Svarbiausia – visada būti pasiruošusiam

21706-9744Rietaviškis Pranas Liutkus yra vienas tų, kurį visada išvysi pirmosiose gretose svarbių datų ir valstybinių minėjimų Rietave bei jo apylinkėse metu. Ir ne vieną, o su būriu bendraminčių bei jaunimo – jis jau šešerius metus vadovauja Rietavo šauliams, subūrusiems apie 70 patriotiškai nusiteikusių ir ginti savo šalį pasiryžusių rietaviškių. O į tas šventes, kur šauliai nekviečiami, P. Liutkus vyksta kaip policijos rėmėjas ir viešosios tvarkos sergėtojas. Tad geriausiai jį apibūdina paties įvardintas pamatinis šaulių veiklos principas, jog svarbiausia – visada būti pasiruošusiam.

„Maniau, jog daugiau ginklo į rankas nebeimsiu“
V. Liutkus „Žemaičiui“ pasakojo, kad į Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės Rietavo 803-iąją kuopą įstojo 1994 metais. Šį žingsnį iš pradžių nuslėpęs nuo žmonos, nes ji tikriausiai būtų nepritarusi tokiam sutuoktinio sumanymui. Juk buvo praėję nedaug laiko po kruvinųjų 1991-ųjų įvykių. Be to, tarp žmonių tvyrojo nežinomybė, kalbėta, jog Rusija gali bet kada užpulti Lietuvą ir vėl ją okupuoti, tik šįkart vargu, ar būtų apsieita be ginkluoto pasipriešinimo. Šių gandų paskatintas P. Liutkus ir nutaręs tapti šauliu. Manė, kad grėsmės atveju būtų naudingas Lietuvai, o ir karinės patirties turėjo – dvejus metus praleido tarnyboje užpoliarėje, kur buvo paskirtas jūros pėstininku-snaiperiu.
„Po tarnybos maniau, kad viskas – daugiau ginklo į rankas nebeimsiu, tačiau pastarųjų metų įvykiai truputį gąsdino. Vis kirbėjo mintis, kad, iškilus grėsmei, šeimos, artimųjų neišduosiu – vis tiek turėsiu eiti jų ginti“, – prisiminė pašnekovas. Nenuostabu, kad jauno vyro širdis nelinko prie ginklų – nuo vaikystės buvęs meniškos prigimties, jaunuolis pasirinko mokytis meninio akmens apdirbimo paslapčių Telšių taikomosios dailės technikume. Vėliau dirbo tuometiniame Rietavo technikume dailininku. Ir dabar, nors dirba UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, akmenkalystės bei vėliau  pamėgtos medžio drožybos nepamiršta – visiems, kas domisi, su dideliu malonumu rodo paties drožtų skulptūrų ir įvairių rakandų nuotraukas.
Bet ir karybos žinios bei gebėjimas lengvai rasti bendrą kalbą su jaunimu neliko nepastebėti – 2011 metais P. Liutkus buvo paskirtas Rietavo šaulių vadu. Šiuo metu Rietavo kuopa vienija apie 70 bendraminčių. „Maždaug 20 iš jų – senieji šauliai, visi kiti – jaunimas. Jau turime ir kuo pasigirti, mat kai kurie mūsų „užauginti“ šauliai pasirinko tarnauti Lietuvai ir ginti ją. Antai rietaviškė Indrė Gaudutytė yra pasienietė. Atsimenu, atėjo pas mus vos 12-os, bet iš karto į akis krito jos tvirtas charakteris. Dainius Čekavičius – atsargos leitenantas. Baigė sukarintą jūreivystės mokyklą, plaukiojo po jūras ir vandenynus, o dabar įsikūrė Lietuvoje. Nepamiršta ir mūsų, atvažiuoja pabendrauti su jaunaisiais šauliais, veda mokymus“, – savo auklėtiniais džiaugėsi P. Liutkus.
Vienus vilioja žygiai į gamtą, kitus – kariška veikla
Apie tai, kokiais keliais atėjo į Rietavo kuopą, pasiteiravome ir dviejų Rietavo šaulių būstinėje tądien sutiktų jaunuolių. Septyniolikmetis Rimantas Abromavičius sakė šaulių veikloje dalyvaujantis nuo 10-ies metų. Klasės draugas pavadinęs – atėjo ir pasiliko. Dabar vaikinui yra patikėtos būrio vado pavaduotojo pareigos. Į jas žiūrįs labai rimtai, netgi pats savo lėšomis įsigijęs mokomąjį snaiperio ginklą. Vaikinas svajoja stoti į krašto apsaugos, o jei pavyks – gal net į profesinę karo tarnybą.
Aštuoniolikmetis Julius Jonikas šauliu esąs jau penkti metai, dabar jis – skyriaus vadas. „Draugai pasiūlė, buvo įdomu, kažkaip ir užsikabinau“, – pradžią prisiminė vaikinas. „Niekada neagituojame jaunuolių prisidėti prie mūsų. Kas nori, patys mus susiranda, bičiuliai, klasės draugai pavadina, – jaunajam šauliui antrino P. Liutkus. – Vienas, žiūrėk, koks romantikas, jam patinka žygiai, išvykos į mišką, ant laužo virta košė. Kitas domisi Lietuvos istorija. Trečiam patinka karyba. Stengiamės su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Pradedam nuo mažų dalykų: išvykų į gamtą, žygių. Vėliau prasideda taktiniai užsiėmimai, mokymai, kaip elgtis su ginklu, kaip jį surinkti. Vykstame į poligoną pašaudyti.“
Paklaustas, kaip pavyksta suvaldyti tokį didelį jaunų žmonių būrį, kaip drausmina nepaklusniuosius ar tuos, kuriems sunkiau paklusti viršesniojo nurodymams, Rietavo šaulių vadas sakė, kad šioje srityje psichologinio spaudimo negali būti. Kaip bevertintum, tai yra savanoriška veikla, kuriai kiekvienas apsisprendžia laisva valia. Tiems, kurie nusikeikia ar nepaleidžia iš rankų telefono, yra numatytos drausminės užduotys. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai būtina išlaikyti šaltakraujiškumą, nors nugara iš įtampos srūva prakaitas. Rietaviškis prisiminė vieną nutikimą, kai per mokymus jaunasis šaulys paėmė užtaisytą ginklą. Teko veikti žaibiškai, bet kartu ir labai apgalvotai bei ramiai, kad ginklą rankoje laikantis vaikinas neišsigąstų ir netyčia nespūstelėtų gaiduko.
Tarp šaulių netrūksta ir merginų
Kartais šauliais susidomėję vaikai į kuopos veiklą įtraukia ir savo tėvus. „Jauniausiam mūsų kandidatui Modestui Jankauskui bus 11, o vyriausiasis narys – kuopos įkūrėjas ir garbės šaulys Algimantas Kazimieras Juozaitis – neseniai paminėjo aštuoniasdešimtmetį. Tad amžiaus ribos kaip ir nėra.“ O kokie reikalavimai keliami norintiesiems tapti šauliais? Pašnekovas sako, jog svarbiausia yra norėti būti šauliu, o visa kita – išmokstama. „Su jaunimu kiekvieną antradienį einame į parką, mokomės šaudyti, žiedinės gynybos, pasalų rūšių, šliaužimo būdų. Rengiami įvairūs mokymai, stovyklos, vaikai mokomi plaukti, vyresnieji – šokti su parašiutu. Vyksta egzaminai, kurių metu matuojamas laikas, ar greitai šauliai išardys ir surinks šaunamąjį ginklą. Tad veiklos turime įvairiausios, o pagrindinis visų šių užsiėmimų tikslas – išugdyti sveikus, protingus ir ištvermingus jaunuolius, kurie prireikus galėtų stoti ginti Lietuvos.“
Kalba pakrypsta ir apie neseniai visuomenėje įsiplieskusią diskusiją, ar leisti šauliams turėti ginklų. P. Liutkus sakė esąs už tai, kad toks leidimas būtų patvirtintas, mat, valstybei atsidūrus pavojuje, šauliai būtų pirmieji, kurie ateitų į pagalbą kariuomenei. Remti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, padėti palaikyti viešąją tvarką  bei saugoti svarbius infrastruktūros objektus, okupuotoje teritorijoje vykdyti ginkluotą ir nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, siekiant atgrasyti priešą, apginti Lietuvos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą, užtikrinti piliečių saugumą – tai uždaviniai, keliami šauliams agresijos atveju. Be to, pasak pašnekovo, kiekvienas, stodamas į šią organizaciją, atlieka tam tikrą patikrą, kurios metu domimasi žmogaus praeitimi, jo sveikatos būkle, tad ir šauliu būti bet kas negali.
O kaip šioje pusiau sukarintoje struktūroje jaučiasi moterys? „Puikiai“, – nedvejodama atsako kariška uniforma vilkinti būrio vadė Zofija Sideravičienė. Plungės technologijų ir verslo mokyklos Rietavo filiale biologijos mokytoja dirbanti rietaviškė tarp šaulių yra nuo 1992-ųjų. Kaip prasitarė P. Liutkus, ne kam kitam, o jo ilgametei bendražygei Z. Sideravičienei šauliai po įvairių mokymų ir žygių dėkoja už skaniausią kareivišką košę bei sako, jog niekur kitur tokios nėra ragavę.
Vis dėlto netrukus tampa aišku, jog dailiosios lyties atstovėms, įsitraukusioms į šaulių veiklą, ne vien tik košę virti tenka. P. Liutkus tikina, jog kai kurios mergaitės per apmokymus pademonstruoja tokį vikrumą ir ištvermę, apie kokius vaikinams tik pasvajoti. Tad reikia manyti, jog politikų vis dažniau minimas sumanymas ateity į privalomąją karo tarnybą kviesti ir merginas nepatirs nesėkmės. Bent jau tos dailiosios lyties atstovės, kurios ilgesnį ar trumpesnį laiką dalyvavo šaulių veikloje, tarnyboje turėtų jaustis kaip žuvys vandeny.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...