrodė, kad jos nebėra. Aišku, be pasekmių tai nepraėjo, nors mama ir suprato, kad dukrelė nori žaisti, o ne brolį saugoti.
Dar po dvejų metų jau  Novoiljinske gimė Irena. Olia ir Irena tik suaugusios suprato, kokia darbšti, atsidavusi šeimai buvo jų mama. „Tėtis uždirbdavo mažai, bet mama vis tiek sugebėjo sutaupyti šiek tiek pinigų, tad vieną dieną ji išėjo į miestą, kuris buvo už 30 kilometrų, paršelio pirkti. Grįžtant su paršeliu į namus, šis ėmė ir pabėgo. Mama jį gaudė, kol pagavo. Po to nusipirko ožką. O kai jau reikėjo grįžti į Lietuvą, turėjome ir karvę“, – pasakojo A. J. Urnikienė.
Tremtiniai rusus viendieniais vadino…
Dukrų atmintyje išlikęs ir mamos pasakojimas apie tai, kai, juos atvežus į 11-ąjį kilometrą, visiems buvo padalinta po kibirą bulvių. Jų gavo ir kartu dirbę rusai. Šie tas bulves iškart nuskuto ir suvalgė. O lietuviai išpjaustė ir išsaugojo bulvių akeles. Nors ten – amžinojo įšalo žemė, bet vasaromis ji atšildavo. Vos atšilus, lietuviai tas bulvių akeles pasodino ir netrukus jau turėjo savo bulvių. Tai pamatę rusai, ėmė šaukti: „Buožės, buožės…“ O lietuviai rusus viendieniais vadino ir stebėjosi jų neūkiškumu. Vyriausiosios dukros atmintyje išlikęs vaizdas, kai kartą, apsilankiusi rusų šeimoje, išvydo, ką šie valgo. „Išvirė bulvių. Nuo jų nusunkė vandenį, bet neišpylė, o į tą vandenį mirkė bulves ir valgė.“ Sakė tą vaizdą matanti iki šiol.
„O mūsų namuose visada būdavo džiovintų grybų, iš kurių mama mirkalą darė. Buvo ir pieno, kurį ji supilstydavo į aliuminius dubenėlius ir, išnešusi į lauką, sušaldydavo. Kai reikėdavo užbaltinti sriubą, atsikirsdavo gabalėlį ir užbaltindavo. Ne tik pieną, bet ir uogas taip užšaldydavo. Tose vietose ypač daug bruknių ir vaivorų būdavo. Bruknes supildavo į statinę, o kai ateidavo žiema, jos sušaldavo. Dukros iki šiol prisimena, kokį skanų kisielių mama virdavo. Tiesa, – tik per šventes ir jeigu kuris jų susirgdavo. Vaikai retkarčiais net pagudraudavo ir apsimesdavo, jog serga. Mama patikėdavo ir virdavo kisielių su (!) cukrumi. Jo atskeldavo nuo tuo metu pardavinėjamų cukraus gabalų, kuriuos žmonės „galvomis“ vadino.
Žemaitišką užsispyrimą ir vaikai paveldėjo
Jų tėtis buvo užsispyręs žemaitis. Lietuvoje jis į kolchozą nestojo, o tremtyje… nė už ką nesutiko pirkti obligacijų. Viršininkas jį ir dar kelis obligacijų nepirkusius lietuvius net per naktį išlaikė ir reikalavo pasirašyti, bet šie nepasidavė. Tėvo charakterį paveldėjo ir jo vyriausioji. Mokykloje rusiukai tremtinių vaikus užgauliojo, tyčiojosi iš jų ir vadino fašistais. Kartą visą dieną paskui Olią būrelis vaikų vaikščiojo ir šaipėsi iš jos žemaitiškos šnekos, nors nesuprato, ką ji Irenai buvo sakiusi. „Aš jai sakiau – Renele, einam su rogelėm pasivažinėti. Tai jie lakstė iš paskos ir mėgdžiojo. Man atsibodo, tad griebiau plunksnakotį ir vienam taip dūriau, kad plunksna nulūžo. Pasirodo, tai buvo viršininko sūnus. Įpykusi mokytoja mane fašiste pavadino.“
Abi Latakaitės sako, kad jų mama buvo apsiskaičiusi ir protinga. Ji mėgo siūti, megzti, siuvinėti – dar jaunystėje buvo baigusi šeimininkių kursus. Ir tremtyje ji nepalūžo. Iš pradžių niekur nedirbo, vėliau valė mokyklą, kontorą, dirbo lentpjūvėje. Ir vis tiek rasdavo laiko siūti, megzti, siuvinėti. Vaikams rūbus persiūdavo iš senų tėvo rūbų. Paskutiniaisiais metais šeima turėjo didelį bulvių lauką. Ten niekas nedraudė pasiimti žemės tiek, kiek nori. Jų šeima nebadavo nei tremties pradžioje, nei vėliau. Matyt, teisios dukros sakydamos, kad tai – tėvų darbštumo dėka.
Tėvas leidimo grįžti taip ir nesulaukė
A. Latakienė gerai sutardavo su rusėmis – joms rūbus siūdavo. Ir mėsą, gyvulį papjovus, sutvarkydavo. Todėl, kai šeima gavo leidimą iš Sangono kaimo (kur prieš išvykdama gyveno) grįžti į Lietuvą, rusės susirūpinusios šnekėjo, kas dabar joms mėsą sutvarkys… Per tiek metų pačios taip ir neišmoko, nors ne kartą ir ne du matė, kaip A. Latakienė tą daro. Jų šeima buvo paskutinioji lietuvių šeima Sangone, tad, Latakams išvykus, ten liko tik rusai ir kitų tautybių tremtiniai.
Mirdamas vyras savo žmonos prašė į Lietuvą neišvažiuoti. Matyt, bijojo svetimoje žemėje vienas gulėti. Jis tuo metu jau buvo Novoiljinsko ligoninėje ir jautė, kad Lietuvon nebegrįš. Abu tremtiniai, dar prieš vyrui atsiduriant ligoninėje, žinojo, kad Lietuvoje jau apklausiami juos pažinoję žmonės. Jų buvo teiraujamasi, ar galima Latakus paleisti? Žinojo, kad to klausė ir Valerijono Valužio, kuris sakė, kad ši šeima – padorūs žmonės, ir neaišku, kodėl juos reikia ten laikyti. Buvo tik laiko klausimas, kada juos pasieks leidimas grįžti į Lietuvą. Tėvas nesulaukė. Jis mirė 1957-ųjų rugsėjo pabaigoje. Šeima, nors ir gyveno Sangone, jį palaidojo  Novoiljinske, nes tik ten buvo lietuvių kapai.
Ką reiškia žodis kibiras, o ką – duona?..
Aleksandra Latakienė su dviem dukrom ir sūnumi 1958-aisiais grįžo į gimtinę. Buvo Užgavėnės. Išlipusius Šateikių geležinkelio stotyje, juos pasitiko tėvo brolis Stanislovas Latakas. Važiuojant pas jį, staiga apipuolė Užgavėnių persirengėliai ir baisiausiai pergąsdino vaikus, kurie to dar nebuvo matę. Traukinyje, kai tik nemiegodavo, šešiametė Irena praleido prie lango – norėjo pamatyti vilką. Nepamatė. O Lietuvoje išgąsdino ne vilkai, bet nežinia iš kur atsiradę baisūs padarai.
Atsivežė juos giminaitis į Dovainių kaimą, kur buvę tremtiniai pagyveno porą savaičių. Po to iki pavasario prisiglaudė Uogučiuose pas Leoną Armalį. Latakų namo Gilaičiuose nebebuvo – žmonės po lentelę išnešiojo, tad A. Latakienė nusipirko, kaip sako dukros, lūšnelę. Ją suremontavo ir čia apsigyveno. Tuo metu traukiniu buvo atgabenti ir jų daiktai. Viskas tarsi turėjo būti gerai, bet lengva nebuvo. Olia pradėjo lankyti ketvirtą klasę, o čia ir prasidėjo sunkumai. Buriatijoje šeima namuose kalbėjo žemaitiškai, išėję iš namų – rusiškai. Ji dar mokėjo ir bulgariškai – išmoko iš tremtinių moldavų vaikų. Dovainių mokykloje jai reikėjo skaityti lietuviškai. Ji skaitė: „Kibiras, duona…“ Tie žodžiai mergaitei nieko nesakė – ji jų nesuprato. Labai daug su ja dirbo mokytoja Raudienė, kuri ir mokė bendrinės lietuvių kalbos. Namuose mama jai skaitydavo lietuviškas knygas, tad netrukus mergaitė žinojo, ką reiškia žodžiai kibiras, duona, kiti.
Mama pradėjo dirbti Gilaičių kolchoze, Albertas, nors ir buvo vyresnis už seserį Ireną, kartu su ja ėmė lankyti pirmą klasę Gilaičiuose. Baigę pradinę, jie perėjo į Platelių vidurinę, kur jau mokėsi vyresnioji jų sesuo. Vaikai dukart per dieną eidavo po penkis kilometrus pirmyn ir atgal, bet nė nemanė skųstis – ne tokių sunkumų buvo matę. Nesiskundė ir užaugę, nors gyvenimas nė vieno jų nelepino. Aleksandra Jeronima tapo buhaltere, Albertas – vairuotoju, o Irena savo gyvenimą paskyrė gamtai saugoti. Ir jau ne Sibire, o Lietuvoje pamatė gyvą vilką.
Džiaugėsi Lietuvos laisvės sulaukusi…
„Mamos gyvenimas buvo labai sunkus. Tik tada, kai ji išėjo gyventi pas Ireną, jis palengvėjo“, – sako A. J. Urnikienė. Ir ji teisi. Dvidešimt ketverių, su mažu vaiku ant rankų, išvežta į pasaulio kraštą. Ten pagimdė dar tris vaikus (po Irenos gimusi Zita išgyveno tik devynis mėnesius) ir vos 34-erių liko našle. Grįžo į Lietuvą, kur niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Vėl sunkiai dirbo, leido vaikus į mokslus, taip ir neturėdama laiko sau. I. Latakaitė prisimena: „Mama mums visada sakydavo, kad visos imperijos žlunga, tad žlugs ir Sovietų Sąjunga. „Aš to nesulauksiu“ , – vis kartodavo ji. Sulaukė. Mirė 86-erių. Guli šalia savo vyro ir mažosios Zitos. Jų palaikus Irena, Albertas ir sesers vyras Steponas Urnikis 1989-aisiais parvežė į Lietuvą.
I. Latakaitė iki šiol negali pamiršti, kaip daugiau nei valandą Buriatijoje, Zaigrajevo rajono vykdomajame komitete, su leidimą turėjusiu išduoti valdininku ji diskutavo, ar reikia, ar ne tremtyje mirusius lietuvius parsivežti atgal į Lietuvą. „Supratęs, kad jis mano nuomonės nepakeis, pasakė, jog važiuočiau į Novoiljinsko vykdomąjį komitetą ir gausiu leidimą. Taip ir buvo.“
„Atvažiavę į Novoiljinską, apsistojome pas tremtinę, kilusią iš Plungės. Kitą rytą, pasiskolinę iš jos kastuvus, nuvažiavome į kapines ir atkasėme tėvo bei sesers Zitos palaikus. Atidarius karstą, tėvas gulėjo taip, kaip jį palaidojome. Tačiau, vos pūstelėjus vėjeliui, viskas virto dulkėmis – liko tik kaulai. Sudėjome jų abiejų kaulus į specialiai paruoštus, medžiaga aptrauktus skardinius lagaminus ir be jokių trukdymų parskridome namo. Čia juos palaidojome. Šalia guli mama. Ir per kiekvienas Vėlines išplaukia ypač ryškūs prisiminimai. Niekada nepamiršiu, kaip mama džiaugėsi, kai Lietuva tapo laisva, kaip ragino mane lankyti tremtinių chorą, kaip abi dalyvaudavome įvairiausiuose renginiuose“, – su liūdesiu balse pasakojo I. Latakaitė.

Vienas komentaras

  • Anonimas:

    Plungėje gyvename ne vienas gimę Buriat Mongolijoje Echi Gorchono, Novo Iljinsko kaime, Zaigrajeve. Ten prabėgo mūsų vaikystė. Esame lietuviai. Kaip turėtume naudoti žodį GIMTINĖ?

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...