„Lietuva, Lietuva, kodėl tu leidi skriausti savo vaikus…“

21711-13786(Tęsinys. Pradžia Nr. 91)
Po daugelio metų, bebaigiant studijas Kauno medicinos institute, Irena Kudžmienė traukiniu važiavo į Plungę, kur jau dirbo jos vyras Kęstutis. Staiga ji užuodė tokį keistai nemalonų ir kartu tokį pažįstamą kvapą. Jis tarsi užliejo jos kūną, nukeldamas atgal į prisiminimus. Ilgokai laužė galvą, bet tąkart taip ir neprisiminė, kur ir kada su ta smarve susidūrė. Prabėgo keleri metai, kai kartą iš atminties išplaukė į tremtį juos vežantis ešelonas. Vagoną, į kurį buvo įgrūsta jų šeima, prikabino prie garvežio, tad jis nuolat skendo degančios akmens anglies dūmuose. Aitrus kvapas graužė akis, gerkles, o juodos dulkės gulė ant kūnų. Jau ir taip tamsus gyvulinis vagonas (langeliai buvo tik pačiame viršuje) nuolat skendo juodoje, dvokiančioje migloje. Ir tas tvaikas lydėjo visą kelionę – iki pat pragaro vartų.
Į kieno kišenes subyrėjo tremtinių dienpinigiai?
Iš Naujosios Vilnios pajudėjęs ešelonas tas dvi savaites, kol nepravažiavo Uralo, tapo kalėjimu juo vežamiems žmonėms. Vagonai priminė silkių prigrūstą statinę, kur žmogus vos ne prie žmogaus prilipęs, kur nei tualeto, nei vandens yra, o nors retkarčiais išlipti į lauką ir įkvėpti gurkšnį gryno oro neleido ginkluoti vyrai. Karčių akmens anglies dūmų smarvė tarsi lenktyniavo su dvoku, kuris kilo nuo vagono gale esančios skylės, per kurią buvo atliekami gamtiniai reikalai. Kartais kareiviai vagoną atrakindavo ir paduodavo vandens. Tačiau  tuoj pat vėl subarškėdavo spyna ir vagonas paskęsdavo dūmų tumuluose. Kokia buvo laimė, kai pagaliau jie galėjo išlipti iš vagono ir šalia jo (arba po juo) ginkluotų kareivių apsuptiems buvo leista atlikti savo gamtinius reikalus. Visiems kartu – vyrams, moterims ir vaikams.
Dar kiek pavažiavus į Sibiro gilumą, ginkluota palyda leisdavo iš prie vagonų pribėgusių prekeivių nusipirkti maisto. I. Kudžmienė iki pat šiol prisimena, kokios skanios tuomet atrodė rusiškos „lepioškos“ su bulvių koše ar raugintais kopūstais. Už šį ir kitą maistą mokėjo patys lietuviai. Ir tik po Nepriklausomybės atgavimo gydytoja Lietuvių katalikų mokslų akademijos išleistoje knygoje „Tremties ir kalinimo vietos“ perskaitė: „… 1948 metais vieno tremtinio dienpinigiai buvo 5,5 rublio“ ir netgi, kaip rašoma tarnybiniame vieno ešelono viršininko pranešime, „motinos ir vaikai iki trejų metų gaudavo pinigų pienui“. Tačiau tremtiniai nematydavo nei tų pinigų, nei pieno… Nėra abejonių, jog tremtiniams „skirtus“ vaistus, maistą ir pinigus grobstė ešeloną lydintis personalas.
Už Uralo – žemės galo…
Už Uralo tremtiniai galėjo šiek tiek atsikvėpti. Ešelonas sustodavo dažniau, sumažėjo juos lydinčių ginkluotų vyrų. Tačiau kaip ir anksčiau, kaskart iš vagonų būdavo išnešami mirusieji. Tai mačiusiems žmonėms širdis gniaužė skausmas ir siaubas. Kelionės pradžioje dauguma mirusiųjų taip ir liko gulėti šalia bėgių – niekas jų palaidoti neleido. Tokie vaizdai sėjo baimę ir neviltį. Todėl, kai, pasiekus kažkokį miestą, visiems buvo įsakyta nusirengti ir eiti į pirtį, tremtiniai persigando. Dalis išėjo, dalis pasiliko tvirtindami, jog serga, o buvo ir tokių, kurie tarp ryšulių pasislėpė.
Gydytojai Irenai Kudžmienei tuomet buvo aštuoneri su puse, tačiau per tą kelionę ji tarsi suaugo. Laimė, kad seneliai buvo su jais, tad šeima vis dar laikėsi drauge. Iki šiol gydytoja savo močiutę vadina angelu sargu. Jeigu ne ji, net įsivaizduoti neįmanoma, kaip būtų susiklostęs jų sergančios mamos ir keturių jos vaikų likimai, kuriuos traukinys diena po dienos nešė į nežinią – į Sovietų Sąjungos gilumą. Tolumoje matėsi aukšti kalnai, savo viršūnes slepiantys po baltomis sniego ir ledo kepurėmis. Buvo pati balandžio pabaiga, kai jų ešelonas pasiekė Krasnojarską.
Fermoje ne gyvuliai – žmonės gyveno
Visa, ką matė ir ką jautė, ilgus metus ir I. Kudžmienė, ir jos seserys saugojo atmintyje, kol vieną dieną tie vaizdai išsiliejo gydytojos užrašuose. „Pasiekėme Krasnojarską. Dalį vagonų ten atkabino, o mes pasukome į Pietus – Kinijos sienos link, kol privažiavome Chakasijos autonominės srities sostinę Abakaną. Ten sulaipino į sunkvežimius ir vėl vežė kalnų link, kol pasiekėme labai niūrų rajoninį miestelį Taštypą, – rašo plungiškė. – Čia mūsų jau laukė Lietuvoje nematytas vaizdas – vežimai su įkinkytais jaučiais. Su didesniais ir mažesniais ryšuliais susėdome į vežimus. Pajudėjome. Važiuodami dairėmės aplink spėliodami, kur mus išlaipins.
Už 12-os kilometrų privažiavome gyvenvietę, kurioje stovėjo apie 20 namų. Keli jų buvo įprasti europiečio akiai, o kiti – vienas prie kito sustatyti mažyčiai namukai, vos kyšantys iš po žemių, su mažučiukais langeliais. Jau miškai ir laukai buvo sužaliavę, bet prie tų namelių – jokių darželių ar daržų. Netrukus mus apsupo čia gyvenantys rusai ir mongolų išvaizdos chakasai. Rusės moterys atnešė kažko pavalgyti, o chakasai stovėjo tolėliau ir smalsiai mus apžiūrinėjo. Čia ir buvo galutinė mūsų stotelė – sovietinio ūkio gyvenvietė „Ferma Nr. 3“. Atvežė apie 20 šeimų ir visas įkurdino didelėje kultūros namų salėje. Tai visą vasarą ir gyvenome ant ryšulių, paskirtame grindų plotelyje. Senutė kažko išvirdavo ant kieme užkurto laužo. Kadangi aplink stūksojo kalnai ir žaliavo miškai, malkų netrūko.
Buvo vasaros pradžia. Kastuvais susikasėme pievą ir pasidarėme daržą. Senelis iš vietinių gyventojų nupirko truputį bulvių. Jas susmulkinome po vieną „akį“ ir pasodinome. Kadangi ten žemė labai derlinga, bulvių derlius buvo geras. Senelis jau tuomet sirgo inkstų tuberkulioze, tad nuolat negaluodavo, bet kol turėjo pinigų, vis eidavo į Taštypą pirkti maisto. Su naščiais parnešdavo kruopų, miltų, o kartais – net medaus. Stengėsi iš paskutiniųjų, kad tik mums netektų badauti.“
Trobelės sienose – blakių karalystė
Toje kultūros namų salėje Cibų ir Vilūnų šeimos pragyveno visą vasarą. Atėjus rudeniui, juos, kaip daugiavaikę šeimą, perkėlė į iš aptašytų rąstų suręstą namelį. Kambarėlis buvo nedidelis, o langelis toks mažas, kad kai žiemą jis užšaldavo, viduje būdavo tamsu. Šeima namelio sienas „ištapetavo“ laikraščiais, tačiau po jais nuolat šiugždėdavo tuntai blakių, nuo kurių apsiginti buvo neįmanoma. Jų mamą į darbus išveždavo kelioms dienoms. Tą pirmąją vasarą serganti moteris dirbo itin sunkiai – kalnų tarpekliuose dalgiu pjovė žolę, kuri buvo žmogaus ūgio. Todėl kiekvieną vakarą jos vaikai, suklaupę prieš ant sienos kabantį kryželį, kalbėdavo senutės išmokintą maldelę: „Dievulėliau, Dievulėliau, duok tėveliui dangaus karalystę, o mamytei – sveikatytės, kad mus užaugintų.“
Iki pat Stalino mirties visi tremtiniai privalėjo kasdien registruotis, kad nepabėgtų. Kai kurie prižiūrėtojai su tremtiniais elgdavosi itin įžeidžiančiai, vadindami juos buožėmis, banditais, fašistais. Ypač kliūdavo seneliams, kurių nebuvo nei buožių, nei išvežamųjų sąrašuose. Ant jų šaukdamas prižiūrėtojas vis kartodavo klausimus: „Kas jūs tokie, kaip čia patekote?“ Kai pagaliau išsiaiškino, paliko ramybėje ir seneliai jau ramiau galėjo rūpintis dukros vaikais. Senutė kartais pakeisdavo mamą ir pati išvažiuodavo pjauti žolės. Senelių dėka kiemelyje ėmė gagenti kelios žąsys, kudakavo kelios vištelės, kriuksėjo ir paršelis. Dar po kiek laiko pavyko net karvę nusipirkti.
Žmonėms badas į akis žvelgė, kiaulės lašišas ėdė
Po kiek laiko mama ir kiti tremtiniai buvo paskirti dirbti į jau lietuvių pastatytas kiaulių ir karvių fermas. Vasarą ir karves, ir kiaules išvarydavo ganytis į vadinamąsias stovyklas tarpukalnėse. Vyriausioji Irena, kiek tik jos vaikiškos jėgos leido, padėdavo mamai. Ypač sunku būdavo naščiais nešioti ėdalą. Taip ji ir liko iškrypusiu stuburu ir su nesibaigiančiais pečių skausmais. Vienintelė paguoda – fermose dirbantys žmonės buvo sotūs. Kiaulėms penėti atveždavo dideles statines, pilnas šaldytų didelių baltų ir raudonų žuvų – lašišų. Žmonės slapta nuo prižiūrėtojų jas išvirdavo ir valgydavo. Užtekdavo ir jiems, ir artimiesiems. Panašiai būdavo ir su atvežamu pienu. Lietuviai dalį jo suraugindavo ir darydavo varškę. Taip fermose dirbantys tremtiniai nuo bado gynėsi apie porą metų.

(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...