Įprasta duona – šeimynai, ant klevo lapų kepta – partizanams

21711-13170Plungiškiui šauliui Stanislovui JUNDULUI likimas lėmė tapti ne vieno svarbaus įvykio, apie kuriuos dabartiniai vaikai perskaito Lietuvos istorijos vadovėliuose, liudininku ir dalyviu. Kai apsilankę jo namuose po tris valandas trukusio ir dėmesį kausčiusio pokalbio pakilome atsisveikinti, vyras prasitarė: „Spėjau papasakoti tik mažą dalelę to, ką per savo gyvenimą esu matęs ir patyręs.“ Tačiau net ir tos mažos dalelės užtektų įtempto siužeto veiksmo filmui sukurti.

Ežeras – maitintojas
„Mano tėtis Liudas ir mama Zofija buvo partizanų ryšininkai. Babytė partizanams košę nešė, nes nuo mūsų trobos iki pirmojo bunkerio viso labo buvo gal 300 metrų. Gyvenome Paburgės kaime. Tėvai buvo mažažemiai ūkininkai, su visais pelkynais iš viso turėjo apie 10 hektarų žemės. Augome mes penki vaikai, be to, kartu gyveno mamos ir tėvo tėvai bei mamos sesuo“, – pasakojimą apie savo vaikystę, prabėgusią tarsi fronto linijoje, skiriančioje partizanus nuo juos persekiojusių saugumiečių, pradėjo S. Jundulas.
„Pats ankstyviausias mano vaikystės prisiminimas – iš karo pabaigos, kai rusų lėktuvai atsikratydavo bombų. Jų tikslas buvo subombarduoti Liepoją, tačiau šis miestas buvo stipriai saugomas vokiečių. Bijodami žūti nuo vokiečių ugnies, rusai apsisukdavo skristi atgal, o pakeliui išmesdavo bombas. Daugiausiai taikė į ežerus. Iš pradžių smarkiai bombardavo Platelių ežerą. Žmonės pasakojo, jog kritusias žuvis vežimais veždavo. Buvo nusitaikę ir į mūsų ežerą, bet nepataikė. Sprogo gal 40 metrų nuo mūsų trobos. Prisimenu kaip šiandien, kad po to baisaus trenksmo troba prisipildė dulkių. Visi išvirtome lauk ir pamatėme prie kamaros durų nuvirtusį senelį. Sprogimo banga jį nusviedė į šalį. Laimei, liko gyvas ir sveikas.“
S. Jundulas pokalbio metu ne kartą minėjo jo vaikystės namų pašonėje esantį Burgio ežerą. Pačiais sunkiausiais metais, kai maistu tekdavo dalintis su netoliese esančiame miške įsikūrusiais partizanais, ežeras buvo pagrindinis šeimos maitintojas. „Būdavo, kad net tris kartus per dieną žuvį valgydavome. Tėvukas dalį pagautos žuvies įleisdavo į kitoje ežero pusėje vandenyje stovėjusią medinę skylėtą dėžę, kad partizanai galėtų ją išsigriebti.“ Jundulai dalydavosi ne tik žuvimi, bet ir duona. Pusę jos, prieš tai įmaišę bulvių, kad skalsiau būtų, kepdavo ant miltais pabarstyto pagrindo, kitą pusę – ant klevo lapų. Pastaroji iškeliaudavo į mišką. Tuo atveju, jei saugumas būtų radęs kurį iš bunkerių ir aptikęs šią duoną, niekas nebūtų galėjęs įrodyti, iš kur ji. Juk ant Jundulų šeimynos stalo ji – kitokia, nei pas partizanus.
S. Junduo tėvo Liudo Jundulo bičiulį Kazį Stanį, gyvenusį kitoje ežero pusėje, saugumiečiai pradėjo kviesti tardymams. Įtarė, kad šis dalyvavo Lietuvos laisvės armijos veikloje. Kartą, grįžęs po suėmimo, L. Jundului jis prasitarė planuojąs išeiti į mišką, nes dar vieno tardymo nebeištversiąs.  Taip ir padarė. Savo dėdės miške vyras išsikasė du bunkerius – visai netoli Jundulų ūkio. „Atokiau buvo ir trečiasis. Vėliau, ganydamas karves, įlūžau į jį. Kitą dieną atsinešiau, kuo pasišviesti, ir įlindęs apsidairiau viduje. Bet ten nieko nebebuvo. Radau metalinę krosnelę ir bulvių lupenų. Ar kam pranešiau apie savo  radinį? Tais laikais apie tokius dalykus geriau buvo nešnekėti. Tėvai mums buvo griežtai prisakę: „Ką matot, ką girdit – tylėkit.“ Pas mus į trobą dažnai ateidavo partizanų. Nė vienas nuo mūsų – vaikų – nesislėpė. Ir tėvai prie mūsų atvirai kalbėdavo“, – prisimena vyras.
Už draudžiamą bičiulystę sumokėjo krauju
Liudas Butkus, Kazys Stanys, Izidorius Urbonas, Staselė Stanienė, Kazimieras Juozaitis, Leonas Urbonas ir Elis Valančiauskas – tai pavardės tų partizanų, kurie būdavo dažni svečiai Jundulų troboje. Bičiulystė su šiais asmenimis ir atjauta, tikėjimas, kad ateis diena, kai Lietuva vėl bus laisva, S. Jundulo tėvams brangiai kainavo. Plungiškis prisiminė, kad mama, dar būdama jauna, visiškai pražilo, o tėčio dažnai nebūdavo namie, nes saugumiečiai ne kartą buvo jį suėmę ir uždarę, iš pradžių – Alsėdžiuose, vėliau – ir Plungėje. Kankindami norėjo iškvosti, ar tikrai jis padedąs miškiniams. Kaskart, išsivesdami jį iš namų, sakydavo, jog veda sušaudyti. Vėliau tėvukas pasakojo, kad Alsėdžių valsčiaus pastato rūsyje tiek prigrūsdavo žmonių, jog visi tik stovėdami galėjo tilpti. O juk reikėdavo ten išbūti ir po savaitę ar dvi. Todėl stovintieji susispausdavo vidury, kad keli palei sienas galėtų pritūpti ar prigulti ir numigti. Po to keisdavosi.
„Tėvukas ir Plungėje buvo uždarytas. Čia labiausiai jį kankino. Tardydami badė kojas metaliniu virbu. Bet tėvas neišdavė bičiulių, o saugumui, matyt, trūko įrodymų. Kartą buvo užverbavę tokią Raštikytę, kurį laiką buvusią su partizanais. Ji liudijo, kad partizanai pas mus atnešę paliko laikrodį ir dar kelis daiktus. Enkavėdistai atlėkė tų daiktų ieškoti. Rado laikrodį ir klausia tėvuko, kieno jis. Šis atsakęs, jog uošvės. Tada pasikvietė į kambarį mano babą ir liepė pasiimti tai, kas jai priklauso. Ši iš karto už to laikrodžio ir apsisuko eiti. Dar burbtelėjo: „Čė mona laikrodielis. Da pavuogsėt…“ Šis iš tikrųjų jos buvęs. Kas dabar žino, kodėl ta išdavikė taip negudriai bandė mus pakišti. Po to įvykio daugiau jos nebematėme, – teigė pašnekovas ir pridūrė: – Mūsų kaime skundikų nebuvo. Bet netrūko prašalaičių, užverbuotų saugumo. Vieni šmirinėdavo po miškus apsimesdami, jog grybauja ar uogauja. Kiti eidavo per trobas, atseit elgetaudami.“
Pašnekovas prisimena kartais matydavęs, jog enkavėdistai, sugulę atokiau ant kalniuko ir sustatę automatus, stebi jų sodybą. Bet šeimynykščiai buvo sugalvoję įvairių gudrybių, kaip perspėti partizanus ir patiems išsisukti iš pavojingų situacijų. Esą tomis dienomis, kai aplinkui siausdavo saugumiečiai, mama ant tvoros šiaurinėje pusėje pakabindavusi baltų paklodžių. Kartą kažkam dėl tų paklodžių kilo įtarimas, tad ėmė teirautis moteriškės, ar tik ne kokius ženklus ji taip rodanti, tačiau ši nepasimetė. Atsakiusi, jog namuose – penki maži vaikai, todėl kas rytą tenka džiovinti jų prišlapintus patalus. Apie artėjantį pavojų buvo išmokęs pranešti net sodybą saugantis šuo. Jei šis vos girdimai amtelėdavo, galėjai suprasti, jog ateina tėvo bičiuliai iš miško, bet jei kely pasirodydavo stribai ar enkavėdistai, šuo pasiusdavo įnirtingai skalyti. Perspėti šio keturkojo sąjungininko, partizanai ne kartą Jundulų troboje paliko nebaigtą srėbti sriubą ir išbėgo į mišką slėptis.
Partizanų ieškodavo… stalčiuose
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, S. Jundulas bandė prakalbinti ne vieną buvusį partizanų ryšininką, tačiau daugelis kategoriškai atsisakė kalbėti apie tų metų įvykius. „Nieko nežinau, niekur nebuvau, nieko nemačiau“, – toks būdavo dažno atsakymas. Tad siekiant įamžinti partizanų žūties vietas nemažai padėjo paties vaikystės prisiminimai. Taip Dišlių miške pavyko rasti 6-is bunkerius. Apie juos jam buvo tėvukas pasakojęs. Esą partizanai jį buvo atsivedę į vienoje iš šių žeminių veikusį generalinį štabą ir prašę brezento žeminės kaupui uždengti, kad vaikščiojant po mišką nesigirdėtų rašomosios mašinėlės stuksenimo, mat čia darbavosi dvi mašininkės.
Vyras prisiminė, kaip kartą jo prie vienos iš žeminių atvesti mokinukai, išgirdę, kad toje duobėje keli vyrai praleido ne vienerius metus, žiūrėjo į jį akis išplėtę, akivaizdžiai negalėdami patikėti tuo, ką girdi ir mato. Pašnekovo teiravomės, o ką jis pats mano apie iki šiol gajų žmonių įsitikinimą, jog kai kurie partizanai ne tiek Lietuvos reikalais, kiek savo gerove rūpinosi, todėl dažnas nevengė plėšikauti ar net žudyti? S. Jundulas prisiminė, kad jam vienas bičiulis, ne vienerius jaunystės metus praleidęs miške, vėliau pasakojo, esą kartais partizanai neva patys pasiimdavę maisto, jei žinodavę, kad kokie nors asmenys jo turi apsčiai, tačiau nesidalija. „Juk mes nei žemę dirbom, nei gyvulių auginom, o valgyti reikėjo. Dažnai net stirnos nusišauti negalėdavome, kad neišsiduotume“, – buvusio partizano žodžius atkartojo pašnekovas.
S. Jundulas tikino, jog nė vienas iš partizanų nieko iš jų nereikalavo ir nieko neatsiklausę nepasiėmė. Visai kitaip elgėsi sodybos krėsti karts nuo karto užgriūdavę stribai. Esą dažniausiai partizanų jie ieškodavę… stalčiuose ir kamaroje, kur būdavo saugomos maisto atsargos. Po tokių patikrinimų ši likdavo kaip iššluota. O dėl nekaltųjų šaudymo… „Man yra žinoma, jog Jogauduose partizanai sušaudė du žmones. Vienas jų, toks Andriekus, buvo užverbuotas saugumo, gavo ginklų. Žmogus gal nelabai orientavosi situacijoje, o gal pokvailis buvo, mat pasisakė kaimynams, jog vaikščiojęs su tais šautuvais aplink ežerus ir nė vieno partizano nematęs. Neilgtrukus tą sužinojo partizanai. Atėjo pas jį vieną dieną, liepė atiduoti tuos ginklus ir atsisveikinti su šeima. Nusivedė į mišką, perskaitė karo lauko teismo nuosprendį ir sušaudė. Panašiai baigėsi ir tokiam Miliui. Jis priėmė pas save tris partizanus, leido jiems daržinėje išsikasti bunkerį, maitino juos kelias dienas. Naktį saugumas apsupo tą daržinę ir sušaudė ten buvusius vyrus. Bet po poros dienų buvo rastas nušautas ir pats Milius – partizanai atkeršiję už jų bendražygių išdavystę.“
„Turėjome žiūrėti, kad karvės nebliautų“
Iš vaikystės išliko ir šviesesnių prisiminimų. „Mano tėvo sesuo Marcelė prieš karą tarnavo pas pulkininką Damulevičių Kaune. Prieš antrąją okupaciją jis pasitraukė į Vakarus, palikęs visą butą apstatytą. Prieš tai Marcelei pasakė: „Viską, ką nori, gali pasiimti.“ Tai ji susikrovė knygas. Tarp jų buvo tokios uždraustos knygos kaip „Žemaičių kankiniai“, Jono Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“, Šventųjų Raštų, keli lietuviškų laikraščių rinkiniai. Visas šis turtas buvo paslėptas mūsų palėpėje po spaliais. Mažas, besispardydamas po tuos spalius, radau šį lobį. Versdamas draudžiamą spaudą ir skaityti išmokau.“
Liudas Jundulas mirė 1979 metais. Prieš tai ketverius metus išdirbo Platakių kolūkyje „Žygis“, bet už savo darbą, pašnekovo žodžiais, nė aguonos grūdo negavo. Gyvenimas kiek palengvėjo, kai jį pas save dirbti pasivadino vietos girininkas. Keršydami už tai, kolchozo vadovai liepė aparti Jundulų sodybą. „Mūsų, vaikų, darbas per vasarą buvo ganyti paslėptas karves. Buvo leidžiama tik po vieną karvę turėti, bet kaip su viena išmaitinsi šeimyną? Tad tėvai su kaimynais sutarė, jog visų neatiduos, o kelias paslėps. Miške pelkynuose buvo tokia kalvelė. Ten buvo pastatytos ėdžios. Mes atsisėsdavome į vidurį tarp karvių, susivyniodavome šieno gniutulą ir laukdavom, kol kuri nors prasižios bliauti. Tada tik šast tą gniutulą jai į pražiotą snukį. Žodžiu, mums buvo prisakyta žiūrėti, jog karvės nebliautų ir mūsų neišduotų“, – juokėsi pašnekovas.
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...