Įprasta duona – šeimynai, ant klevo lapų kepta – partizanams

21711-13173Plungiškiui šauliui Stanislovui JUNDULUI likimas lėmė tapti ne vieno svarbaus įvykio, apie kuriuos dabartiniai vaikai perskaito Lietuvos istorijos vadovėliuose, liudininku ir dalyviu. Kai apsilankę jo namuose po tris valandas trukusio ir dėmesį kausčiusio pokalbio pakilome atsisveikinti, vyras prasitarė: „Spėjau papasakoti tik mažą dalelę to, ką per savo gyvenimą esu matęs ir patyręs.“ Tačiau net ir tos mažos dalelės užtektų įtempto siužeto veiksmo filmui sukurti.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 87)
„Visi šauliai išvyko į frontą“
Plungiškis S. Jundulas į Lietuvos šaulių sąjungą įstojo prasidėjus Sąjūdžiui, ir iškart buvo paskirtas vadovauti Plungės šauliams. „Pavalgyti kartais užmiršdavome, nes buvo tiek reikalų, – prisiminė tų metų įvykius. – Visą savo šeimą buvau įdarbinęs. Vaikai turėjo piešti plakatus su įvairiais šūkiais. „Žyguliuką“ kone nuvažinėjau… Kur tik nebuvome, ir Baltijos kely, ir Baltijos apkabinime.“ Tarnaudamas armijoje, S. Jundulas buvo pasiųstas mokytis elektriko specialybės, tačiau grįžęs į Lietuvą norėjo įgyti širdžiai artimesnę – miškininko. Buvo įstojęs mokytis, tačiau studijų nebaigė, patyrė avariją ir mokslus metė. Įsidarbino liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, vėliau – dirbtinių odų gamykloje. „Dirbau laisvu grafiku, tad kai 1991-ųjų sausį beveik mėnesį praleidau Vilniuje, niekas darbovietėje manęs labai ir nepasigedo“, – juokėsi šaulys.
Vykti ginti tuomečių Aukščiausios Tarybos (dabar – Seimo) rūmų jis apsisprendė išgirdęs Vytauto Landsbergio kreipimąsi į tautą. Ar visiems šauliams buvo privaloma stoti į parlamento gynėjų gretas? „Ne. Bet juk buvau davęs priesaiką. Kitaip negalėjau“, – atsakė pašnekovas. Jis prisiminė, jog tomis dienomis Kaune ant šaulių būstinės durų buvo pakabintas raštelis „Visi šauliai išvyko į frontą“. S. Jundulas, prisidėjęs prie parlamento gynėjų, kartu su kitais buvo paskirtas saugoti rūmų laiptinės. Vyrai patys turėjo prasimanyti ginklų, todėl sukosi iš padėties, kaip galėjo. „Pasiruošėme butelių benzino tankams padegti. Aprišome juos medžiagos skiautėmis. Turėjome ir trilitrinių stiklainių su benzinu. Vėliau, trumpam grįžęs į Plungę, iš kur tik galėjau, surinkau sodo purkštuvus. Iš jų, pripylę benzino, pasigaminome ugniasvaidžių.“
Prieš rusus – jų pačių ginklais
„Daugiau jokių kitų ginklų mums nedavė. Buvau pasiėmęs savo pistoletus. Be to, per tą laiką tris kartus buvau grįžęs į Plungę. Turėjau pažįstamų tarp Šateikiuose buvusių rusų karininkų ir iš jų pirkau to, ko reikėjo parlamentui ginti“, – dabar neįtikėtinai skambančius faktus dėstė plungiškis šaulys. Paklaustas, ar tie karininkai žinojo, kam vyras perkąs ginklus, atsakė: „Jie manęs neklausė, tai nieko ir nepasakojau. Tik išvardydavau, ko man reikia, ir paklausdavau, kiek kainuos. Tiek kalbos. Ką pirkau? Ginklus. Pirkau ir trotilą. Sukrautą jį į dėžes apipylėme obuoliais, kad vežant jos mažiau kratytųsi.“
Kai reikėjo į Vilnių iš Šateikių nugabenti didesnį kiekį sprogmenų, S. Jundulas iš savo darbovietės pasiprašė sunkvežimio bei vairuotojo. Tiesa, surasti tokį, kuris sutiktų to imtis, buvo nelengva. Sklido kalbos, jog rusų kareiviai patruliuoja kai kuriuose keliuose. Būtų užtekę vienos jų kulkos, ir visas krovinys su vairuotoju būtų išlėkę į orą. Suprasdamas tai, vienas S. Jundulo pakalbintas vairuotojas atsisakė dalyvauti šioje operacijoje. Pavyko susitarti su antruoju. „Mudu su juo išvažiavome į Vilnių, o prie pirmojo palikau sargybą. Tris valandas saugojo, kad jis kam nepraneštų, jog Vilniaus link juda toks krovinys.“
S. Jundulas pasakojo, kad ne jam vienam rūpėjo, kuo geriau apsiginkluoti. Esą vienas žmogus iš Panevėžio net priešlėktuvinių raketų buvo atsivežęs. Vis dėlto šios grupės entuziastų pastangos buvo nieko vertos, palyginus su tuo, kaip apsiginklavę buvo rusų kareiviai. „Jei rusai būtų norėję užimti rūmus, mūšis būtų buvęs labai trumpas. Juk kiek gali atsilaikyti su muziejiniais ginklais prieš minosvaidžius ir tankus?“ – atsiduso pašnekovas.
Kalbant apie tų dienų įvykius, plungiškiui skaudžiausia prisiminti sausio 13-osios išvakares. Kai jau buvo žinoma, jog Televizijos bokštą apsupę rusai pradėjo šaudyti į minią, V. Landsbergis kreipėsi į parlamento gynėjus sakydamas, jog tie, kas dėl vienų ar kitų priežasčių negali pasilikti, lai dabar išeina, o kas pasiliks, turės ginti rūmus iki galo. Vyro žodžiais, tąkart pakilo ir rūmus paliko nemažai karininkų. Vėliau, kai viskas nurimo, šie asmenys įsitvirtino aukštuose valstybiniuose jau nepriklausomos Lietuvos postuose…
Plungės šauliams – ne pats geriausias metas
Tam kruvinajam sausiui pasibaigus, pagal šaulių vado įsakymą, S. Jundulas grįžo į Plungę ruoštis taip ir neįvykusiam partizaniniam karui, mat pasklido kalbos, jog Maskvoje rengiamasi pučui. Plungėje tuo metu buvo net pusantro šimto šaulių. Deja, šiuo metu jų tėra likę tik 30. Tiesa, kelios jaunųjų šaulių kuopos veikia ir rajono mokyklose. Dėl to, jog šaulių veikla yra kiek priblėsusi, S. Jundulas negaili priekaištų valdžiai. Esą visoje Lietuvoje yra likusios vos kelios šaudyklos, kur jaunieji šauliai gali pasimokyti šaudyti. Plungės šauliams apmaudu dar ir dėl to, jog neseniai vietos valdžia paliko juos be patalpų. Vydamas šalin kartėlį, S. Jundulas juokauja, jog dabar, prireikus pasitarti, turės rinktis po kokia nors egle, kaip seniau darydavo partizanai.
Vis dėlto plungiškiai šauliai nenuleidžia rankų ir toliau tęsia savo darbus. S. Jundulas džiaugiasi, jog šiemet Plungės rajone pavyko pastatyti net keturis partizanų žūties vietas žyminčius paminklus ir atidengti vieną atminimo lentą. Tiesa, už pastarąją plungiškis liko skolingas akmentašiui kelis šimtus eurų, tačiau tiki, kad vienaip ar kitaip pavyks gauti lėšų ir šią skolą grąžinti.
„Kol buvo gyvas šviesaus atminimo Antanas Lapukas, ir vėliau, kai rajonui vadovavo Vigantas Danilavičius, man nereikėjo sukti galvos dėl finansinių reikalų. Turėdavau tik išsiaiškinti, kokią istorinę vietą būtina įamžinti, bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui nusiųsti tos vietovės aprašą. Dabar viskas pernelyg sudėtinga. Reikia gauti daugybę leidimų ir užpildyti pluoštą dokumentų. Be to, reikia rasti rėmėjų paminklui pastatyti, o šiais laikais jų beveik nebeliko. Dabar žmonės atitolę“, – nelinksmai kalbėjo pašnekovas.
Per nepriklausomybės metus Plungės šaulių rūpesčiu jau pastatyta apie 40 paminklų ir kryžių, atidengta atminimo lentų partizanams. Daug tai ar mažai? Žinant, kiek kartais tenka pavargti, kad koks nors kelias tonas sveriantis akmuo atsidurtų sunkiai privažiuojamoje miško proskynoje, šis darbas atrodo titaniškas. Kita vertus, šioje srityje dar tikrai yra ką veikti. S. Jundulo turimame po karo Plungės saugumiečių sudarytame partizanų sąraše – apie 200 pavardžių. Visi šie asmenys buvo nužudyti Plungės rajone tų pačių saugumiečių ar jų užverbuotų vietos gyventojų.
„Man dideliu paskatinimu tapo pažintis su pulkininku, buvusiu partizanu Leonu Laurinsku-Liūtu iš Tauragės. Jis labai daug man papasakojo apie partizanus bei jų veiklą. Iš jo lūpų išgirdau tą patį klausimą, kurį girdėjau kartojant ir vaikystėje mūsų troboje besilankančius partizanus: „Ar prisimins mus kas nors?“ „O kaip jūs dabar atsakytumėt į šį klausimą?“ – prieš atsisveikindami pasiteiravome pašnekovo. „Manau, kad prisimins. Noriu tuo tikėti. Antraip – už ką kovojo visi tie žmonės?“

Vienas komentaras

  • Silvestras:

    Plungės r. gyventojai priklausė sukarintai Šaulių sąjungai , Savanoriškai krašto apsaugos tarnybai 1991-93m. laikotarpyje,ženklai lenkė bet kuria LR savivaldybe ir miestą skaičiuojant procentine išraiška nuo visų gyventojų skaičiaus.
    1990 m. pabaigoje Kaune atsikūrė Karininkų kursai ir pirmos laidos paskaitos prasidėjo sausio 3d. .Tarp 72 – ju kursantu buvo 4 plungiškiai(plg.tik 1 iš Mažeikių) St.Gusčius ,R.Bertašius ,V.Žvinklys ir neakivaizdžiai studijuojantis KAD Plungės sk. instruktorius M.Butkys , tačiau netrukus visas kursas buvo perkeltas į AT ir po „Sausio “ įvykių tęsė mokslus.KKK baigė 32-du kursantai , tame tarpe ir 3 plungiškiai ,kuriems po kurio laiko buvo suteikti j.ltn ir ltn. kariniai laipsniai.
    „1991 m. sausio 17 d. buvo priimtas LR Aukščiausiosios Tarybos įstatymas „Dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos“, ir ši diena laikoma Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT), dabar KASP įkūrimo data.
    1991 m. kovo 1 d. patvirtinta pirmoji SKAT struktūra.
    1991 m. gegužės 22 d. SKAT štabo viršininko įsakymu buvo įkurta Klaipėdos zonos savanorių rinktinė, jos vadu paskirtas V. Dambrauskas.
    Prasidėjo kuopų formavimas. SKAT Klaipėdos pirmoji kuopa įkurta 1991 m. birželio 20 d., jos vadu paskirtas A. Šliogeris. Būrio vadai: V. Bublys ir H. Krivickas.
    Klaipėdos rinktinę sudarė: Tauragės, Šilalės, Šilutės, Plungės Mažeikių, Kretingos, Gargždų, Skuodo kuopos, įkurtos 1991 metais“.
    Kabutėse esantys sakinai yra iš oficialaus KAM tinklalapio , tai aš pasakysiu atsakingai , kad Plungės savanorių būrys, jau 1991m. vasario 16d. davė priesaika ir vieni pirmųjų (jei ne pirmi) su savo savanorių vėliava kurioje išsiuvinėti žodžiai: „Plungės Antano Vaišvilos kuopa(A.Vaišvila 1862 m.Plungės, Platelių, Telšių, Kartenos, Skuodo valsčių parapijoms priklausančių sukilime dalyvavusiu valstiečių vadas).SKAT vėliava pasiuvo tremtinė – partizanų rėmėja G.Butkienė.
    Plungės SKAT vadai , taip pat yra ir Skuodo kuopos įkūrėjai , nes asmeniškai pats nuvykęs į AT kur buvo įsikūręs SKAT štabas, štabo v-ko ltn.D.Janėno gavau įgaliojančius raštus , kad man ir kuopos vadui R.Petrikui leidžiama įkurti Skuode SKAT kuopa ir pirmas Skuodo r. kuopos vadas Justinas Rimeikis , kuopininkas ir vairuotojas mechanikas , taip pat paskirti buvo plungiškiai.
    Vilniuje AT įsikūrusiame vėliau pavadintu „Geležinio vilko “ junginiu 1991m.-92m.vienas jame buvusiu vadų – plungiškis Pr.Kasteckas , taip pat iš Plungės kilusiu žemaičiu buvo apstu (palyginus santyki su telšiškiais, šilališkiais,tauragiškiais ,tai santykis 10:1 (plungiškių naudai). 1991m.rugpjūčio 19d.(Pučas RF) Plungė nors ir „nukraujavo“, kai pinas autobusas „LAZ“ su SKAT savanoriais dirbančiais pasienyje išvyko į Vilniuje esančia AT , tačiau , tai nesukliudė su gausiomis Šaulių sąjungos ir SKAT savanorių pajėgomis prisiimti atsakomybe jei būtu tekę pasipriešinti ginklu, nes tuo metu Plungės r. buvo apstu RF karinių dalinių ir „pučistai“ turėjo savo įgaliojimus turinti karini komendantą ,362 – os sunkiosios artilerijos brigados papulkininkis A.Sokolenka.
    Ačiū , tuo metu buvusiam Plungės r.Šaulių vadui St.Jundului , kad jis asmeniškai man patikėjo ir paskolino 3 – is savo asmeninius kovinius pistoletus ir tiems plungiškiams kurie turėjo ginklų ir mums tuo metu padėjo.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...