„Lietuva, Lietuva, kodėl tu leidi skriausti savo vaikus…“

21711-13360„Atgimimo metai! Kartu su kančia ir didžiuliu skausmu atėjo atgaiva. Atrodė, kad nuo skausmo jau aprimusios žaizdos vėl atsivėrė ir išsiliejo kartu su dainomis „Leiskit į Tėvynę“, „Oi neverk, motušėle“ bei kitomis, kurių bolševikinėje Lietuvoje neleido dainuoti. Dar 1988-aisiais buvo išleista Romualdo Granausko apysaka „Gyvenimas po klevu“. Keletą kartų ją skaičiau. Skaitant atrodė, jog sumažės tas skausmas, kurį jaučiau versdama lapą po lapo. Atrodė, kad 20-ajame, 21-ajame, 22-ajame puslapiuose aprašyti vaizdai yra iš mano gyvenimo. Taip viskas atitinka. Kaip ir B. Brazdžionio eilėraštyje „Gimtosios žemės ilgesys“. Už širdies griebiantys žodžiai: „Koks gyvas tu, koks didelis ir koks sunkus/ Gimtosios žemės ilgesys,/ Užliejęs saule ir kaitra visus takus,/ Suspaudęs širdį, lyg rudens naktis tamsi.“ Taip savo atsiminimuose apie tremtį užrašė Plungės rajono ligoninės gydytoja Irena Kudžmienė-Cibaitė.

„Paslėpti“ septyneri metai
Kai tiek metų gyveni vienoje vietoje, kai kasdien tavo kabinete apsilanko ne viena dešimtis pacientų, visiems tavo gyvenimas atrodo tarsi atversta knyga. Toks plungiškiams atrodė ir gydytojų Irenos bei Kęstučio Kudžmų šeimos gyvenimas. Darbas, kuriame niekuomet netrūko įtampos, šurmulio pilni namai, nes juose tėvų laukdavo trys vaikai: vyriausiasis Kęstutis – šiandien jau pats yra
gydytojas neurologas, Laimonas – informacinių technologijų specialistas ir Žemės ūkio akademiją baigusi jaunylė Modesta, kuri šiuo metu dirba Norvegijoje. Vaikai buvo darbštūs, muzikalūs – tikras tėvų džiaugsmas. Tą apie šią šeimą žinojo visi plungiškiai.
O tiesa buvo šiek tiek kitokia. Jeigu I. Kudžmienė visus sovietinius metus nebūtų saugojusi savo paslapties, kažin ar būtų tapusi gydytoja. Todėl jos, tais laikais įvairioms instancijoms parašytuose autobiografijos puslapiuose yra tuščias tarpas, į kurį telpa keleri metai, praleisti Chakasijos Taštypo rajone, fermoje Nr. 3. Grįžusi į Uteną, Irena Cibaitė dar metus mokėsi rusakalbiams skirtoje vidurinėje, o paskui pradėjo mokytis ir baigė Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą. Iškart stoti į Medicinos institutą ji nedrįso, tad stojo į Utenos medicinos mokyklą. Ją baigusi, įsidarbino Kaune.
„Kolegų gydytojų paskatinta, įstojau į Kauno medicinos institutą. Reikėjo rašyti autobiografiją, kurią tvirtindavo komjaunimo arba partijos komitete. Nemelavau, o tik „nuslėpiau“ 7-erius metus, praleistus Sibire. Rašiau, kad mokyklą lankyti pradėjau 1948-aisiais Biliakiemio kaime, o 1959-aisiais baigiau Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą. Visą gyvenimą jaučiau lyg ir nepilnavertiškumo kompleksą, nes vaikystėje mus vadino fašistų, banditų, buožių vaikais“, – vėl kelios eilutės iš gydytojos prisiminimų. Tik suaugusi ji suprato, jog reikėjo didžiuotis, kad užaugo doroje, sąžiningoje lietuvių šeimoje.
Ant padovanotos žemės – kaimo bažnytėlė
Visą savo sąmoningą ir brandų gyvenimą I. Kudžmienė pragyveno Žemaitijoje – Plungėje. Dalis vaikystės ir dalis jaunystės prabėgo Utenoje – aukštaičių žemėje. Taip ir gyvena ši moteris tarsi perskelta širdimi. Viena jos dalis yra čia, kur gyvena ji pati ir dalis jos šeimos. Kita – ten, gimtinėje. Jeigu šį pasakojimą rašyčiau Utenoje, apie Cibų  ir Vilūnų gimines ilgai klausinėti netektų. Jas atsimena daugelis senųjų to krašto gyventojų Vos už 6-ių kilometrų nuo Utenos yra Biliakiemio kaimas, kuriame stovi Švenčiausiosios mergelės Marijos bažnyčia.
Šiame kaime su trimis dukromis gyvenę ir 61 hektarą valdę plungiškės seneliai Apolonija ir Juozas Vilūnai 1934-aisiais Panevėžio vyskupijai padovanojo 5-is hektarus žemės, ant kurios buvo pastatyta bažnyčia ir įrengtos kaimo kapinaitės. Kai kuriuose šaltiniuose nurodyta, jog seneliai šią žemę pardavė (tai ypač skaudina artimuosius), tačiau šeima iki šiol išsaugojo dovanojimo dokumentus.
I. Kudžmienės mama Ona Vilūnaitė – vyriausioji tris dukras užauginusių ūkininkų dukra. Ji buvo baigusi žemės ūkio mokyklą ir turėjo auksines rankas – gražiai audė ir siuvinėjo. Gydytojos mamos išaustais tautiniais rūbais puikavosi jos jaunesnės sesės. Ištekėjo mama už Fabijono Cibo, kuriam pagimdė keturis vaikus – tris dukras ir sūnų. Jaunųjų šeima gyveno dviejų galų troboje kartu su Vilūnais. F. Cibas buvo kilęs iš daugiavaikės – keturių brolių ir dviejų seserų – šeimos. Jo tėvai valdė 15 hektarų, tačiau visa šeima buvo labai muzikali ir balsinga. Du broliai vargonavo. I. Kudžmienės tėvų trobos gale taip pat stovėjo fortepijonas.
Ir tyčiojosi, ir grasino, ir kankino…
Pasibaigė karas. Atėjo 1948-ųjų vasara ir NKVD suėmė F. Cibą. Jį kankino, reikalavo išduoti apylinkėje veikiančius partizanus, siūlė bendradarbiauti su stribais. Tėvas turėjo tvirtą būdą – nepalūžo ir nieko neišdavė. Negalėjo išduoti, nes didelė jo šeimos, jo giminės dalis turėjo vienokių ar kitokių ryšių su partizanais. Dėl to Sibiro neišvengė abiejų seserų vyrai, brolis Feliksas su žmona. Dar du broliai karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos ir atsidūrė Amerikoje. Nenukentėjo tik vienas Utenoje gyvenęs brolis.
Paleistas iš kalėjimo, F. Cibas šeimai nepasakojo, ką ten patyrė ir iškentė. Žmonai nė pasakoti nereikėjo. Viską be žodžių suprato, nes išėjusio iš kalėjimo savo vyro ji iškart net nepažino. Tik jauniausiajai žmonos seseriai Angelei šis papasakojo, kaip jį nuogą įgrūdo į patalpą, kur galėjai stovėti tik rankas prie šonų prispaudęs – nei pasisukti, nei pajudėti buvo įmanoma. O iš viršaus lašas po lašo į viršugalvį kapsėjo vanduo. Buvo be proto šalta, o tas monotoniškas caksėjimas sukeldavo baisų galvos skausmą ir žodžiais nenusakomą garsą – atrodė, jog per galvą kažkas daužytų kūju.
 F. Cibas sveikatos nebeatgavo ir 1949-ųjų sausio 2-ąją mirė Kauno klinikose, palikęs keturis našlaičius. Šalia jo visą laiką budėjo žmona, kuri ir perdavė vaikams paskutiniuosius tėvo žodžius. Jis kalbėjo apie savo vaikus, kai staiga pasakė: „Sudie. Duokit kepurę…“ Ir užgeso. Jo žmona Ona stipria sveikata taip pat pasigirti negalėjo – sirgo širdies reumatu. Ji suprato, kad likti kaime negali, ir ėmė dairytis namo Kaune, kur jau, palikusi savo dvarą Burbiškyje, buvo įsikūrusi jos mamos brolio šeima. Nužiūrėjo namą Žaliakalnyje, šalia klinikų. Deja…
Be teisės sugrįžti į Lietuvą
Niekas geriau už pačius tremtinius neperduos tų siaubo akimirkų, kai jie buvo išplėšti iš namų. Savo atsiminimuose I. Kudžmienė rašo: „1949-ųjų kovo 25-ąją, labai anksti rytą, mus pažadino stiprus beldimas į duris. Jas atidarius, vidun sugriuvo kareiviai ir stribai. Liepė greit rengtis Fabijono Cibo šeimai. Pasakius, kad jis miręs ir parodžius mirties liudijimą, nepatikėjo, ir manė, kad šis slapstosi. Vienas atvykusiųjų raitas išjojo į Uteną. Likusieji, atstatę šautuvų vamzdžius, mus saugojo. Sugrįžus tam kareiviui, kuriam, matyt, patvirtino, kad tėvelio nebėra, liepė keltis sergančiai mamytei ir su mumis sėstis į vežimą. Senutė (taip gydytoja, jos sesės ir brolis vadino močiutę Apoloniją Vilūnienę) jau buvo suruošusi keletą ryšulėlių su drabužiais ir maistu – tokių, kad tokie nešikai, kaip mes, paneštumėm. Mamytę nešte atnešė, nes ji sunkiai sirgo. Senutė pradėjo prašyti, kad leistų mus palydėti iki Utenos. Iš pradžių nesutiko, bet vėliau nusileido.
Mano pasąmonėje iki šiol išlikęs vaizdas: lyg kažkokia pakyla, lyg mediniai laiptai, o ant jų matau didžiulį juodą, blizgantį aulinį batą, aukščiau – tamsiai mėlynos galifė kelnės su raudona juostele. Smulkutė, tamsiais drabužiais, juoda skarele moteris apkabinusi tą didžiulį batą verkia ir kažko maldauja. Pasirodo, tai buvo mūsų senutė, kuri, matydama, kad mūsų mama nepaeina, o mes, tokie pipirai (man buvo aštuoneri, jauniausiajai sesutei nė trejų nebuvo), maldavo viršaičio, jog šis leistų ir jai važiuoti. Sutiko. Ir įsakė savo pavaldiniui: „Atvežkite ir senį.“ Senelis buvo pas kaimyną, kai pamatė į sodybą įsukantį vežimą. Suprato, kad atvažiavo jo paimti ir grįžo į namus. Skubėdamas į maišą įdėjo siuvimo mašiną „Zinger“, kurią paslėpė po svogūnais, įdėjo kelias paltis lašinių, duonos, drabužių ir, peržegnojęs savo gyvenimą, sėdo į vežimą.
Iš Utenos nuvežė mus į Naująją Vilnią. Vežami iš ten kurį laiką vis pajusdavome, kad mūsų vagonas trūkčioja – pajuda ir vėl sustoja. Taip iki kovo 30-osios buvo suformuotas vienas didžiausių ešelonų. Tada tikriausiai dar niekas nežinojo, jog šis trėmimas – pirmas, kai tremtiniai buvo iškeldinami visam laikui – be teisės grįžti į Lietuvą. Kai traukinys pajudėjo ir nustojo trūkčioti, žmonės suprato, kad juos jau veža. Kilo baisus triukšmas, visi raudojom. Ir staiga visas ešelonas užgiedojo „Marija, Marija“. Taip į nežinią bildėjo šimtai Lietuvos didžiųjų ūkininkų ir miestų inteligentų
šeimų.“
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...