„Lietuva, Lietuva, kodėl tu leidi skriausti savo vaikus…“

21711-13361(Pabaiga. Pradžia Nr. 91)
Šiemet, kai Seimas turėjo apsispręsti, ar 2018-uosius skelbti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, ar ne, viešojoje erdvėje pasipylė kaltinimų partizanams. Ir kuo tik jie nekaltinami: ir vagystėmis, ir žiaurumu, ir žmogžudystėmis. Tačiau kažkodėl nė vienas kaltintojų neužsimena apie partizanus – apsimetėlius. O juk ir tokių buvo. Ir nemažai. Jie, apsimetę partizanais, plėšikavo, mušė, žudė niekuo nekaltus žmones. Toks atvejis aprašytas ir gydytojos Irenos Kudžmienės prisiminimuose. „Buvo 1948-ųjų pradžia. Atmintyje išlikęs vaizdas: seneliai ir tėvai suklupdyti, išsigandę. Po namus vaikšto kažkokie ginkluoti vyrai baltais apsiaustais. Vienas jų šaukia, grasina šauti, mes verkiam. Kiti atėjūnai tyli lyg nebyliai. Kažkodėl įstrigo frazė: „Pasirašykit krauju!“ Vyrai iš skrynių ima drabužius, keletą rietimų baltos drobės. Po to į roges pakinkė mūsų arklį, susidėjo rastą maistą, drabužius, nušovė didžiulę kiaulę ir, įvertę ją į roges, išėjo vorele miško link.“
I. Kudžmienė rašo, kad toks partizanais pasivadinusių vyrų elgesys juos visus, išskyrus senutę (močiutę), sukrėtė. Senutė labai gailėjo savo drobių, tad sugalvojo tuos plėšikus pasekti ir įsitikinti, kur jie nuėjo. Namiškiai draudė, nenorėjo jos išleisti, bet ši vis tiek išėjo. Grįžusi pasakojo, kad sekti nebuvo sunku, nes iš nušautos kiaulės ant sniego lašėjo kraujas. Rogėmis pravažiavę miškelį, atėjūnai pasuko Utenos link. Namiškiai vėliau spėliojo, jog tai galėjo būti po Lietuvą siautėjusios Vetrovo NKVD divizijos kareiviai. Tokie įtarimai, matyt, kilo dėl to, kad ilgokai po sodybą siautėję vyrai tylėjo it vandens į burnas prisisėmę – gal bijojo išsiduoti, jog kalba tik rusiškai? Todėl tie, kurie dabar būtom ir nebūtom nuodėmėm kaltina partizanus ir tikina jų nusikaltimus savo akimis matę, turėtų atsakyti į paprastą klausimą, ar tikrai tai buvo partizanai? Ir į kitą, – ar kaltintojai bei jų artimieji nebuvo tarp tų, kurie raitė savo parašus puikiai suvokdami, kad tas parašas – nuosprendis kaimynui ar giminaičiui? Tokiems partizanai keršydavo. Tokie žmonės nulėmė ir I. Kudžmienės šeimos bei jos senelių likimą.
Tėvynė ten, kur saulė leidžiasi
Ferma Nr. 3 pavadintoje gyvenvietėje, be Onos Cibienės ir keturių jos vaikų Irenos, Janinos, Reginos ir brolio Vytauto bei senelių Apolonijos ir Juozapo Vilūnų, gyveno labai daug lietuvių tremtinių. Iš Utenos krašto jie buvo vieninteliai, visi kiti – iš Suvalkijos: Prienų, Šakių, Marijampolės rajonų. Neįprastos pavardės, tokios, kaip Laukaičiai, Kašubos, Mironai, Zujai, Diedonys tik iš pradžių skambėjo keistai. Vėliau visai nebuvo svarbu, kas iš kurios Lietuvos vietos atvežtas. Svarbiausia – lietuvis. Tarp tremtinių daugiausia buvo pagyvenusių ūkininkų, netrūko ir senų žmonių, kuriuos rusai vis tiek laikė „nusikaltėliais“. Buvo ir vaikų, ir buvusių gimnazistų.
Net ir labai sunkiai gyvenant, jaunimas norėjo pasilinksminti, tad kartais surengdavo švenčių, gegužinių pamaldų ar paminėdavo kitas Lietuvoje švenčiamas šventes. I. Kudžmienei ypač įsiminė 1949-ųjų Sekminės, apie kurias ji rašė: „Po inscenizuotų pamaldų (kunigo pas mus nebuvo) visi ėjome ant šalia gyvenvietės stūksojusio aukšto kalno. Stipresnieji lipo į pačią viršūnę. Mes su senute nepajėgėm užlipti, tad ji mus, keturis, susistatė šalia savęs ir labai gražiai bei graudžiai kalbėjo apie toli pasilikusią Tėvynę. Rodė į tą pusę, kur saulė leidžiasi, ir sakė, kad tuomet, kai Sibire naktis, Lietuvoje šviečia saulė, kad šiuo metu ten žydi vyšnios, ir prašė niekada nepamiršti gimtinės…“
Kalnuose, o ne darželiuose po langais bijūnai žydėjo…
Po Stalino mirties visame Sibire, kur tik buvo tremtinių, jų gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Lengviau atsikvėpė ir Fermoje Nr. 3 gyvenę lietuviai. Tuomet jau drąsiau ir atviriau žmonės ėmė švęsti savo šventes. Jaunimas netruko susiburti į šokių būrelį, kur šoko ne vien liaudies šokius, bet ir baletą. Pagal dainą „Baltos burės plazda“ inscenizavo pasaką „Pelenė“. Irena Cibaitė vaidino Hortenziją.
Per Jonines, Petrines iš miške žydinčių gėlių pindavo vainikus. Čia medžius apsivijusios ryškiomis spalvomis žydėdavo raganės, vidurvasarį savo ryškias galvas į saulę pasukdavo bijūnai, o pavasarį, vos nutirpus sniegui, pietiniai kalnų šlaitai pasidengdavo baltų, violetinių, raudonų šilagėlių kilimais. Kalnų tarpekliuose raudonavo laukinės braškės, serbentai, agrastai ir ypač skanios ievų uogos. Grožis neapsakomas, bet tai buvo ne gimtojo krašto grožis.
Tą svetimo grožio šaltį gydytoja I. Kudžmienė pajuto po daugelio metų, kai užaugo jos vaikai, ir sūnus Laimonas, 1987-aisiais išėjęs tarnauti į sovietų armiją, parašė eilėraštį: „Lietuva, Lietuva! Tu – ne čia./ Žemė ne ta ir dangus nakčia./ Lietuva, Lietuva, čia ne ta/ Žalia žolė, smėlio kopa balta.“ Tarnavo jis Latvijoje. Netoli. Tačiau ilgėdamasis savo krašto, savo namų, nuoširdžiai perdavė tą svetimo krašto grožį, kuris tik sukėlė dar daugiau skausmo. Tolimame krašte tokio pat ilgesio kankinami lietuviai kūrė liūdnas dainas, skausmingas maldas, ir visos jos buvo apie Lietuvą. Ir visos baigdavosi troškimu sugrįžti į savo gimtąją šalį – ten, kur vakarais pasislepia saulė…
Atsiprašė tik vienas kaimynas
Atėjo 1956-ųjų pavasaris. Kaip nedarbingų žmonių ir mažamečių vaikų O. Cibienės šeimai buvo nuspręsta leisti grįžti į Lietuvą. Kadangi 1949-ųjų tremtiniai į Sibirą buvo išvežti gyventi nuolat, gydytojos mamai teko kryžiaus kelius nueiti, kol  tą leidimą išsirūpino. Ir pagaliau atėjo 1956-ųjų Velykos. Jas šeima sutiko Abakano geležinkelio stotyje, laukdami traukinio į Maskvą. Ir… valgydami nedažytus kiaušinius. Mama ir seneliai džiaugėsi, jog grįžta namo, tačiau iš jų veidų nedingo susirūpinimas – kur jie prisiglaus? O. Cibienei nepavyko gauti leidimo atsiimti ir savo pastatų, tad jų laukė nežinia.
Didelėje šeimos sodybos svetainėje buvo įsikūrusi kolchozo kontora, vaikų miegamajame – biblioteka, tėvų kambaryje – skaitykla. Laisva liko tik kamara ir virtuvė, bet jiems ten gyventi neleido. Pagaliau O. Cibienei pavyko, ir šeima įsikūrė kamaroje. Jie vylėsi, kad kaimynai grąžins paimtus baldus, bet… tik viena moteriškė už juos raugintų kopūstų atnešė.  Cibų ypač nemėgo kolchozo pirmininkas, kuris buvo tarp pasirašiusiųjų, kad šią šeimą reikia ištremti. Pasirašiusiųjų buvo ir daugiau, tačiau niekas, išskyrus vieną senuką, jų neatsiprašė. Prieš pat mirtį tas kaimynas paprašė artimųjų pakviesti gydytojos mamą. Jai atėjus, žmogus verkdamas maldavo atleisti už padarytą skriaudą.
„Reikėtų mamytei rankas išbučiuoti“
Šiuos žodžius gydytoja I. Kudžmienė ištaria ne kartą. Pirmiausia už tai, kad neleido dukrai būti… melžėja. Grįžus į Lietuvą, jai reikėjo eiti į mokyklą ir baigti aštuntą klasę. Mergaitė išsigando, nes mokėjo tik buitinę lietuvių kalbą. Rašė blogai, tad mamai pareiškė, jog į mokyklą neis ir nesimokys. Į klausimą, ką tuomet žada veikti, atsakė, kad eis į kolchozą karvių melžti. Štai tuomet jai teko ir beržinės košės paragauti. Po to mama įsodino dukrą į vežimą ir nuvežė į Utenos rusakalbių mokyklą, kur per pusantro mėnesio ši baigė aštuntą klasę.
Po to visą vasarą abi su sese buvo mokomos lietuvių kalbos, ypač gramatikos. Rudenį jos nuėjo į Utenos antrąją vidurinę mokyklą. Kai per lietuvių kalbos pamoką, pirmąkart atsakinėjant, mokytojas Rapolas Šaltenis jos pasiteiravo, iš kur ji yra, mergaitė ėmė ir viską papasakojo. Ir tuoj pat išsigando. Tačiau netrukus, išvydusi ašaras mokytojo akyse, nurimo. O jis tarsi sau pasakė: „Lietuva, Lietuva, kodėl tu leidi skriausti savo vaikus…“ Mokytis I. Cibaitei sekėsi dar ir todėl, kad nejautė jokios diskriminacijos. Ir vaikai, ir mokytojai ją priėmė tokią, kokia ji buvo.
Tėviškės vietoje tebeošia didžiulis ąžuolas
Kasmet visa Cibų šeima kartą ar dukart atvažiuoja į gimtinę: gydytoja – iš Plungės, jos brolis – iš Kauno, viena sesuo – iš Kretingos, antroji – iš Utenos. Ir nesvarbu, kad sodybos nebėra (ji sudegė). „Aplankome artimųjų kapus. Būtinai ateiname į sodybos vietą. Užsukame į kiekvieną „kambarį“. Svetainės vietoje, ant žolės, ištiesiame staltiesę ir sudedame vaišes. Dažniausiai stengiamės pagaminti tai, ką gamindavo mamytė. Čia atšvenčiame savo jau solidžius jubiliejus ir kartu su vaikais bei anūkais sudainuojame: „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa…“ – prisiminimuose rašo gydytoja.
Sudainuoja ir mamos bei senelių dainas. Jie visi buvo įsitikinę, kad ateis metas, kai Lietuva bus laisva. Deja… nė vienas jų tos laisvės nesulaukė. Senelis mirė 1963-iaisiais, po penkerių metų Anapilin išėjo ir mama. Ilgiausiai gyveno senutė, kuri mirė 1974-aisiais. „Dieve, duok, kad mūsų vaikams ir vaikų vaikams netektų išgyventi to, ką patyrė mūsų karta. Tegul J. Basanavičiaus tėviškėje, Atgimimo ąžuolyne, mūsų vaikams ir anūkams pasodinti ąžuolai giliai leidžia šaknis į Lietuvos žemę…“ – šiais žodžiais I. Kudžmienė baigia savo prisiminimų giją.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...